Pačios brangiausios gėlės iš anūkėlio rankų...
Gruodžio 7 dieną Širvintų kultūros centro parodų salėje įvyko Aldonos Ragelskienės jubiliejinės kūrybos darbų parodos „Greta tavęs“ atidarymas. Paroda veiks iki pat Naujųjų Metų. Pradžioje žodžių nebuvo, – eksponuojamų parodoje peizažų bei portretų „kalbą“ papildė muzika, – kamerinę nuotaiką sukūrė Gintaro Pauliukonio ir Evelinos Butkutės atliekama Antonijaus Vivaldžio muzika. Širvintų meno mokyklos Dailės skyriaus mokytoja ir renginio vedėja Jolita Jurkevičiūtė susirinkusiems meno mėgėjams pristatė savo bendradarbę Aldoną Ragelskienę ir keliais žodžiais apibūdino jos kūrybą.
„Šioje salėje prieš jus esu matoma ne tik savo išore, tačiau ir vidumi, tai, kas išsakyta peizažuose, portretuose, eskizuose spalvomis ir formomis“, – kalbėjo Aldona Ragelskienė. Menininkę pasveikino ir palinkėjo naujų kūrybinių idėjų bendradarbiai, mokiniai, giminės, kaimynai ir pažįstami žmonės.
Parodos anotacijoje galima buvo perskaityti Aldonos Ragelskienės užrašytą mintį: „Jei nuolatos dirbi, tai ir kyli: kyla vis naujų minčių, idėjų, degi troškimu jas įgyvendinti. Tik ėjimas pirmyn, nuolatinis ieškojimas gali padėti sukurti gražiausią ir tobuliausią darbą bei kuriant atrasti save.“ Praėjus keletui dienų po parodos atidarymo menininkė sutiko pasikalbėti apie savo darbus, apie tą nuolatinį ieškojimą ir savęs atradimą.
– Girdėjau, kad jaunystėje lyg ir buvote matematikė, lyg ir norėjote ja tapti?
Daug gražių žodžių Aldona Ragelskienė išgirdo iš savo kolegių lūpų.
– Taip, tai tiesa. Buvau matematikė. Mano tėvas buvo matematikas, abi seserys įstojo į universitetą studijuoti matematikos. Aišku, ir mane kartu „pasiėmė“… Įstojau ir aš į matematiką. Tačiau studijuojant jau pradėjo rūpėti tapyba, todėl ėmiau lankyti vakarinę dailės mokyklą Vilniuje. Po studijų universitete pradėjau dirbti matematikos mokytoja Musninkų vidurinėje mokykloje.
– Tai vaikystėje jūs tapyti nesvajojote?
– Apie vaikystės polinkį tapyti kalbėti sunku, nes tais laikais piešimo pamokos būdavo tik šeštoje klasėje ir septintoje – braižyba. Būdama vaikas nespėjau savęs pažinti. Tiesa, mėgdavau papaišinėti pieštuku, tušinuku. Po pirmo kurso universitete, sužinojau, kad yra tokia vakarinė dailės mokykla ir pasukau į ją.
– Ir pajutote, kad galite piešti…
– Pajutimas buvo toks, jog atsirado didelis noras piešti, kažką daryti ta linkme. Mano tėvukas matematikas kartais mane vežiodavosi į rajonines matematikos olimpiadas ir šventes. Jis organizuodavo „laimės šulinius“, kuriuose mokiniai su meškere sužvejodavo matematikos uždavinį, o po to prizą. Aš, būdavo, prie meškerės prikabindavau prizus. Kartą pamačius prizą – akvarelinius dažus, per kūną perbėgo sunkiai apsakomas jaudinantis virpesys. Tą jausmą prisimenu iki šiol…
– Tai šiandien, pasak jūsų kolegės Stasės Rulevičienės, jau „nebegalite netapyti“… Kiek čia tiesos?
– Taip, yra toks poreikis. Jeigu negali piešti, pradedi jaustis blogai. Tai lyg narkotikas. Kai tapai, atrodo, skraidai. Iš tikrųjų persikeli, nuplauki mintimis kažkur į kitą pasaulį… Tada erdvėje pasilieki vienas šalia savo darbo.
