Pasibaigus vasarai ne tik mokyklų koridoriai prisipildo ugdytinių klegesiu. Aukštųjų mokyklų studentai taip pat grįžta tęsti mokslų. Dauguma jų sugrįžta į jau pažįstamą universitetų ar kolegijų Lietuvos miestuose aplinką, tačiau yra studentų, kurie renkasi mainų programos studijas (ERASMUS) kitų šalių aukštosiose mokyklose.
Erasmus yra didžiausia mainų programa pasaulyje, pradėta vykdyti 1987 m. Lietuva programos dalyve tapo 1998 m., o nuo 2007 m. ji vykdoma pagal naują Mokymosi visą gyvenimą programą. Šia programa naudotis gali visų studijų pakopų studentai: bakalauro, magistro, doktorantūros. Erasmus programa siekiama pagerinti aukštojo mokslo kokybę, stiprinti europinį bendradarbiavimą aukštojo mokslo srityje, skatinti aukštojo mokymo įstaigų bendradarbiavimą ir studentų asmeninį mobilumą. Ši programa vykdoma tarp bendradarbiaujančių universitetų. Studentai turi galimybę pasirinkti norimą universitetą šalyse, su kuriomis bendradarbiauja Lietuvoje esantis universitetas ar kolegija. Yra Širvintose mokyklas baigusių studentų, kurie pasinaudojo šia programa ir sutiko pasidalyti savo patirtimi bei įspūdžiais.
Vilniaus kolegijos studentė Monika
Erasmus yra studentų mobilumo programa, suteikianti galimybę išvykti į kitas šalis studijuoti arba atlikti praktiką. Pirmiausia vyksta atranka. Norinčių dalyvauti programoje yra nemažai, todėl yra su kuo konkuruoti.
Esu buvusi „Erasmus intensive“ programoje Austrijoje. Programos tikslas – sujungti dviejų sričių specialistus ir per dvi savaites pasiekti išsikeltus tikslus. Programos tvarkaraštis buvo ganėtinai intensyvus: pirmąją savaitę klausėme skirtingų šalių dėstytojų paskaitų, antroji savaitė buvo skirta dirbti tarptautinėse grupėse, keliauti į paskirtąsias institucijas. Laisvu metu buvo rengiamos ekskursijos po Austriją. Tobulesni tarptautiniai bendravimo įgūdžiai, gilesnės mitybos ir socialinės žinios, greitas adaptavimasis prie naujos aplinkos – tai galima pavadinti patirtimi, kurią įgijau. Džiugu, kad yra vykdomos tokios programos skatinančios studentų visapusišką tobulėjimą ir suvokimą, kad gali bendradarbiauti su kitomis šalimis, dalytis savo žiniomis ir įgyti naujų.
Šiuo metu baigiau studijas. Tačiau ruošiuosi išvažiuoti į „Erasmus + “ praktiką. Praktikos tikslas – suteikti galimybę studijas baigusiems studentams išvykti į pasirinktą Europos šalį. Praktikos laikotarpis nuo dviejų iki dvylikos mėnesių. Šiuo metu pildau išvykimo dokumentus. Atliksiu praktiką pagal specialybę Maltos Sveikatos ministerijoje arba Kroatijos sveikatos centre.
Vilniaus universiteto studentas Justas
2007 metų pavasario semestrą pagal „Erasmus student“ mainų programą buvau išvykęs į Šveicariją. Man pasisekė, nes viešėjau garsiausiame Šveicarijos universitete – Ciuricho Valstybiniame technikos institute (ETH), išugdžiusiame net 6 Nobelio premijos laureatus. Už šį savo vizitą turiu būti dėkingas buvusiam dėstytojui Rokui Tamoševičiui, kuris dirbdamas šiame užsienio universitete užmezgė tarpuniversitetinius ryšius su Vilniaus universitetu. O aš buvau pirmasis studentas, į ETH išvykęs pagal mainų programą.
