Mokytojas – ne profesija. Mokytojas – tai gyvenimo būdas

Knygos ir gėlės - geriausi Vladislavos Dalinkevičienės draugai.

Knygos ir gėlės - geriausi Vladislavos Dalinkevičienės draugai.

Praėjusių metų lapkričio pabaigoje Čiobiškio pagrindinė mokykla šventė 80-metį. Tada mokyklos jubiliejaus šventėje dalyvavo ir mokytoja Vladislava Jatkauskaitė-Dalinkevičienė, o jau po poros mėnesių, vasario 5 dieną,  pačiai mokytojai sukako 80 metų. Visus savo gyvenimo metus Mokytoja paskyrė mokyklai. Joje ne tik mokytojavo, bet net 21 metus jai vadovavo. Kasmet drauge su mokiniais atverdavo naujas duris į paslaptingą pažinimo pasaulį. Ne vieną dešimtmetį vedė mokinius naujais, nepažintais, nepramintais keliais.

Apsilankęs ponios Vladislavos namuose pajutau iš kiekvienos namo kertelės sklindančią Mokytojo dvasią… Aplinkui daug daug knygų. Jos visos – „gyvos“, nes yra skaitomos. Bendraujant su Mokytoja lengva pastebėti, kad tai – šviesus žmogus, nuo kurio sklinda šiluma ir paprastumas. Mokytoja mielai sutiko atsakyti į „Širvintų krašto“ klausimus:

– Pradėkime nuo pradžių. Papasakokite apie savo vaikystę, apie savo mokslus.

– Mano gimtinė – netoli Musninkų esantis Paberžės kaimas. Gimiau smulkių ūkininkų šeimoje. Turėjome šešis hektarus žemės. Iš žemės pragyventi buvo sunku, todėl tėvai dar amatininkavo. Tėvas buvo kalvis, o motina – audėja. Augau šeimoje su septyneriais metais jaunesniu broliu Ignu, kuris dabar gyvena Širvintose. Mama labai norėjo, kad būčiau siuvėja, tačiau mano širdis linko į mokslus. Jau nuo mažens labai norėjau mokytis ir užaugusi būti mokytoja. Savo mokslus pradėjau Markučių, o vėliau Musninkų pradžios mokyklose. Progimnazija tais laikais buvo tik Širvintose. Teko samdyti butą ir jame kartu su keliomis draugėmis gyventi ir mokytis. Toliau mokiausi Vilniaus Salomėjos Neries gimnazijoje, o vėliau – naujoje, Ukmergės gatvėje įsteigtoje 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Ją baigiau 1951 metais. Mūsų abiturientų laida buvo pati pirmoji. Atsimenu, mokantis gimnazijoje, reikėjo įsigyti gimnazistės uniformą. Turbūt, tėvams visai uniformai nupirkti pritrūko pinigų, nes neturėjau kepurės. Tekdavo, einant į renginį, ją skolintis, nes auklėtoja be tvarkingos uniformos neleisdavo „į žmones“ eiti. Tada mano didžiausia svajonė buvo įsigyti gimnazistišką kepurę… Baigusi vidurinę, tais pačiais metais įstojau į Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto (dabar universiteto) biologijos mokytojo specialybę. Pokario metai buvo sunkūs, todėl teko pereiti mokytis į neakivaizdinį skyrių ir kartu dirbti.

– Kur buvo Jūsų ilgo Mokytojo kelio pradžia?

– Pedagoginę veiklą pradėjau gimtajame Širvintų rajone. Pirmoji mokykla – Darkuškių septynmetė (netoli Jauniūnų). Vėliau keletą metų mokytojavau Širvintų vidurinėje. Čia susipažinau su būsimu vyru Vytautu Dalinkevičiumi. 1956 metais kartu su vyru atvykome dirbti į Čiobiškį. Čia dirbau iki pat išėjimo į pensiją, čia gyvenu ir dabar. Galima sakyti, kad tas kelias ir prasidėjo, ir baigėsi Čiobiškyje.

