„Tebūna mūsų kraštas vieta, kur norisi gyventi ir kurti…“

Širvintų rajono savivaldybė

Širvintų rajono savivaldybė

Vasario 16-ąją didžiulis širvintiškių būrys sugužėjo į Širvintų miesto kultūros centrą, kuriame vyko Lietuvos valstybės atkūrimo dienos minėjimas, skirtas Piliakalnių metams paminėti.

Renginį pradėjo tautinių šokių kolektyvas „Viesula“ (vadovas Ugnius Cikanas). Šokio metu ekrane mirgėjo Kernavės piliakalnių vaizdai ir degantis aukuras. Į sceną buvo įneštos trys vėliavos: Lietuvos Respublikos, Aukštaitijos regiono ir Širvintų rajono savivaldybės. „Į šias vėliavas sudėtos pačios gražiausios viltys ir tauriausios spalvos. Iškeldami Lietuvos vėliavą su pasididžiavimu sakome – mes Lietuva. Esame didžiausio Lietuvos regiono – Aukštaitijos dalis. Vėliavoje kaip priesakas parašyti žodžiai: „Savo tėvynę laikyk visu pasauliu“. Mūsų rajono vėliavoje briedžio galva simbolizuoja gamtos turtus, senas medžioklės tradicijas. Kalavijas simbolizuoja garbingas praeities kovas“, – tokiais žodžiais, renginio vedėjai su pasididžiavimu apibūdino šias tris vėliavas, kurios viso renginio metu puošė sceną, o šalia jų buvo uždegtas aukuras. Susirinkusieji pakilo iš savo vietų „Tautiškai giesmei“. 

Sveikinimo žodį tarė rajono merė Živilė Pinskuvienė: „Šiandien minime 99-ąsias Lietuvos Valstybės atkūrimo metines. Peržengiame slenkstį, artėdami prie garbingo šimtmečio. Matome iškeltas trispalves, giedame „Tautišką giesmę“, kalbame viena iš seniausių ir, aišku, mums pačia gražiausia – lietuvių kalba. Visa tai suteikia stiprybės ir ryžto.“

Savo kalboje merė neaplenkė ir skaudžios temos – išvakarėse buvo gautas pranešimas iš policijos apie tai, kad paauglys, pakėlęs ranką prieš save, atsisveikino su gyvenimu. Reikšdama gilią užuojautą, merė priminė ir 1998 metų vasario 15-ąją, kai buvo išžudytas kone visas penkių sodybų Draučių kaimas… „Šventės turbūt ir yra skirtos tam, kad turėtume laiko sustoti ir pamąstyti. Prisiminti įvykius, žmones, jausmus. Ir šiandien, galvodami apie tai, kas gražu ir kuo visi didžiuojamės, skaudžiai prisimename tiek žuvusius už Lietuvos laisvę karius, savanorius, tiek jaunus žmones, nerandančius sau vietos dabartinėje Lietuvoje. Skaičius 99 čia susirinkusiems vaikams ir jaunimui turbūt beveik lygus begalybei. Vakar pakalbintas vienas dešimtmetis man sakė, kad tai buvo senovėje. Tačiau vyresniam žmogui taip neatrodo. Taip neatrodo ir tuomet, kai suprantame, kad iš tų 99 metų pusę praleidome nelaisvėje. Kad atkūrimas yra procesas, prie kurio prisidedame mes visi. Kasdien. Įveikti didžiulius išbandymus mūsų vertybėms, saviraiškai, požiūriui į mus supantį pasaulį reikėjo visai tautai ir kiekvienam jos žmogui… Sveikindama jus visus šios gražios Lietuvos šventės proga noriu palinkėti: kurkime ir atkurkime mūsų Lietuvą pradėdami nuo savęs. Dėkime visas pastangas, kad mūsų kuriamoje valstybėje būtų užkirstas kelias tokioms tragedijoms. Kasdien pabudę iškelkime sau klausimą: ką AŠ galiu padaryti, kad žmonės aplink mane būtų saugesni, laimingesni. Ką AŠ galiu padaryti, kad mano kraštas augtų ir būtų ta vieta, kur norisi gyventi ir kurti.“

Į sceną buvo įneštos trys vėliavos: Lietuvos Respublikos, Aukštaitijos regiono ir Širvintų savivaldybės.

Į sceną buvo įneštos trys vėliavos: Lietuvos Respublikos, Aukštaitijos regiono ir Širvintų savivaldybės.

Vasario 16-osios šventiniame minėjime dalyvavo gausus būrys širvintiškių.

Vasario 16-osios šventiniame minėjime dalyvavo gausus būrys širvintiškių.

Iškilmingai buvo įteiktos I. Šeiniaus premijos – Elenai Petkūnienei ir kolektyvui „Medgrinda“.

Nepamiršti ir pagarbos bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“, skirto sausio 13-ąją žuvusiems atminti, dalyviai. Mokiniams ir jų mokytojams merė Živilė Pinskuvienė įteikė dovanas ir padėkos raštus.

