Prezidento Aleksandro Stulginskio viešnagė Gelvonuose

Prezidento Aleksandro Stulginskio viešnagė Gelvonuose
Vasario 26-ąją sukako 130 metų, kai gimė Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Valstybės vadovu išrinktas vos 37-erių, jis tapo jauniausiu Lietuvos ir to meto Europos Prezidentu.
Aleksandras Stulginskis šalies Prezidentu tapo po 1922 metų spalio 10-11 dienomis vykusių rinkimų į Pirmąjį Seimą, kuris tų pačių metų gruodžio 21 dieną absoliučia posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma jį išrinko Respublikos Prezidentu. Antrasis Seimas jį paliko eiti tas pačias pareigas.
Aleksandro Stulginskio prezidentavimas buvo pažymėtas svarbiais Lietuvai įvykiais. Jam prezidentaujant buvo baigtos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, prijungta Klaipėda ir jos kraštas, plėtojama ekonomika. Kaune buvo įkurtas Lietuvos
universitetas, Žemės ūkio akademija ir kitos to meto aukštosios mokyklos, išplėstas naujų mokyklų tinklas. 1926 metų birželio 7 dieną Aleksandras Stulginskis Prezidento įgaliojimus perdavė gydytojui Kaziui Griniui, dėl kurio dviprasmiškai vertinamos politinės veiklos šalyje susiklostė įtempta situacija, kurią vainikavo 1927-ųjų gruodžio mėnesį surengtas karinis perversmas, į valdžią grąžinęs Antaną Smetoną.
Pasitraukęs iš Prezidento pareigų, Aleksandras Stulginskis nuo 1926 metų gruodžio iki 1927 metų balandžio buvo Trečiojo Seimo pirmininkas, paskui pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Jokūbavo dvare (Kretingos valsčiuje).
Lietuvą okupavus sovietams, Aleksandras Stulginskis turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet liko Lietuvoje. 1941 metų birželio 8 dieną okupantai suėmė Aleksandrą Stulginskį ir su žmona išvežė į Krasnojarsko kraštą, Kraslago lagerį. Tik 1952 metais jis buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominės respublikos Kvitkevoso miškų pramonės ūkio sandėlininku ir komendantu, Pezmago tarybinio ūkio agronomu. 1956 metų gruodį Stulginskiai grįžo į Lietuvą. Mirė 1969 metų rugsėjo 22 dieną Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse greta žmonos.
Kaip rašo Aleksandro Stulginskio gyvenimo tyrinėtojai, pats A. Stulginskis sakė: „Aš žinau, kad dar daug kliūčių ir vargų reikės pereiti Lietuvos valdžiai, bet tikiuosi, kad, Dievui padedant, mes pergalėsim visur kliūtis.“ Šias kliūtis Aleksandras Stulginskis bandė įveikti ne tik posėdžiaudamas sostinėje, tačiau ir keliaudamas po Lietuvą.
Per šešerius (įskaičiuojant Prezidento pareigų ėjimą Steigiamojo Seimo laikotarpiu) prezidentavimo metus Aleksandras Stulginskis su įvairiais vizitais aplankė daug Lietuvos miestų ir miestelių. Skirtingai nuo kitų prezidentų, rengusių specialius turus po Lietuvą, Aleksandro Stulginskio kelionės buvo pavienės ir tikslinės.
Viena iš Prezidento kelionių buvo į tuometį Gelvonų valsčių.
Visada pabrėžęs Lietuvos ginkluotojų pajėgų reikšmę, Aleksandras Stulginskis vėliau lankėsi ne viename kariuomenės renginyje. Viena populiariausių progų – tuomet rengtos kariuomenės pulkų šventės. Dar būdamas Steigiamojo Seimo, kuriame ėjo Prezidento pareigas, pirmininku, 1921 metų birželį Aleksandras Stulginskis kareivišką košę iš lauko virtuvės valgė per tuo metu Alytuje dislokuoto 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko šventę, o 1922 metų liepos 16-ąją Prezidentas aplankė tuomet Gelvonuose pulko šventę surengusį čia dislokuotą 1-ąjį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulką. Kadangi Gelvonai priklausė Ukmergės apskričiai, ant kai kurių to meto nuotraukų klaidingai nurodoma, kad Prezidentas vieši Ukmergėje.
