Įdomi pamoka

Devintoje klasėje per geografijos pamokas nagrinėjamos įvairios temos apie Lietuvą. Iš geografijos vadovėlio bei įvairių enciklopedijų galima labai daug sužinoti, tačiau tokios žinios yra „negyvos“ ir greitai išgaruoja iš galvos. Bagaslaviškiečiai linkę vadovautis posakiu, kad „geriau vieną kartą pamatyti, negu dešimt sykių išgirsti“. Pačioje pirmoje pamokoje „Lietuvos teritorija ir gyventojai praeityje“ yra nagrinėjamos kelios Lietuvos vardo kilmės teorijos. Pagal vieną iš jų kalbininkas Kazimieras Kuzavinis iškėlė prielaidą, kad Lietuvos vardui pradžią galėjo duoti suslavintas upėvardis Lietauka. Taip dabar vadina dešinįjį Neries intaką, ištekantį iš Lietaukos raisto ties Arnotiškiais. Tai nedidelis apie 11 kilometrų upelis, esantis apie 30 kilometrų nuo senosios Lietuvos sostinės Kernavės. Manoma, kad vardas Lietauka yra aiškiai suslavinta žodžio forma, perdirbta į vardą Lietava. Ši versija dar labiau tikėtina žinant, kad tų apylinkių būta gerokai nutautusių. Kaip tarėm – taip padarėm. Penktadienį apie 11 valandą „pasibalnojome“ dviračius ir pajudėjom iš Bagaslaviškio Igno Šeiniaus mokyklos kiemo. Šį kartą mūsų kompanija buvo vyriška – su mumis nevažiavo nė viena mergaitė. Kažkuris iš vyrukų pajuokavo: „Minsim greitai, nes neturim balasto“. Iš tikrųjų ir mynėme greitai. Už poros kilometrų nuo Liukonių pasukę į dešinę, ilgam įlindome į miškus. Miško keliukais vingiavome gana ilgai, kad spėtume suabejoti savo kelio teisingumu. O dar sakoma, kad Lietuvoje miškų mažai! Retkarčiais pravažiuodavome pro šalikelėje stovinčius automobilius. Deja, jie būdavo tušti, matyt, visi keleiviai kažkur slampinėjo ieškodami grybų. Pasiklausti kelio nebuvo kur. Pagaliau, įsirėmę į Nerį, pasukome palei upę Jonavos link ir už kokių penkių kilometrų įvažiavome į Lietauką. Tikrąja to žodžio prasme – įvažiavome, nes upelis teka per kelią ir už poros šimtų metrų įteka į Nerį. Kadaise kunigaikštis Vytautas žirgus girdė Juodojoje jūroje, o mes Neries ir Lietaukos santakų vandenyje pamirkėme ne tik savo metalinius „žirgelius“, bet ir savo pavargusias kojas… Ilgai gaišti negalėjome, nes kai kurie dviratininkai aiškiai „degė“ – vakare ruošėsi į diskoteką. Taigi, jau kitu keliu išskubėjome atgal. Grįždami ketinome apsilankyti Perelozų kaime. Tai – išmiręs kaimas su restauruota cerkve ir stačiatikių kapinėmis. Grupės vadovas tame kaime lankėsi jau tris kartus, tačiau net jam padedant šio „vaiduoklių“ kaimo neradome. Vėliau, grįžus į namus, mus šiek tiek paguodė internete rastas komentaras apie šį kaimelį: „Įspūdinga, rasti labai sunku, net su GPS ir smulkiu žemėlapiu“. Iš tikrųjų mums koją pakišo (ko gero, neseniai) „sugadintas“ miško kelias. „Sugadintu“ pavadinome todėl, kad šiaip važiuoti dviračiu miško keliukais – vienas malonumas. Kelio danga būna minkšta ir ganai lygi. Ant šio keliuko „protingos galvos“ pripylė stambaus žvyro. Per kumščio dydžio akmenis dviratininkui sunku manevruoti. Greitai nuo įtampos pavargsta ir akys, ir vairą laikančios rankos. Taigi, tyliai keikdamiesi varėm tokiu keliu iki jo pabaigos. O pabaiga, pasirodo, buvo netoli Upninkų… Atsipirkome gana „pigiai“ – tik kokių šešetu kilometrų lankstu. Nepaisant šiokių tokių nesklandumų, geografijos pamoka pavyko. Ir ne tik geografijos… Lietuvių kalbos mokytoja džiaugsis kelionės aprašymu, matematikos – tiksliai apskaičiuotu maršruto ilgiu, biologijos – pastebėtais ir užfiksuotais nuostabiais gamtos vaizdais. Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+