– Papasakokite apie savo šeimą.

– Labai paprasta pasakoti, nes mūsų šeimoje visi mokytojai. Jau minėjau, kad vyras buvo matematikos mokytojas. Turiu dvi dukteris. Vytautė mokytojauja Zibalų pagrindinėje mokykloje, o Giedrė (Kmitienė) dėsto Vilniaus pedagoginiame universitete. Žentas taip pat mokytojas. Anūkė Inga – baigusi Vilniaus pedagoginį universitetą. Prisimenu, – anksčiau būdavo panašių kaip mūsų pedagogų šeimų suvažiavimai. Į tokį vieną susitikimą buvome kartu atsivežę ir tuo metu tik trejų metukų sulaukusią Ingutę. Korespondentas jos paklausė: „Mergaite, kuo norėtum užaugusi būti?“ Ingutė ilgai negalvojusi atsakė: „Mokala“ (mokytoja). Dukterys gyvena gerai, tik… gaila, kad anūkė kol kas viena.

– Ar skiriasi jūsų kartos mokiniai nuo dabartinio jaunimo?

– Visais laikais mokėsi įvairaus charakterio mokiniai. Juk ne paslaptis, kad toje pačioje klasėje labai skirtingai dirbti sekasi įvairiems mokytojams. Sutikite, kad tvarka klasėje labai priklauso ir nuo mokytojo. Mokytojas, nemėgstantis savo darbo, kankina ne tik save, bet ir tuos, kuriuos bando mokyti. Šiaip mano laikais buvo daugiau pagarbos mokytojui. Mano direktoriavimo metu Čiobiškio mokyklai sekėsi dėl gerų mokytojų. Gerai prisimenu muzikos mokytoją Vytautą Ambrazą, kūno kultūros mokytoją Marių Kmitą, matematikos mokytoją Steponą Liktoravičių, Stasę Krušinskienę. Tai buvo puikūs žmonės, savo dalyko žinovai ir entuziastai.

– Kaip vertinate „darbinį“ jaunimo auklėjimą? Kalbu apie vienoje mokykloje kilusį skandalą, kai direktorius dėl lėšų trūkumo pasiūlė mokiniams savo klases plauti…

– Aš pritariu tiems suaugusiems žmonėms, kurie supranta, kad jaunas žmogus tik per savo darbą gali įvertinti ir gerbti kito žmogaus darbą. Gal vieną kartą pakėlęs šiukšlę, prieš ją mesdamas kur papuola, pagalvos…? Mano darbo metais mokykloje tvarkydavome su vaikais ne tik mokyklos, tačiau ir viso miestelio aplinką. Čiobiškyje mokyklą baigė ir dabar dirba gydytojai, mokslininkai ir kiti aukštas pareigas užimantys žmonės. Galima daryti išvadą, kad visuomeninis darbas mokslui nė kiek nesutrukdė.

– Kokias per televizorių laidas žiūrite? Gal domitės politika, o gal nekantriai laukiate kitos meksikietiškų ar lietuviškų „muilo burbulų“ serijos?

– Dėl politikos viskas aišku. Patys matote, kas darosi mūsų Seime. Nereikia nė meksikietiško „burbulo“ žiūrėti. Vienas kitą mulkina ir žmonėms miglą į akis pučia… Abiem rankom balsuočiau už prezidentinio D. Grybauskaitės valdymo įvedimą. Apsidairykite. Kaime dar vargais negalais žmonės verčiasi, o ką daryti pensininkui mieste? Vien už komunalinius patarnavimus žiemą per mėnesį reikia mokėtį apie 600 litų, o ką žmogui daryti, jeigu pensija taip pat – 600 litų? Kalbant apie televizorių, tai aš asmeniškai galiu „išgyventi“ ir be jo, nes labiausiai mėgstu skaityti knygas ir spręsti kryžiažodžius. Namų bibliotekoje net savo exlibrį turiu. Mėgstu skaityti detektyvus, meilės romanus, senovės lietuvių rašytojų kūrinius, pasaulinę klasiką. Artimiems žmonėms esu sakiusi, kad man bet kuria proga geriausia dovana – knyga. Neseniai pirkau lenkų rašytojos Helenos Mniszek romaną „Raupsuotoji“. Tai – mano pirmoji jaunystėje perskaityta knyga. Tais metais ši knyga buvo išleista tik originalo kalba ir vadinosi „Trędowata“. Visą laiką svajojau ją įsigyti ir perskaityti lietuvių kalba.