Šiek tiek pulko istorijos. Pirmasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulkas buvo pradėtas formuoti 1918 metų lapkričio 1 dieną dar neturint savos vyriausybės. Lietuvos Tarybai pavedus, karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis Vilniuje, Lietuvos Tarybos rūsyje, pradėjo organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką, nors mieste, kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje, šeimininkavo Vokietijos kariuomenė.
Nerasdami paramos Vilniuje, pirmieji Lietuvos karininkai savo iniciatyva persikėlė į Alytų, važinėjo po apylinkes, kviesdami jaunimą stoti į Lietuvos kariuomenę. Ir savanoriai ėmė rinktis, neretai po penkiasdešimt vyrų kasdien. Tai leido suformuoti net septynias kuopas, žvalgų, ryšių, kulkosvaidžių komandas, pradėti planingą ir intensyvų savanorių mokymą. Pulkui pavyko apsirūpinti ir ginklais, sutvarkyti karių maitinimą, iš dalies ir aprangą. Gautais 600 porų kareiviškų batų buvo pakeistos klumpės ir vyžos.
1919-ųjų vasario 13 dienos kautynės prie Alytaus buvo vienos pirmųjų ne tik pirmojo pėstininkų pulko, bet ir Lietuvos kariuomenės istorijoje. Iš dalies jos buvo nesėkmingos dėl patirties stokos, iš dalies dėl to, kad sąjungininkai vokiečiai netikėtai paliko frontą. Gegužės mėnesį pulkas buvo perkeltas į Ukmergės frontą, nuėjo mūšiais iki Zarasų, kur buvo sumušti bolševikai, o spalį sutelktas ties Baisogalą ir dalyvavo kovoje su Šiaurės Lietuvoje siautėjusiais bermontininkais.
1923 metų pavasarį pulkas įsikūrė Ukmergėje, kur vyko įprastiniai taikos meto darbai: naujokų mokymas, naujų modernių kareivinių statyba, įrengimas, manevrai, kultūrinė veikla. Kasmet rugpjūčio 25-ąją pulkas iškilmingai minėjo galutinės pergalės prieš bolševikus dieną – tai buvo pulko šventė.
Šis pulkas vis dėlto grįžo į Vilnių, kai 1939-ųjų spalio pabaigoje iš Ukmergės per Širvintas patraukė užimti sovietų Lietuvai perduoto Gedimino miesto.
Tačiau gįžkime į 1922-ųjų pulko šventę Gelvonuose.
Kaip pažymi istorikai, pulkų švenčių programos būdavo panašios, taigi labai tikėtina, kad ir Gelvonuose buvo tokia Prezidento darbotvarkė: iš ryto dažniausiai laikytos pamaldos, vėliau buvo numatytas Prezidento ir kitų garbingų svečių sutikimas, paradas, po to – kareivinių apžiūrėjimas, pietūs vainikais ir žolynais išpuoštose kareivinių prieigose. Pavakarę rengti koncertai, sporto šventės.
Tiksliai žinoma, kad, lankantis 1-ajame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke, Aleksandrui Stulginskiui teko stebėti kariškių bėgimo varžybas, kuriose bėgo „du kareiviai, atsigręžę vienas į kitą užpakaliu“, arba „jojimo ant futbolo“ rungtį. Anot amžininkų, šios rungtys „sudarė daug gero ūpo svečiams“. Vakare dažniausiai buvo rengiami spektakliai ir iškilminga vakarienė. Neretai šventės baigdavosi tostu už Prezidentą. Vėlyvą vakarą namo valstybės vadovas buvo išlydimas garsiu „valio“.
Prezidento apsilankymas kariuomenės pulkuose buvo reikšmingas pirmiausia tuo, kad suteikė pulko šventei ypač didelio iškilmingumo. Štai 1925 metais lankant 4-ąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką Panevėžyje, to meto spauda rašė: „Į iškilmes atvyko net pats J. Eks. Respublikos Prezidentas A. Stulginskis, lydimas aukštų pareigūnų. Pulkas ir visi panevėžiečiai tuo vyriausybės užjautimu buvo patenkinti. Miestas pasipuošė vėliavomis, kai kur žalumynais, kas dar labiau kėlė visų nuotaiką ir šventės iškilmingumą.“
Prezidento kalbos šių švenčių metu įkvėpdavo patriotiškumo, kėlė karių motyvaciją ir vis priminė opią istorinės sostinės Vilniaus netekties problemą. Lankydamasis Panevėžyje, Aleksandras Stulginskis karius paskatino ne tik kalbomis, bet ir materialine paskata – paaukojo 100 litų.