Apdovanoti bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyviai.

Apdovanoti bėgimo „Gyvybės ir mirties keliu“ dalyviai.

Baigiamasis šventės akordas - skamba daina „Žemėj Lietuvos“.

Baigiamasis šventės akordas - skamba daina „Žemėj Lietuvos“.

Šventę tęsė talentingi Širvintų rajono muzikantai, dainininkai, kurie džiugino susirinkusius svečius ir priminė tos dienos svarbą Lietuvos valstybei bei jos gyventojams. Koncertavo: tarptautinio konkurso Italijoje III vietos laureatai, Meno mokyklos akordeonistų trio – Erikas Ašaka, Ugnius Romaška, Nikolas Einoris (mokytoja Tatjana Maciulevič); lopšelio-darželio „Buratinas“ jaunieji atlikėjai (vadovė Dalia Jakštienė) ir lopšelio-darželio „Saulutė“ ansamblis „Spindulėliai“ (vadovė Aurelija Lenartavičienė); vaikų tautinių šokių kolektyvas „Upeliukas“ (vadovė Raminta Maslinskienė); Kultūros centro vaikų folkloro ansamblis (vadovė Kristina Stankevičienė); Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazistė Deimantė Stankevičiūtė ir mokytojas Arvydas Golcas; Kultūros centro šiuolaikinių šokių grupė „SO“ (vadovė Odeta Žinienė) ir Liudviko Veriko šiuolaikinių šokių šokėjai; liaudies muzikantų kvartetas: Jonas Romaška, Pranas Vrubliauskas, Antanas Martinėlis ir Raimondas Savickas; Kultūros centro tremtinių choras, vadovaujamas Jono Barbaravičiaus; Kultūros centro folkloro ansamblis „Gojus“ ir neįgaliųjų draugijos ansamblis „Viltis“ (vadovė Nijolė Vitkauskaitė), liaudiškos muzikos kapela (vadovas Gintaras Pauliukonis), tautinių šokių kolektyvas „Viesula“, liaudiškos muzikos grupė „Noragas“ (vadovė Gintarė Jakštienė), mišrus choras „Navis“ (vadovė Audronė Burakovienė).

Baigiamąjį šventės akordą, dainą „Žemėj Lietuvos“, atliko visa salė.

„Ir kur benuvyktume, ir ką beveiktume – didžiuokimės būdami lietuviais“, – šiais žodžiais vedėjai užbaigė įspūdingą renginį (scenarijaus autorė – Laima Bikulčienė), kuris kiekvieno dalyvavusio atmintyje išliks dar ilgai.

Odeta Kuročkina
Nuotraukose – renginio akimirkos

Vasario 16-oji Širvintose pažymėta skaudžiu gedulu

Širvintų rajono savivaldybė Vasario 16-osios išvakarėse sulaukė sukrečiančio pranešimo iš Policijos komisariato – mirė ranką prieš save pakėlęs keturiolikmetis, Bartkuškio mokyklos-daugiafunkcio centro Alionių pagrindinio ugdymo skyriaus moksleivis. Įvykio aplinkybes tiria policijos pareigūnai. Savivaldybė savo ruožtu ėmėsi priemonių organizuoti psichologinę pagalbą kaimo ir mokyklos bendruomenei, vaiko artimiesiems.

„Ruošdamiesi minėti 99-ąsias Lietuvos valstybės atkūrimo metines, buvome šokiruoti žinios apie vaiko, vos keturiolikos metų sulaukusio žmogaus, Lietuvos piliečio, savižudybę. Kraupu ir be galo skaudu išgyventi šią žinią visiems, buvusiems arti. Nesuvokiama, ką tokio amžiaus vaikas turi patirti, kad imtųsi kraštutinių priemonių ir pakeltų ranką prieš savo gyvybę…

Tačiau tai dar vienas labai rimtas pranešimas mums visiems. Vos kelios dienos praėjo po to, kai Seime buvo priimtos reikšmingos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos. Pripažinkime, tai didelis žingsnis į priekį kuriant mūsų valstybę, auginant naująją jos kartą. Tačiau nei viešojoje erdvėje, nei politikos užkulisiuose nekalbama apie tai, kad šis įstatymas turi būti siejamas su labai rimtomis pertvarkomis sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo sistemose.

Ką mums sako didžiulis savižudybių skaičius, kuriuo išsiskiriame visoje Europoje ir pasaulyje? Ką sako sunkiai suvokiami alkoholio suvartojimo statistikos skaičiai? Apie ką byloja nuomonių apklausos, kuriose didžiulis procentas lietuvių pripažįsta esantys nelaimingi? Ką mums sako tai, kad didelė tėvų dalis neįsivaizduoja vaiko auginimo be smurto? Ką mums sako tai, kad šalyje daugybė socialinės rizikos šeimų, kuriose auga vaikai, ir kurių pagrindinė problema – socialinių įgūdžių stoka?

