Algirdo kapas – nauja atminties vieta

Istorijos dulkes nubraukus

1377 metų gegužės mėnesį mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas – vienas žymiausių viduramžių Lietuvos valdovų.

Neseniai plačiai nuskambėjo žinia apie archeologo Vykinto Vaitkevičiaus atradimą. Tyrinėtojui pavyko patikslinti vietą, kurioje pagal pagoniškus papročius buvo iškilmingai sudegintas Algirdas. Paaiškėjo, kad ta vieta yra Širvintų rajono Jauniūnų seniūnijoje, maždaug dabartinio Gudulinės kaimo ribose, o paties Algirdo kapo reikėtų ieškoti gretimo Turlojiškių kaimo pilkapiuose, išsidėsčiusiuose miškelyje prie Variekos ežero.

Ką apie Algirdo laidotuves rašė Jonas Dlugošas?

Iki šiol apie Algirdo palaidojimo vietą buvo žinoma tik tiek, kiek užrašė XV amžiaus lenkų kronikininkas Jonas Dlugošas, pasakodamas apie mirusiųjų deginimo paprotį Lietuvoje: „Nors Lietuvoje buvo daug girių ir miškų, tačiau lietuviai turėjo ir ypatingų miškų, o ten kai kurios sodybos, namai ir šeimos turėjo tam tikrus židinius, kuriuose buvo įprasta deginti mirusiųjų kūnus. O degindami pridėdavo prie palaikų tai, kas buvę jam gyvenant reikalingiausia, būtent žirgą, jautį, karvę, krėslą, ginklų, drabužių, diržą, grandinę, žiedą, ir kartu su kūnu, nors tai būtų buvę ir iš aukso ar sidabro, sudegindavo. Pagal tokį paprotį ir Gedimino sūnus Algirdas, Lietuvos didysis kunigaikštis, Lenkijos karaliaus Vladislovo tėvas, kuris pagoniškoj klaidatikystėje likimo užkluptas žuvo Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir gyvenvietės, buvo sudegintas kartu su puikiausiu žirgu, uždengtu perlais ir brangakmeniais atausta gūnia, apvilktas aukso apvadais žėrinčiu purpuriniu drabužiu, paauksuotu sidabro diržu perjuostu apsiaustu.“

Nauji duomenys

Vykintas Vaitkevičius surado dokumentų, leidžiančių patikslinti, kur buvo Jono Dlugošo minimas Kukovaičio miškas. 1560 metų dokumente Kukovaitis minimas kaip valstybinio Mešliukų kaimo užusienis, kurį valdovas atidavė Vilniaus vyskupui Valerijonui Protasevičiui. Tai buvo 27 margų (apie 19 ha) miško ir prastos žemės šienaujamos žemės plotas. Kukovaitis šaltiniuose minimas iki XVIII a. pabaigos. 1775 metais minimas Askierkai priklausantis Kukovaičio palivarkas (Folwark Kukaweytis), vėliau – Kukovaičio vienkiemis (zaścianek Kukowajtys). Iki šių dienų išlikęs Mešliukų kaimas – pietinis Gudulinės kaimynas, leidžia Kukovaičio vietovardį susieti su Gudulinės kaimo laukais.

Gudulinėje galėjo būti Algirdo sudeginimo, o šalia esančiame Turlojiškių pilkapyne – jo palaidojimo vieta. Lauke į šiaurę nuo Turlojiškių pilkapių atsitiktinai rasta XIV a. II pusės ar XV a. pradžios žalvarinė segė rodo, kad čia galėjo būti laidojama kaip tik Algirdo laikais.

Kodėl ne Šventaragio slėnyje?

Kodėl Algirdas nepalaidotas Vilniuje, Šventaragio slėnyje, kur, kaip sako Lietuvos metraščiai, buvo laidojami visi Lietuvos valdovai? 1377 m. vasario 6 d. kryžiuočiai pirmą kartą surengė rimtą Vilniaus puolimą ir sudegino pusę miesto.

1377 metų gegužę, kai mirė Algirdas, Vilniuje dar tebevyko atstatymo darbai. Tai patvirtina naujausi archeologiniai tyrinėjimai. Tyrinėjant Vilniaus žemutinės pilies teritorijoje išlikusius medinius grindinius, paaiškėjo, kad juos galima tiksliai datuoti, naudojant dendrochronologinį metodą – pagal medžių rieves (įvairiais metais užauga nevienodo storio medžių rievės, o tai leidžia sudaryti skalę, kuri parodytų, kuriais metais kuri rievė susiformavo – paskutinė rievė rodo medžio nukirtimo datą). Vienas iš grindinių datuotas itin tiksliai – kai kurie jam skirti medžiai buvo nukirsti vos prasidėjus 1377 metų augimo sezonui, tai yra gegužės mėnesį. Šio grindinio paklojimas, aišku, susijęs su platesniais statybos darbais Vilniuje, vykusiais likviduojant 1377 metų vasario mėnesio kryžiuočių antpuolio padarinius.

Matyt ta aplinkybė, kad Vilnius tebebuvo neatstatytas, ir lėmė tai, kad Algirdo laidotuvės surengtos ne Šventaragio, o Kukovaičio šventvietėje.

