Gyvenimą sušildyti savo vidaus šiluma

Pati parodos autorė sakė, kad tapyba ant šilko - galimybė sustabdyti greitai bėgantį laiką, užfiksuoti akimirkos trapumą.

Ketvirtadienis „Atžalyno“ progimnazijos mokytojams – saviraiškos arba metodinė diena, arba mokymosi, pasidalijimo gerąja patirtimi, pasidžiaugimo vieni kitų pasiekimais galimybė. Šįkart, metodinės tarybos iniciatyva, mokytojų kambaryje bendradarbiai rinkosi į kolegės Viktorijos Jakševičiūtės darbų parodą „Sustabdyti akimirką“.

Pati parodos autorė sakė, kad tapyba ant šilko – galimybė sustabdyti greitai bėgantį laiką, užfiksuoti akimirkos trapumą. „Kalbėdama apie savo kūrybą, jaučiuosi stipri“,- sakė „Atžalyno“ psichologė. Anot Viktorijos, sąsaja su menu lydi visą gyvenimą, o genai gyvi šeimoje: senelis iš tėčio pusės buvo bažnyčios dailininkas. Pati mokyklos laikais lankė meno būrelius, domėjosi ir domisi daile, meno istorija, analizuoja meno albumus ir dabar. Tada siela pailsi. Visada sulaukianti šeimos pritarimo ir palaikymo: namiškiai pirmieji kritikai ir vertintojai, patarėjai ir moraliniai rėmėjai.

2008 m. pirmąkart pabandė naujai tapyti. Į Lietuvos meną atėjo tapyba ant šilko. Tiesa, pirmieji bandymai, prieš tai išklausius kelių valandų patarimų ir techninių pamokymų seansą, nelabai pavyko, nelabai ir patiko.

Ketvirtadienis „Atžalyno“ progimnazijos mokytojams - saviraiškos arba metodinė diena, arba mokymosi, pasidalijimo gerąja patirtimi, pasidžiaugimo vieni kitų pasiekimais galimybė.

Susiklostė aplinkybės, kad dėl sveikatos sutrikimų beveik du mėnesiai prasėdėti lovoje. Teko pristabdyti kasdienybės tempą, sulėtinti ritmą, į daug ką įsižiūrėti iš naujo. Taip į gyvenimą dar kartą atėjo tapyba ant šilko. Vienas po kito radosi paveikslai – pirmiausia gėlės. Joms geriausiai tinka šilkas, toks lengvas ir švelnus, labai laisvas, ir nevaržomas.

Piešta iš atvirukų, paskui pati fotografavo, stengėsi užfiksuoti tą mirksnį, kokį norėtų išlieti ant šilko. Sunku „suvaldyti“ spalvas, kontūras liejasi, maišosi atspalviai, reikia labai greitai „sugaudyti“ dažus, nes išdžius, neliks norimo efekto. Tiesa, tas efektas keičiasi kelis kartus paveikslui džiūvant. Taip ir nežinai iki galo, ar tai, ką svajojai išlieti, pavyks. Iš pradžių toks nevaldomas technikos nepaklusnumas nervino, o paskui atėjo nušvitimas – juk taip dar įdomiau, atsirado intriga, tapyba dar labiau įtraukė.

Viktorija sakė, kad šitoje mokykloje žmogus gali būti toks, koks nori būti.

Nuo 2011 m. paveikslai glaudėsi vienas prie kito, kaip sako Viktorija, formavosi sava, individuali technika, nusistovėjo gėlių motyvas, radosi paveikslų ciklai. Norėjosi pabandyti kitaip, nesuvaržytai ir laisvai žaisti su dažais. Matyto filmo fragmentas atkreipė dėmesį į augalo mažiausias daleles. Pati stengėsi išdidinti, pavaizduoti netradiciškai patį žiedą ar kitą mikroskopinę augalo dalį. Sekėsi. Kūryba džiugino ir ramino.

Dėkodama susirinkusiems kolegoms už parodytą dėmesį ir ištartus šiltus žodžius, jaunoji dailininkė Viktorija sakė, kad šitoje mokykloje žmogus gali būti toks, koks nori būti. Pirmiausia – laisvas. Dovanodama mokyklai savo paveikslą – tapytą ant šilko lelijos žiedą – dailininkė linkėjo visiems siekti harmonijos, darnos ir tobulumo, ką taip vertina visas kolektyvas.

Direktorė D. Klimienė ir pavaduotoja R. Suchockienė džiaugdamosi kalbėjo, jog galėjimas ir noras kurti – gamtos dovana, kuria apdovanota Viktorija. Ne vieną kartą mokyklos psichologė nustebino veiklos įvairiapusiškumu, gebėjimu mažame grumstelyje įžiūrėti didelius dalykus.

Iš kolegų rankų „išskridęs“ margaspalvių drugelių pulkas – surašyti sveikinimai ir linkėjimai – sutūpė į Viktorijos delnus. Anot poetės Salomėjos Nėries, gyvenimas gražus, kai savo vidaus spinduliais jį nušvieti, kai savo vidaus šiluma jį sušildai. Laukiame naujų susitikimų ir naujos parodos.

Irena Gatelienė
Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos metodinės tarybos pirmininkė