Spektaklyje ne kartą skambėjo dainos ir gitaros garsai.
Turbūt, sunku būtų surasti žmogų, kuris nežinotų garsiojo Pinokio nuotykių.
Pasaka apie medinį berniuką sužavėjo bene visą pasaulį, o skirtingos pasakojimo interpretacijos jau ne vieną dešimtmetį džiugina įvairaus amžiaus atstovus. Šį kartą senoji pasaka atgimė Širvintų kultūros centro salėje.
Kūrybingais ir įdomiais spektakliais ne kartą širvintiškius stebinusi režisierė Živilė Kvekšienė ir šį kartą nenuvylė.
Panašu, kad lapkričio tryliktąją nusivylimo nepatyrė ne tik žiūrovai, bet ir patys aktoriai – tokios minios žiūrovų Kultūros centro salė nematė jau senokai. Teko ir papildomų kėdžių į salę nešti.
Tiesa, net ir jos neišgelbėjo – dalis žiūrovų vis tiek netilpo. Jiems buvo pažadėtas papildomas spektaklis po poros dienų.
„Tokio antplūdžio tikrai nesitikėjom,“ – šypsodamasi sakė Kultūros centro direktorė Birutė Šinkūnaitė.
Širvintų mokiniai „šturmavo“ Kultūros centrą. Renginio organizatoriams teko ieškoti ir papildomų kėdžių.
Nuo pat pradžios spektaklis prikaustė žiūrovų dėmesį.
„Kas čia?“ – nuskambėjo žodžiai, vos tik prasidėjus spektakliui. Ir ne žiūrovai stebėjosi scenoje matomais vaizdais. Patys aktoriai „nustebo“, pamatę žiūrovus.
Spektaklį „Pinokis“ iš tiesų galima vadinti interaktyviu – bene viso vaidinimo metu aktoriai betarpiškai bendravo su publika, klausinėjo įvairiausių dalykų.
Matyt, „žiūrovų papirkinėjimo“ taktika iš tiesų veiksminga – žiūrovai, kurių didžioji dalis buvo mokiniai, noriai atsakinėjo, juokavo kartu su aktoriais.
Pinokio kelionių nuotykius lydėjo gausūs plojimai ir juokas. Kur gi daugiau galima pamatyti repuojantį Svirplį ar gražiąją miškų fėją?
Jau pačioje spektaklio pradžioje aktoriai užmezgė pokalbį su sale.
Daug susižavėjimo šūksnių sulaukė spektaklio atomazgoje viską užliejusi tamsa. Tiesa, mokiniai greitai rado išeitį: daugelio jų rankose atsirado šviečiantys mobilieji telefonai.
Daugelį susirinkusiųjų stebino aktorių sugebėjimai vos per kelias sekundes persikūnyti į skirtingus personažus.
Režisierė Živilė pasakoja, kad pastatyti „Pinokį“ prireikė vos dviejų mėnesių. „Paprastai toks darbas trunka apie pusę metų, o mes turėjom spėti vos per kelis mėnesius. Arėm „juodai“. Repeticijos vyko kiekvieną dieną,“ – apie spektaklio virtuvę užsiminė režisierė.
Ji neslepia, kad kiekviename vaidinime būna vadinamasis „mirties taškas“ – toks momentas, kai atrodo, jog nieko nebeišeis. Tačiau režisierės teigimu, reikia su tuo tiesiog susitaikyti, nes žinai: anksčiau ar vėliau ši stadija praeis taip pat, kaip ir atėjo – nepastebėta.
Širvintų kultūros centro mėgėjų teatro aktoriai ir režisierė Živilė Kvekšienė.
„Mirties tašką“ turėjo ir šis vaidinimas – teko keisti aktorius, kai kurias spektaklio detales.
„Kiekviename spektaklyje sunku išsiversti be interpretacijų, „džiazavimo“. Kai yra scenarijus, žmogus jį skaito visai kitaip, o kai pradedama suprasti žodžių esmė, atsiranda ir savotiškos interpretacijos. Ir šiandien, žiūrėdama spektaklį, ne kartą norėjau duoti pastabų, pataisymų. Nors iš tiesų viskas, kas vyksta scenoje, yra kūrybos procesas, todėl, jei vaikai kuria, – reiktų juos pagirti,“ – įsitikinusi Živilė.
Po spektaklio režisierė sulaukė daugybės sveikinimų ir gražių linkėjimų tolesniems darbams.
Aura Jankūnaitė