– Ar ne nuobodu vienai gyventi? Juk galėtumėte gyventi pas dukterį Vilniuje…

– Pirmiausia, tai gyvenu ne viena. Su manimi – katė Murka ir šuo Bimas. Mieste gyventi jokiu būdu nesutikčiau. Prieš porą metų teko gydytis Santariškių ligoninėje. Iš ligoninės duktė įkalbėjo nors truputį pagyventi Vilniuje. Vos ne vos  ištvėriau dvi savaites. Vaikai išeina su tamsa į darbą, su tamsa grįžta. O ką man veikti tarp keturių sienų? Ir savi namai traukia… Žinau, kad ateis laikas, kada ir judėti bus sunku, tačiau nutariau, kad geriau įvairiems darbams samdysiu žmogų, bet savo namų nepaliksiu.

– Girdėjome, kad esate didelė visuomenininkė?

– Čiobiškyje yra aktyvi bendruomenė. Jai priklauso apie 30 žmonių. Organizuojame įvairias šventes, išvykas, susitikimus. Turime labai energingą bendruomenės pirmininkę Reginą Ambrazienę. Draugaujame su ukmergiškiais, „užneriškiais“ ir net tais, kurie gyvena „už Raseinių ant Dubysos…“ Bendruomenės nariams labai patikdavo išvykos į atokesnius kaimus kartu su klebonu. Kaimo troboje, iš anksto susitarus su šeimininku, klebonas net mišias laikydavo. Daug žmonių susirinkdavo, bendraudavo.

– Jeigu laiko ratą pasuktume atgal… Nejaugi Jūs vėl taptumėte mokytoja?

– Taip. Savo gyvenimu esu patenkinta ir specialybės nekeisčiau.

– Juk tai sunkus ir dažnai nedėkingas darbas. Už tokius žodžius Jums, dar gyvai esant, reikėtų paminklą pastatyti…

– O mano paminklai jau seniai stovi. Čiobiškyje jų pilna. Tai – visa alėja medžių. Žiemą jie stūkso ramiai apsnigti, o vasarą, išsiūbuoti vėjo, ošia, linguoja. Atsikėlus čia gyventi, jų nebuvo. Čiobiškis atrodė kaip Sachara. Net žolės aplinkui nebuvo. Eigulys Večerinskas davė medelių ir jų tada daug prisodinome. Labai mėgstu gėles ir šiaip visokius augalus. Atvažiuokite vasarą, pamatysite gėlynus, alpinariumus. Darželyje prie namo auga duktės atvežta iš Alpių „meilės“ gėlė – edelveisas. Damai gauti tokį edelveiso žiedą būdavo didelė garbė ir tikros meilės įrodymas…

– Viena rytiečių patarlė sako, kad mokytoju reikia gimti, mokytoju negalima tapti. Vladislava Dalinkevičienė būtent tas žmogus, kuris gimė būti Mokytoju, kuriam žodis „Mokytojas“ reiškia ne tik profesiją, tačiau ir gyvenimo būdą.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Mokytojas – ne profesija. Mokytojas – tai gyvenimo būdas"

  1. Audronė parašė:

    Nuoširdi pagarba Mokytojai

Comments are closed.

scroll to top
+