– Tada turbūt su jumis susišnekėti būna sunku…
– Susišnekėti galima, bet tada gyvenu kitoje erdvėje, įsijungia kitas smegenų pusrutulis. Juk paprastai gyvenime žmogus mąsto racionaliai, o įsijungus jausmų pusrutuliui ir savo kūrybą išgyvenu jausmais.
– Žmogus augi, tobulėji ir keičiasi požiūris į gyvenimą bei kūrybą…
– Labai keičiasi. Tapiau su pertrūkiais. Jei iš meno galėtum pragyventi, būtum profesionalus menininkas, tai gal ir nebūtų tų pertrūkių. Kai pradedi naują kūrybinį periodą, atsiranda naujų minčių ir tu jau kitaip dirbi. Šiuo metu daugiau linkusi į impresionistinę tapybą, kada vyrauja įspūdžio potėpiai, nors pagrindas – realizmas.
– Kai kurie paveikslai, žiūrint iš arti, sunkiai suvokiami. O iš toliau „žiūrisi“ puikiai… Tačiau kada dirbi, tai juk rankos nepailgėja…
– Žinoma, ne… Pavyzdžiui, parodoje eksponuojami paveikslai, kuriuose vaizduojama žiema, – gana didelio formato darbai. Tapydama namuose, darbą pasidedu taip, kad jis pro duris matytųsi iš kito kambario. Nubėgi tolyn ir žiūri, ar pasisekė išgauti erdvinę perspektyvą spalvomis, ar ne. Kitaip sakant, pasitikslini, kuris objektas pavaizduotas arčiau, kuris toliau…
– Gal mano taip pat jausmai gilūs, bet su pieštuku rankoje jų išreikšti nesugebu… Ką daryti? Kas menininkui vedžioja ranką?
– Didele dalimi sugebėjimą nulemia tai, kas duota Dievo. O kaip juos išlavini, priklauso tik nuo tavęs. Gali būti, kad tie sugebėjimai taip ir lieka per visą gyvenimą nepažadinti. Net nežinai, kad tokius turi. Juk net Van Gogas tapyti pradėjo tik dvidešimt septynerių metų, o tapo pasaulinio lygio menininku. Vadinasi, jis turėjo sugebėjimų, reikėjo juos tik „įjungti“.
– Įdomu, ką lengviau tapyti, – portretus ar peizažus?
– Portreto žanras man labiau patinka. Šiaip portretą ne visi dailininkai ryžtasi tapyti, nes tai – gana sudėtingas darbas. Tapant portretą, reikia užčiuopti esminį žmogaus bruožą. Kitaip neperteiksi žmogaus charakterio. Na, tegu visos proporcijos ir būna išlaikytos, bet jeigu nėra reikiamos raukšlelės, darbas išeina nevykęs. Reikia pajusti žmogaus charakterį ir sugebėti „užsikabinti“ už pagrindinio veido bruožo. Kartais tą bruožą reikia net pabrėžti. Pavyzdžiui, karikatūristai naudoja groteską, – komiškų bruožų išryškinimą.
– Suprantu, tačiau kaip galima įžvelgti tą esminį bruožą? Kad ir gatvės dailininkai… Visiškai nepažindami žmogaus, per porą minučių sugeba pieštuko pagalba „pagauti“ tikrus to žmogaus veido bruožus.
Parodos atidaryme Aldoną Ragelskienę (kairėje) pristatė bendradarbė Jolita Jurkevičiūtė.
– Taip jau yra. Tai vadinama talentu. Sutinku, kartais labai greitai padarai eskizą ir jauti, kad pataikei. Eskizai – lyg treniruotė prieš rimtą darbą, ir jie ne visada yra reikalingi tolesniam darbui. Svarbu, kokia technika portretą tapysi. Kartais eskizai ir lieka eskizais. Tokių parodoje daug.
– Iš kur semiatės idėjų savo darbams? Gal susapnuojate?
– Esu susapnavusi keletą paveikslų, kurie ir dabar dar akyse stovi, kurie dar nenutapyti ir, matyt, tokiais ir liks…. Taip jau yra, nes kiekvienas dailininkas turi vadinamąją vizualinę atmintį. Jeigu kalbėsime apie idėjas… Kartais einant auksinėmis spalvomis rudens nuspalvinta gatve, atsiranda trauka tuoj pat imti teptuką į rankas ir tą grožį perkelti į drobę. Meti visus darbus į šalį ir tapai.