Dar vienas Kukovaitis

Reikia pastebėti, kad XVI a. Lietuvos metraščiai žino ir kitą Kukovaičio vardu vadinamą šventą miškelį, kuris buvo prie Šventosios upės, netoli Deltuvos ir Ukmergės. Čia ant vieno kalno legendinis kunigaikštis Utenis pastatęs savo mirusiam tėvui Kukovaičiui medinį stabą. Stabui supuvus, žmonės garbinę ten išaugusį mišką ir vadinę jį Kukovaičio vardu.

Tarp abiejų Kukovaičio miškelių gali būti ryšys, juo labiau, kad abu siejami su kunigaikščių atminimo vietomis. V. Vaitkevičius mano, kad Kukovaitis (jo manymu – Kukaveitis) yra tam tikro šventviečių tipo pavadinimas, ir čia turime dvi panašias šventvietes. Tačiau neatmestina ir mintis, kad abu Kukovaičio miškeliai atsirado iš kažkada buvusio didesnio Kukovaičio miško, kuris skyrė Deltuvos (su centru Ukmergėje) ir Neries (su centru Kernavėje) žemes. XIV a. II pusėje šis spėjamas didysis Kukovaičio miškas greičiausiai nebeegzistavo.

Tad V. Vaitkevičiaus atradimas kelia naujus klausimus ir atveria kelius naujiems ieškojimams. Ypač intriguojanti perspektyva būtų Turlojiškių pilkapyno ir jo aplinkos archeologiniai tyrinėjimai – juk čia yra galimybė surasti paties Algirdo kapą!

Ar išsaugosime istorijos paveldą?

Gaila, kad bemaž tuo pačiu metu, kai buvo atrasta Algirdo palaidojimo vieta, Turlojiškių pilkapyną ėmė garsinti ir žemgrobių godumas – į Variekos ežero pakrantes nusitaikė Artūro Paulausko bendražygis Valerijus Tretjakovas, kuris 2002 metais įvairių machinacijų dėka tapo visos 20 hektarų ploto giraitės apie Variekos ežerą savininku, o vėliau dalį jos (5,5 ha) pardavė A. Paulausko uošvei Aksenijai Stankevič. Pastaroji užsimanė čia pasistatyti namus. Nors archeologijos paminklą turėtų ginti įstatymas, tik visuomenės aktyvumo dėka šią aferą pavyko sustabdyti.
Jeigu mes neišsaugosime ir neįprasminsime šio unikalaus paveldo, kaltinti galėsime tik patys save. Kaip sakoma, žuvis pūva nuo galvos, tačiau tai neturėtų tapti lengvu pasiteisinimu „uodegai“, t. y. mums visiems. Juk nuo mūsų – visuomenės – balso taip pat gali ir turi priklausyti priimami sprendimai.

Gegužės 30 dieną paminėkime Algirdo mirties metines

Todėl visus, neabejingus gimtojo krašto praeičiai širvintiškius, norėčiau pakviesti: minėdami Algirdo 631-ąsias mirties metines, šį penktadienį, gegužės 30 d., 17 val., ateikime į Lietuvai pagražinti draugijos organizuojamą Algirdo minėjimą Širvintų kultūros centro Mažojoje salėje. Minėjime dalyvaus Kukovaičio šventvietės atradėjas Vykintas Vaitkevičius, kuris savo paskaitoje plačiau supažindins su savo atradimo aplinkybėmis ir argumentais, o šių eilučių autorius papasakos apie Algirdo reikšmę Lietuvos istorijoje. Po paskaitų diskutuosime dėl Kukovaičio šventvietės ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo atminimo įamžinimo Gudulinėje ir vyksime į pačią Gudulinės šventvietę. Ten padėsime gėlių, uždegsime atminimo ugnį, klausysimės folklorinio ansamblio „Varangė“ dainų. Neturinčių savo transporto lauks autobusas, tačiau jei pritrūktų vietų, galinčius prašyčiau būti pasirengusius vykti savo transportu ir galbūt pavėžėti kitus.

Būtų gražu, jeigu Algirdo mirties metinių minėjimas taptų nauja Širvintų krašto tradicija.

Tomas Baranauskas
Istorikas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Algirdo kapas – nauja atminties vieta”

  1. Medel parašė:

    tas kieno parašas pateikit visus doutkenums, kad laimėjot kokiam konkurse ar pan, pvz thg.ru. ir kad tai galima būtų patikrint. pvz laimėjot vaizdo plokštę kokiam saite, aišku ne internetinėj parduotuvėj :))). Pateikiat nuorodą, kur paskelbta, kad esant laimingųjų saraše (visada viešai skelbiami laimėtojai), na tada tikrai nieko nereikės mokėt.

  2. as parašė:

    juokinga ir absurdiška yra teorija kad pagal rastą sagą galima nustatyti kadaise egzistavusią kapavietę.Ar negaliejo ji buti pamesta kovos ar žygio metu,Pagal jusū sukurtą teoriją galima teigti,kad radus kur nors sagą,jau esi kapavietes atradejas. Mano supratimu kapavietes egzistavima parodo surasti mirusiojo palaikai o ne bet kokios sagos-istorikai apie tai turetų žinoti!!!!!!!!!!!

Comments are closed.

scroll to top
+