Čiobiškio ŽMOGUS – vienas pirmųjų garsaus architekto ir dailininko darbų

Po to, kai rašėme

Liepos 5 dieną „Širvintų krašte“ buvo išspausdinta kolegos Gintaro Bielskio nuomonė apie Čiobiškio centre stovintį mažosios atchitektūros akcentą. Kolega rašo: „Stovi Čiobiškyje statinys, tarsi sovietinio dainiaus, Lenino premijos laureato Eduardo Mieželaičio apdainuotas žmogus: „Žmogus – plakatas? Ar žmogus – maketas? Archaika? Ar neoreklama? Ar verti čiobiškiečiai tokio paminklo?“

Kiekvienas žmogus turi teisę pareikšti savo nuomonę. Kiekvieno teisė kritiškai vertinti bet kurį kūrinį. Todėl polemizuoti su kolega Gintaru nesiruošiu. Noriu vieno – parašyti tiesą, nes tuo metu (1985-aisiais) pats dirbau Čiobiškyje, pats prižiūrėjau to akcento statybą, puikiai žinau visas jo kūrimo, prasmės detales ir darbo užkulisius.

O buvo taip. Čiobiškis 1985 metais gyvenviečių tvarkymo konkurse laimėjo antrą vietą Lietuvoje (Čiobiškį aplenkė tik Šiaulių rajono Meškuičiai). Kuriant grožį labai gelbėjo amžiną atilsį menininko Donato Gediminsko patarimai. Bet norėjosi daugiau. Tuometinis kolūkio pirmininkas Romualdas Kvietkauskas prikalbino į Čiobiškį atvažiuoti dirbti architektūros mokslus tik ką baigusį labai gabų jaunuolį, universalių modifikuojamų daugiafunkcinės paskirties objektų kaimo vietovei konkurso tų metų nugalėtoją Kęstutį Lupeikį. Jaunasis architektas ėmėsi rimtų darbų. Valandų valandas diskutavome dėl Čiobiškio aplinkos, kad viskas būtų suderinta ir prasminga. Daugiausia diskusijų kėlė dvi teritorijos: kryžkelė prie autobusų stotelės ir posūkis į miestelį. Pirmosios aikštelės paskirtis buvo aiški – reikėjo pastatyti akcentą-rodyklę, iš kurios būtų aišku, kur veda kiekvienas iš trijų šioje vietoje susikertančių kelių. Architektui reikėjo tik sugalvoti būdą, kaip tą rodyklę aikštelėje suprojektuoti, kad ji būtų originali, neatrodytų kaip kelininkų ženklas.

Antroji užduotis buvo daug sunkesnė. Plotas, kuriame buvo nuspręsta pastatyti mažosios architektūros akcentą, buvo priešais tuo metu Čiobiškyje veikusią kavinę, kurioje labai dažnai (vos ne kiekvieną savaitgalį) kas nors švęsdavo gimtadienį, vestuves, kitokias šeimos šventes ir jubiliejus. Už parduotuvės tas pats architektas Kęstutis Lupeikis projektavo Kultūros namus. Taigi dešinėje keliuko į Čiobiškio centrą pusėje vyko pasilinksminimai, šokiai, koncertai, pokyliai… Kairėje keliuko pusėje – kapinės. Kaip visa tai suderinti? Pasakyti tiesiai šviesiai, kad, žmogau, besilinksmindamas visada prisimink, kad esi šioje žemėje laikinas ir tavo vieta – TEN, būtų pernelyg drastiška. Tuo metu apie mirtį, sielą, amžinąsias žmogaus vertybes apskritai nebuvo priimtina kalbėti. Kur kas buvo paprasčiau šlovinti valdžią, akcentuoti materialinę gerovę. Architekto siūlymas aikštelėje pastatyti abstraktų akcentą, kuris kalbėtų būtent apie amžinybę, buvo priimtinas. Principas nenaujas – taip buvo sukurta daugybė pasakėčių, meno kūrinių. Kai negali sakyti tiesiai, tenka slėptis už priemonių, griebtis abstrakcijos elementų, perkeltinės prasmės.