– Yra įvairių dailės krypčių, pavyzdžiui, siurrealizmas, kubizmas, realizmas. Kuri Jums arčiau prie širdies?
– Žinoma, realizmas. Galbūt šiek tiek supoetintas. Yra nemažai impresionizmo įtakos. Impresionizmui svarbu atspindėti akimirką, jos nepastovumą, perteikti patirtą įspūdį. Pavyzdžiui, tapydama erškėtrožes, kurios yra lyg ir parodos simbolis ar jos preambulė, „mačiau“, kad jos švyti ir stengiausi tą švytėjimą, tą grožio jausmą išgauti.
– Jums dar tik…
– Tai gal apie metus nereikia… Šiaip tai man ne „tik“, o „jau“… Kita vertus, žmogus metų ant pečių nenešioja. Jei manai, kad esi senas, tai toks ir būsi. Juk kartais tie jauni žmonės elgiasi kaip senukai. Be to, dirbant su vaikais, užtektinai pasisemi tos jaunatviškos energijos.
– Gal tarp Jūsų mokinių yra ir supertalentų? Būsimųjų vangogų…
– Kuo jie taps tikrai nežinome. Gal panašūs savo darbais ir į šį didį menininką. Iš tikrųjų yra labai talentingų vaikų, greitai pagaunančių esmę. Svarbu, kad jie nesustotų pusiaukelėje…
– Grįžkime prie Jūsų parodos. Parodoje pagal medžiagas ir tapymo būdą eksponuojami skirtingų tapybos technikų darbai?
– Taip, parodoje yra piešinių pieštuku, kadangi norėjau parodyti, nuo ko prasideda portretas. Tarp pačių pirmųjų darbų galite pastebėti mano tėvuko portretą, nutapytą dar tuo metu, kai studijavau Dailės akademijoje. Norėjau, jog parodoje atsispindėtų stilių kaita bėgant laikui. Kartais norisi nutapyti vieną ar kitą portretą. Tik stabdo mintis: „O kam jis bus reikalingas?“ Kartais žmogus paprašo paveikslą nutapyti iš nuotraukos. Tačiau juk nuotraukoje nėra gyvo žvilgsnio, ir sunku pajusti žmogaus esmę. Piešiant iš nuotraukos, galima tik atkartoti veido proporcijas. Parodoje nemažai darbų, tapytų su akrilu ant popieriaus, piešiniai aliejinėm kreidelėm, pastelė ant balto ir spalvoto popieriaus, peizažai, tapyti aliejiniais dažais ant kartono ir ant drobės.
– Jūs tam tikrą laiką visai netapėte. Kodėl?
– Sunku ir pasakyti… Gyvenimas kartais taip susuka, kad pasikeičia prioritetai. Tampa svarbesni darbas, vaikai, buitis… Vyrams sunkiau suprasti. Moterys turi labai aukštai užsikėlusios tą atsakomybės kartelę. Tapyti nebelieka laiko, pradedi suprasti, jog tapyba tampa prabanga. Prabanga sau leisti laiką… Buvo laikotarpis, kada labai daug laiko reikėjo atiduoti kuriantis mūsų Dailės skyriui. Buvo daug organizacinių dalykų, prisidėjo dailės mokytojo darbas.
Paroda vadinasi „Greta tavęs“. Pasak Aldonos Ragelskienės, menininkui labai svarbu, kas yra aplinkui, kas jį supa. Šis aplinkos suvokimas per vidinį pasaulį atsispindi dailininkės darbuose. „Gal tikrovę šiek tiek poetizuoji, pakylėji virš kasdienybės. Ne veltui sakoma, – surask grožį savyje, surasi jį ir aplink save. Kada visa tai pavyksta perkelti į tapybos darbus, tada ir pats pasijunti daug geriau“, – sako Aldona Ragelskienė.
Remigijus Bonikatas
Tapydama erškėtrožes, kurios yra lyg ir parodos simbolis ar jos preambulė, autorė „matė“, kad jos švyti ir stengėsi tą švytėjimą, tą grožio jausmą išgauti.
Gražu.