Kalbu apie psichinę visuomenės sveikatą ir apie nepakankamą dėmesį jai. Kalbu apie tai, kad Lietuvoje žmonės neruošiami tapti tėvais. Priimtas įstatymas orientuotas į situaciją, kai vaikas jau yra. Ir imperatyvą – smurtas (psichologinis, fizinis, lytinis) prieš vaiką draudžiamas. Draudimas visuomenei, kurios didžioji dalis yra užauginta „beržinės košės“, „stovėjimo kampe“ ir kitais bausmių metodais.

Ką gauna iš valstybės besilaukianti moteris? Geriausiu atveju – savanoriškas žindymo ar kūdikio priežiūros pradmenų pamokėles. Jei nori!? O juk to nori paprastai labai nedidelė dalis visuomenės. Tie, kurie sąmoningai ruošiasi tapti tėvais. Tie, kurie iš mažesnių miestų, kaimų išgali nuvažiuoti į sveikatos įstaigas ar kitas šias paslaugas teikiančias organizacijas, esančias paprastai didmiesčiuose.

O kaip su psichologiniais dalykais? Ar kuri nors nuolat reformuojama sistema (vaiko teisių, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos, švietimo) orientuota į žmogaus, šeimos, tėvo/motinos psichologinę būseną, jos stiprinimą?

Kokios pagalbos sulaukia į namus naujagimį parsivežusi jauna mama? Kiek šeimos gydytojai skiria laiko išsiaiškinti kartu su vaikais ateinančių jų motinų/tėvų problemas? Geriausiu atveju, pirmą mėnesį kelis kartus į namus užsuks medicinos darbuotoja, apžiūrės vaikelį, pasikalbės apie jo maitinimą, higieną. O jei jauna mama ar tėvas, po kelių mėnesių nemigos naktų pervargsta, tampa sunku kontroliuoti emocijas, suvokti ir realiai vertinti kasdienybę? Tuomet kyla konfliktai, kuriuos spręsti įgūdžių taip pat turi toli gražu ne kiekvienas. Tuomet paleidžiamas smurto bumerangas, kuris sukasi šeimos ir jos aplinkos rate. O medikai, sulaukę skundų, geriausiu atveju pasiūlo išrašyti žolinių raminamųjų žvakučių ar lašiukų vaikui.

Gerai, jei šeimoje yra tvirtos tradicijos, jei jauni tėvai sulaukia pagalbos iš artimųjų, mamų, močiučių. O jei ne? Jei tų socialinių įgūdžių trūksta? Tik patekus į rizikos šeimų sąrašą pagalbą pasiūlys specialistai. O nepatekus į jį, žmogus turi susidoroti kaip išmano. Retas kuris išdrįsta pripažinti problemas. Retas kuris išdrįsta ieškoti pagalbos. Įrankių tarsi ir turime – psichologų gretos didėja, ne viena įstaiga savo teikiamas paslaugas papildo psichologine pagalba. Tačiau realiai tie įrankiai kol kas yra „muziejiniai“. Apie jų buvimą žinome, bet juos pasiekti ir pasinaudoti trukdo „apsauginis stiklas“.

Grįždama prie pakilios mūsų valstybės sukakties, ir rydama skausmo ašaras dėl mūsų rajono netekties, kreipiuosi į įstatymų leidėjus: tam, kad Lietuvoje augtų saugūs ir psichologiškai stiprūs vaikai, neužtenka uždrausti juos mušti. Turime atkreipti dėmesį ir sutelkti pastangas stiprinant visuomenės psichinę sveikatą. Turime nuo mažens pradėti mokyti Lietuvos žmones konstruktyvių konfliktų sprendimo būdų, turime mokyti šeimas pozityvios tėvystės abėcėlės. Juk pradėti gydyti įsisenėjusias ligas reikia ne gesinant simptomus, o ieškant ir užkertant kelią jų priežastims,“ – sako Širvintų rajono savivaldybės merė Živilė Pinskuvienė.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

8 Atsakymai į “„Tebūna mūsų kraštas vieta, kur norisi gyventi ir kurti…“”

  1. arabela parašė:

    grazu

  2. to to parašė:

    o kas belieka, kai dirbti nenori.. paskui teismai grazina

  3. 2x2 parašė:

    Pasibaisejau opozicijos elgesiuposedyje. Baisu, kaip visi issisukineja nuo rimto darbo.

  4. evro parašė:

    Saunuolis Paliukenas. Gerai jis i vieta Simoneli pastate. jUOKIngai atrode.

  5. is sono parašė:

    Visi buvę merai kartu sudėjus nepadarė tiek per 2o metu, kiek šita trapi moteriškaitė per pora metu. Ir tai nuolat šmeižiama.

  6. ? parašė:

    O kas čia sunkaus?

  7. Saulius parašė:

    Tai ka daryti jei Lietuvoje taip sunku gyvent .

  8. Anonimas parašė:

    jautrus ir teisingi meres zodziai. Deja, visoje Lietuvoje viskas iskreipta

Comments are closed.

scroll to top
+