Architektas Kęstutis Lupeikis suprojektavo ir statybininkams padedant pastatė ŽMOGŲ. Skulptūra gana abstrakti. Bet labai gražios formos iš kurio taško bežiūrėtum. Nereikia didelio mokslo, kad suprastum, jog viršuje esantis rutulys reiškia galvą, kad „krūtinėje“ yra širdis, kad yra dvi kojos. Vieną jų užbaigia laipteliai (pėda su penkiais pirštais). Turi „žmogus“ ir dešinę ranką, kuri rodo į amžinąją poilsio vietą (pirštai nukreipti būtent į kapines)… Viela simbolizuoja gyslas, kuriomis teka to ŽMOGAUS kraujas į širdį. Iš pradžių manėme, kad širdį, galbūt, reikėtų apšviesti elektros lempute, įmontuoti gražų Čiobiškio vaizdą, bet statant architektas pamatė, kad ją galima palikti išdraskytą. Skulptūros prasmė tampa gilesnė, nes Čiobiškio istorija persmelkta įvykių, liudijančių paliktas žaizdas žmonių širdyse. O valdžiai buvo galima paaiškinti, kad paminklas dar nebaigtas.

Taip Čiobiškio centre atsirado akcentas jokiu būdu nepanašus į paminklą, šlovinantį šalies nuo Nidos lig Amūro didybę.

Kitas reikalas, kad ta skulptūra yra ne akmeninė, o iš paprasto betono, neprižiūrėta. Seniūnija gal galėtų rasti lėšų visa tai sutvarkyti, kad bent „bambaliai“ aplink nesimėtytų. Kažkam (seniūnui, kuriam nors Savivaldybės specialistui) galbūt reikėtų susisiekti su docentu ir aptarti Čiobiškio ŽMOGAUS likimą? Gal jį reikia pertinkuoti ir nudažyti, gal apklijuoti plytelėmis?

Taigi, anuomet šį statinį ne „sudrėbė“ kažkoks meniškos sielos dailininkas ar mūrininkas, bet tai yra vienas pirmųjų žinomo Lietuvos architekto Kęstučio Lupeikio darbų. Kęstutis Lupeikis – menotyros mokslų daktaras, VGTU Architektūros katedros docentas, parašė daugybę straipsnių periodiniuose mokslo leidiniuose, Lietuvos architektų sąjungos narys, Lietuvos dailininkų sąjungos narys, įgyvendinęs per 40 sudėtingų darbų: parduotuvių, viešbučių, gyvenamųjų namų, paviljonų, koncertų salių projektų.

Architektas ne vieną kartą pelnė premijas: už bažnyčios Kaune Aukštuosiuose Šančiuose projektą (I vieta), paminklo „Sausio 13-asios aukoms atminti“ konkurso (paskatinamoji premija). Architekto ir dailininko K.Lupeikio darbų kolekcijos eksponuojamos Lietuvos Dailės, Duisburgo (Vokietija), Danijos, Honkongo muziejuose.

Steponas Liktoravičius

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Čiobiškio ŽMOGUS – vienas pirmųjų garsaus architekto ir dailininko darbų”

  1. Yenty parašė:

    Meeni rekli da jurim skorpiju, da je to sa mnom aktrolossa kombinaija boli glava. Nisam obucena za vatanje skorpija a ni jedna, ali bas ni jedna mi se nije namestila, nit da je u’vatim nit da me ujede, tako da pros’o voz. Ja sam u bracnoj kombinaciji bik-rak, kako se slazemo ja znam, sta o tome kaze astrologija, pojma nemam.

  2. vasarotojas... parašė:

    nelabai jis ten pataikė su masteliu…. Didžiulis griozdas, mažame miestelyje. Pateisinu tik tiek, kad buvo jaunas…:)

  3. čibiškietis parašė:

    Steponai,Čibiškyje kavinės niekados nebuvo. Buvo apšnerkšta kolūkio valgykla. Tai pirma. O antra, kad mums tokio „meno“ tikrai nereikia. Ir nereikėjo. O kas prisimena tuos laikus, tas žino, kaip ir kodėl toks, atsiprašant, „menas“ atsirasdavo. Reikėjo valstybei kažkaip išlaikyti tuos dykaduonius, tai ir siųsdavo į kolūkius „meno daryti“. O tie ir darydavo. „Pridarė“ ir Čiobiškyje. Seniūnas – kultūringas ir kiek neryžtingas žmogus, iki šiol šito š…., atsiprašau – „meno“ taip ir nepašalino. O reikėtų, kad prašalaičiai naivuoliai neklausinėtų, kokį čia …… dabar pasistatėt. Sakom, kad tai ne mes, kad Kvitkauskas, o Kvietkauskas pro tą „meną“ praeina nepakeldamas akių, kaip pro nesantuokinį vaiką. Taip niekam jo ir nereikia, nei tam kuris buvo priverstas kolūkio pinigais „atsipirkti“ nuo tų „menininkų“, nei miestelėnams, kurie dabar yra kvailio vietoj, nes visi klausinėja koks čia …… Tai va, nors ir nekalti, bet gėda, kad nesusitvarkom. Iki šiol.

Comments are closed.

scroll to top
error: Kopijuoti negražu!
+