ETH bakalauro studijos vyksta valstybine vokiečių kalba, o magistro – anglų kalba. Į ETH išvykau magistrantūros studijų Vilniaus universitete metu, todėl paskaitos vyko anglų kalba. Tai buvo nemenkas iššūkis, nes, neturėdamas itin didelio imlumo kalboms, gana sunkiai pripratau skaityti anglų kalba. Man, informatikos studentui, buvo aktualu turėti galimybę naudotis kompiuteriu ir internetu. Su savo studento pažymėjimu į kompiuterių klases galėjau patekti kiaurą parą. Spausdinimo paslauga universitete buvo nemokama, tad daug informacijos, kurią reikėjo skaityti, galėdavau atsispausdinti. Taip pat universitete buvo visos reikiamos elektroninės duomenų bazės, tad visi straipsniai ir dauguma knygų buvo nesunkiai pasiekiami. Net grįžęs į Lietuvą daugiau nei 4 metus galėjau naudotis gera Springer duomenų baze su savo ETH vartotojo vardu ir slaptažodžiu. Tiesa, jei lyginčiau ETH ir Vilniaus universiteto bibliotekas, yra gana didelis skirtumas. ETH biblioteka turtingesnė, joje buvo galima rasti visas naujausias knygas, tačiau tokių dalykų, kaip vadovėliai studentams ten nedaug. Studijoms reikiamus vadovėlius studentai paprastai perkasi kasmet naujus.
Apskritai studentai ETH universitete tikrai motyvuoti: bibliotekos visada pilnos, paskaitos ir pratybos noriai lankomos. Žinoma, reiktų neužmiršti, kad į universitetus stoja tik 5 proc. visų moksleivių.
ETH ir VU skiriasi ir mokymosi proceso organizavimo tvarka. Šveicarijos universitete studentai kiekvieną semestrą susidaro savo mokymosi dalykų sąrašą: renkasi dalykus, atitinkančius jų mokymosi sritį ir turi galimybę rinktis vieną semestrą mokytis intensyviau nei kitą. Įdomu dar ir tai, kad universitete labai skatinamas tarpdisciplininis bendravimas – vieną dalyką mokosi studentai iš labai skirtingų sričių (man teko studijuoti Sintetinę biologiją, kurią studijavo matematikai, informatikai, inžinerinių sričių atstovai bei biologai).
Mums, Erasmus studentams, buvo organizuota įvairių kultūrinių – pažintinių renginių, tačiau dalis jų atsiremdavo į finansus, tad ne visuose galėjau dalyvauti. Be to, intensyvus mokymasis taip pat ribojo laisvalaikio galimybes. Aš ypač gailėjausi, kad neradau laiko nueiti į Rodeno skulptūrų parodą (kai susiruošiau, paroda jau buvo išvažiavusi).
Didelis skirtumas tarp ETH ir Vilniaus universiteto yra sesijos organizavimas. ETH studentai, bent jau pavasario semestro egzaminus, laiko ne birželio mėnesį, o grįžę po vasaros atostogų rugpjūčio-rugsėjo mėnesiais. Visi egzaminai yra laikomi žodžiu ir kiekvienas studentas žino savo laiką: pvz. pirmadienį, 10.30 val., auditorijoje 123, egzaminui skiriamas laikas – 15 min. Tad jei atsakinėdamas užsikerti ar ko nors nežinai, tavo laikas išsenka ir dažniausiai egzamino tiesiog neišlaikai.
Kiek man teko gyventi bendrabučiuose, studentai gyvena po vieną kambaryje. Mano bendrabutyje buvo ne tik skaitykla, kurioje galėdavai dirbti (nekalbant apie nemokamą internetą ir pusryčius), bet ir koplyčia susikaupimo minutei.
