Įspūdžiais dalijasi „Širvintų krašto“ loterijos laimėtoja Levutė Vitienė

Iš įspūdingų kelionių sugrižus 3. Nuo Luvro iki Eliziejaus laukų… Tęsinys. Pradžia Nr. 28, Nr 30 Kovo 30 dieną pirmiausiai aplankėme Luvrą, vieną iš didžiausių ir įžymiausių pasaulio muziejų. Pats Luvras sudaro „u“ raidės formą ir šiuo metu yra pats ilgiausias pastatas Europoje. Anksčiau buvę karaliaus rūmai (dabartinis Luvras) yra išsidėstę Paryžiaus centre, tarp Senos upės ir Rivoli gatvės. Muziejus pirmą kartą duris lankytojams atidarė ir sukauptas meno vertybes parodė 1793 metais. Apžiūrėti muziejų reikėtų 3 metų, o mes tebuvome 3 valandas. Taigi galima įsivaizduoti, kokią dalelę Luvro pamatėme. Muziejuje yra daug įžymių Vakarų meno kūrinių, pvz., Mona Liza, Milo Venera, Nikės statula ir kt., prie kurių tiesiog neįmanoma nesustoti. Grožiesi ir stebiesi, kaip su teptuku galima išgauti tokį grožį. Žodžiais neįmanoma apsakyti, reikia patiems pamatyti. Lankėmės „Fragonard“ parfumerijos muziejuje, kur vyko kvepalų degustacija. Kas norėjo, galėjo įsigyti patikusių kvepalų. Įdomios buvo kvepalų buteliukų kolekcijos. Matėme augalus, kurie yra kvepalų komponentai. Važiavome Bastilijos bulvaru. Ten esanti Bastilijos aikštė garsi tuo, kad XIV amžiuje toje vietoje stovėjusi tvirtovė buvo paversta valstybės kalėjimu. Tačiau 1789 m. įtūžusi 7000 paryžiečių minia šturmavo Bastiliją ir tvirtovę nutarta nugriauti. Šiandien ant aikštės grindinio vingiuota linija žymi tik buvusio kalėjimo kontūrus, o aikštės viduryje pastatyta 52 metrų aukščio Liepos kolona, skirta sukilėliams atminti. Bastilijos aikštę supantys pastatai yra suapvalintų formų. Mat buvo duotas karaliaus įsakymas, kad nebūtų nė vieno pastato su aštriais kampais į Bastilijos aikštę, o nuo langų skaičiaus tame pastate priklausė mokestis – kuo daugiau langų, tuo didesnis mokestis. Žmonės įsigudrino ir padarė paryžietiškus balkonėlius, į juos įžengti galima labai nedaug, ir kiekvienas balkonėlis turi skirtingus metalinius rėmus. Važiuodami matėme Šv. Roko bažnyčią ir neapsakomo grožio Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, kurią kasmet aplanko apie 15 milijonų žmonių. Vėliau važiavome Rue De Rivoli gatve, kuri yra viena iš pagrindinių ir tęsiasi iki Luvro. Apskritai, visa Rue De Rivoli gatvė yra pilna mažesnių ir didesnių parduotuvių. Tačiau tos parduotuvės yra pirmuose pastatų aukštuose, o virš parduotuvių – gyvenamosios patalpos. Matėm šv. Žako bažnyčios bokštą, kur garsusis fizikas Paskalis darė savo tyrinėjimus, aikštę prie Rotušės, kuri žiemos metu paverčiama čiuožykla ir skambant paryžietiškai muzikai ant ledo sukasi čiuožėjai. Važiuodami matėme turgų, kurį garsus rašytojas Emile’io Zola pavadino Paryžiaus pilvu. Beveik 700 metų Halės buvo pagrindinis Paryžiaus turgus, bet nepajėgdamas konkuruoti naujomis rinkos ekonomikos sąlygomis buvo perkeltas į priemiesčius. Dabar šioje vietoje stovi Halių forumas – daugiaaukštis futuristinis komercijos ir prekybos centras. Pro autobuso langą matėme Žanos d’Ark aikštę. Žana d’Ark yra prancūzų nacionalinė didvyrė, Prancūzijos liaudies vienybės ir kovos už nepriklausomybę simbolis. Būdama šešiolikmetė mergina ji pasiryžo išvaduoti Prancūziją iš anglų okupacijos. Tačiau kai Žana d’Ark tapo neparanki karališkajai tarybai, buvo paimta į nelaisvę ir parduota anglams. 1431 m. gegužės 30 d. gyva sudeginta Senajame turguje Ruane, o jos pelenai sugrąžinti į Sekvaną. 1920 m. Žana d’Ark buvo kanonizuota ir dabar gegužės 8 dieną paryžiečiai švenčia merginos garbei skirtą šventę. Mums pasakojo apie Reimsą – Šampanės provincijos sostinę ir Prancūzijos valdovų karūnacijos miestą. Reimso katedroje, kurią puošia per 1000 skulptūrų, buvo karūnuojami visi Prancūzijos karaliai, išskyrus vieną Napoleoną. Jis buvo karūnuotas Paryžiuje, Notrdamo katedroje, o jo palaikai ilsisi Invalidų komplekse specialiai sukurtoje apvalioje kriptoje. Joje ant žalio marmurinio pjedestalo buvo pastatytas sarkofagas. Aplink sarkofagą yra 12 moteris vaizduojančių kolonų, kurios simbolizuoja Napoleono iškovotas pergales. Prie Napoleono kojų palaidotas jo 21 metų sūnus, kurio jis susilaukė su antrąja žmona Marija Luiza. Stabtelėjome prie Invalidų komplekso. XVII amžiuje Liudvikui XIV kilo idėja sukurti valstybinę įstaigą, kurioje būtų gydomi ir galėtų gyventi pasenę ar tapę invalidais kariai, kovoję už Prancūziją. Invalidų aikštė ir patys Invalidų rūmai užima didžiulį teritorijos plotą. Invalidų kompleksas yra restauruotas, vien tik 105 metrų aukščio kupolo paauksavimui sunaudota 12 kilogramų aukso. Šiuo metu dešiniajame Invalidų komplekso sparne yra Karo muziejus, o kairiajame sparne gyvena neįgalūs kareiviai. Netoli Invalidų komplekso aikštės yra Ogiusto Rodeno muziejus. Nors jis ir buvo įtrauktas į programą, bet dėl laiko trūkumo mes šalia jo tik pravažiavome. Labai gaila, kad nepavyko aplankyti, nes tai labai gražus pastatas, skendintis žalumoje, daugiausia tujose. Prie pastato tarp tujų stovi daugybė skulptūrų. Tarp jų – ir mąstytojo Ogiusto Rodeno skulptūros originalas. Prancūzijos kavinėse ir šiandien kaip niekas kitas mėgstama ir grojama Džo Daseno (Joe Dassin) muzika, nors jau praėjo beveik keturiasdešimt metų po jo mirties. Džo Dasenas gimė 1938 metais Niujorke kino režisieriaus Žulio Daseno ir vengrės smuikininkės Beatrisės Loner šeimoje. Jo močiutė (Žulio motina) buvo Odesos rusė. Kadangi Amerikoje Žuli Dasenas negalėjo rasti darbo, persikėlė į Prancūziją. Džo skaudžiai išgyveno dėl tėvų skyrybų ir nusprendė išvažiuoti į Ameriką, kur baigęs Mičigano universitetą tapo etnografijos daktaru. Neturėdamas iš ko pragyventi, vakarais Džo dirbo šiukšlininku, vairuotoju, indų plovėju ir pan. Tačiau klausydamas Žako Bresanso dainų, jis nusprendė tapti žymių dainininku. Buvo nelengva, bet palaipsniui atėjo šlovė ir populiarumas. Tačiau subjuro sveikata. Išvykęs į Taičio salą pailsėti, vieną 1980-ųjų rugpjūčio dieną pietaudamas su draugais restorane jis staiga prarado sąmonę ir nebepakilo. Restorane, kur prieš keletą minučių skambėjo „Indėnų vasaros“ melodija, stojo mirtina tyla. O kavinė „Trys balandžiai“, kurioje Dasenas dainavo įsimylėjėlių himną, ir dabar yra įsimylėjėlių pasimatymų vieta. Be galo gražūs Tiurli sodai, kuriuos pravažiavome keletą kartų. Taip pat važiavome Lotynų kvartalu. Jis nepanašus į kitas Paryžiaus miesto dalis tuo, kad tai studentų, mokymo įstaigų ir knygų parduotuvių rajonas. Čia visada verda gyvenimas, net vėlyvais vakarais būna pilnos gatvės žmonių. Labai įdomi Napoleono kolona Vandomo aikštėje. Tai 43,5 metro aukščio į viršų spirale kylanti iš 2000 patrankų nulieta kolona. Pati Vandomo aikštė – aštuonkampė, o joje yra parduotuvių, kuriose nėra nurodytos kainos. Tačiau jas lanko tik tie, kurie turi labai daug pinigų. Taip pat Vandomo aikštėje važiavome greta namo, kuriame 1847 m. spalio 17 dieną užgeso Frideriko Šopeno gyvybė. Buvome prie Marijos Magdalietės bažnyčios. Tai vienintelė katalikiška bažnyčia Paryžiuje, kuri ilgą laiką neturėjo krikščioniško kryžiaus. Ją puošia 52 korintietiškos kolonos. Ir tik neseniai tarp dviejų kolonų buvo įstatytas kryžius. Nepaprastai graži Konkordo aikštė (dar vadinama Santarvės aikšte) su obelisku. Kiekviename jos kampe stovi po dvi skulptūras, o centre fontanas. Konkordo aikštė garsi tuo, kad joje buvo giljotinuoti žymūs žmonės, pvz., Liudvikas 16-asis, Marija Antuanetė, Žanas Žakas Ruso ir t.t. Iškart už Konkordo aikštės tęsiasi 2 kilometrų Eliziejaus laukai. Tai vieta, kur gyvena palaimintųjų sielos. Dabar Eliziejaus laukai – viena gražiausių ir brangiausių gatvių pasaulyje. Abiejose jos pusėse gausu prabangių parduotuvių. Eliziejaus laukus vainikuoja Triumfo arka. Tai 50 metrų aukščio ir 45 metrų pločio statinys, kuris 1806 metais buvo sumanytas Napoleono Bonaparto ir 1836 metais baigtas statyti. Imperatorius taip ir nepamatė pabaigtos statyti Triumfo arkos. Mat buvo ištremtas ir 1821 metais mirė Šv. Elenos saloje. Po ilgų derybų buvo pasiekta, kad imperatoriaus palaikai būtų pervežti iš Šv. Elenos salos į Paryžių. Napoleono palaikai buvo vežami pro nebaigtą statyti Triumfo arką penkiose vienas į kitą įdėtuose karstuose. Triumfo arką turėjo vainikuoti kvadriga (4 pakinkyti žirgai), atvežta iš Berlyno nuo Brandenburgo vartų, tačiau Napoleonui mirus, ji buvo grąžinta Berlynui. Napoleonas buvo prisivežęs daug vertingų meno kūrinių ir nuolat kartodavo: „Atimk iš tautos kultūrą, jos vertybes ir tauta žus.“ (Bus daugiau)

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+