Pabuvimas turtingoje šalyje praplėtė akiratį, leido suprasti, kad tinkamai organizuojamas mokslas yra vienas iš svarbiausių šalies klestėjimo garantų, o skirtingų specialybių asmenų darbas vienoje komandoje yra būtina progreso sąlyga.
Vytauto Didžiojo universiteto 4 kurso studentė Gintarė
Varšuvos Universitete, tarptautinėje psichologijos studijų programoje, mokslai prasidėjo spalio mėnesį. Jau prieš tai, vasarą, su manimi susisiekė mano mentorė ir pradėjome šiltai bendrauti. Iš universiteto tarptautinių ryšių tarnybos gavau visą reikalingą informaciją. Tik nuvykus į Lenkiją bei per visą mokslo semestrą neturėjau jokių biurokratinių sunkumų išskyrus sunkumus susiorientuojant universitete bei sudarant paskaitų tvarkaraštį (tai buvo tik mano pareiga).
Paskaitos vyko mažose grupelėse (apytiksliai 7-30 studentų), iš kurių dauguma – užsienio studentai (Erasmus kaip ir aš), taip pat užsienyje gyvenantys lenkų tautybės jaunuoliai, kuriems dėl lenkiškų šaknų mokslai Varšuvos universitete kainuoja mažiau. Sutikau nemažai studentų iš Švedijos.
Paskaitų forma nedaug skyrėsi nuo to, prie ko buvau pripratusi savo universitete (VDU). Skirtumas tik toks, jog mažesnėse grupelėse vykdavo intensyvesnės diskusijos, artimesnis bendravimas su dėstytojais. Tai šiek tiek priminė mokyklą. Iš viso mokiausi 11 dalykų. Dalis jų – intensyvūs kelių savaičių kursai, kadangi dėstytojai buvo pakviesti iš kitų šalių universitetų – Izraelio, JAV, Olandijos… Kontrolinius darbus rašėme tik iš kelių dalykų, namų darbų užduotys, jei jas skirdavo, dažniausiai būdavo PPT presentacija nurodyta tema. Studentai buvo vertinami už aktyvumą paskaitų metu (jas lankyti privaloma).
Nors, kaip jau minėjau, Lenkijoje turėjau 11 dalykų, o Lietuvoje būčiau turėjus apie 6 (bendras kreditų kiekis sutampa), Lenkijoje dviejų kreditų dalykui reikėjo mokytis ne mažiau nei VDU keturių kreditų vertės dalykui. Ne tik aš, bet ir kiti Erasmus studentai dūsavo, kad tenka mokytis daugiau nei savame universitete.
Dar prieš vykstant į Lenkiją teko girdėti atsiliepimų, kad Varšuvos universitete reikia daug mokytis, ir ruošiausi tam. Galiausiai, juk tai – geriausias Lenkijos universitetas… Atmosfera psichologijos fakultete buvo šilta ir „sava“ (neminint to, kad pastatas, kuriame vyko paskaitos kažkada, kaip plakė linksmi liežuviai, tarnavo SS reikmėms). Studentai per paskaitas galėjo jaustis laisvai, nes dauguma dėstytojų buvo itin jauni, atviri ir tolerantiški. Nors, mano nuomone, kartais liberalumo (iš studentų pusės) būdavo per daug ir pakvipdavo nepagarba (pvz.: vėlavimas į paskaitas, karštų patiekalų valgymas paskaitų metu, sėdėjimas ant suolo…).
Daug laisvo laiko neturėjau, nes buvau susikoncentravusi į mokslus, tačiau savaitgaliais lankydavau Varšuvoje vykusius kultūros renginius, taip pat bažnyčią, kurioje susibičiuliavau su vienais nuostabiausių žmonių, su kuriais vis dar bendrauju. Truputį nustebino tai, kad Lenkijos sostinėje ne itin daug žmonių kalba angliškai, tad kartais būčiau turėjusi nepatogumų, jei ne šiokie tokie lenkų kalbos pradmenys.
Ačiū studentams!
Šarūnė Baronaitė