Rūpinimasis kaimu ir gamta
„Dar viena ypač svarbi besikuriančios valstybės užduotis, kurią savo kalbose pažymėdavo A.Stulginskis, – atgaivinti žemės ūkį ir įvykdyti žemės reformą. Tai ypač rūpėjo Halės institute agronomiją studijavusiam prezidentui,“ – teigia tyrinėtojai.
Pagal 1922 metų Steigiamojo Seimo Žemės reformos įstatymą dvarų žemė turėjo būti išdalyta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, kariams savanoriams. Vykdant reformą tuometis žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius kviesdavo Prezidentą į apžvalginius turus po Lietuvą. Norėdami patirti, ką mano paprasti žmonės apie vykdomą reformą, labai dažnai keliaujantieji netgi neprisipažindavo, kas jie tokie.
Tačiau ne viską Prezidentui pavyko įgyvendinti. Keletą metų Lietuvos valdžia planavo sujungti Žemaitiją geležinkelio tinklu. Dar 1923 metais su Didžiąja Britanija buvo bandoma susitarti dėl paskolos geležinkeliams Lietuvoje tiesti. Deja, Seime atsiradus prieštaraujančiųjų šiai idėjai, Vakarų Lietuvos geležinkelio tinklo plėtra vis buvo atidėliojama. Ir tik 1926 metų gegužę buvo atidaryta viena Telšių-Amalių geležinkelio linija, į kurios atidarymą atvyko ir Prezidentas.
„Kaip ir daugelis ano meto politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų, vasarą A.Stulginskis keliaudavo atsipūsti į Lietuvos pajūrį – Palangą. Šio miesto prijungimas prie Lietuvos 1921 metais buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės teritorinių laimėjimų,“ – teigiama Aleksandrą Stulginskį primenančioje publikacijoje, kuri neseniai pasirodė „Kauno dienoje“. Būtent nemažai čia paminėtų Prezidento gyvenimo faktų buvo išvardyta tame straipsnyje.
Anot „Kauno dienos“, dažnai pasitaikydavo, kad poilsio Aleksandras Stulginskis nerasdavo ir Palangoje. Nuvykus į kurortą, Prezidentui ne kartą yra tekę grįžti į sostinę spręsti vidaus ar užsienio politikos problemų. O kartais ministrai ir kiti Prezidento patarimo ieškantys žmonės atvykdavo posėdžiauti į jo vilą Palangoje. Į vizitus pas Aleksandrą Stulginskį pajūrin lėktuvu yra lėkę kariuomenės atstovai, ministras pirmininkas ir kiti. Visa ši sumaištis gerokai sujaukdavo ir Prezidento žmonos Onos Stulginskienės poilsį. Pagaliau 1925-aisiais vienas svečių, bandydamas kompensuoti patiriamus vargus, Prezidento žmonai surengė skrydį lėktuvu virš jūros.
Parengė Gintaras Bielskis
p19 Pirmojo pėstininkų pulko šventė Gelvonuose. Centre – Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir šventės dalyviai. 1922 m. liepos 16 d. (foto: archyvai.lt)
p20 Pirmojo pėstininkų pulko šventė Gelvonuose. Centre – Aleksandras Stulginskis su žmona Ona Matulaityte-Stulginskiene. Antras iš kairės – Lietuvos kariuomenės vadas pulkininkas Juozas Stanaitis. 1922 m. liepos 16 d. (foto: archyvai.lt)
p14 Steigiamojo Seimo Pirmininkas – valstybės vadovas Aleksandras Stulginskis I pėstininkų pulko šventėje. Gelvonai (Ukmergės apskritis). 1922 m. liepos 16 d. (foto: parlamentostudijos.lt)
Steigiamojo Seimo Pirmininkas - valstybės vadovas Aleksandras Stulginskis I pėstininkų pulko šventėje. Gelvonai (Ukmergės apskritis). 1922 m. liepos 16 d. (foto: parlamentostudijos.lt)

Steigiamojo Seimo Pirmininkas - valstybės vadovas Aleksandras Stulginskis I pėstininkų pulko šventėje. Gelvonai (Ukmergės apskritis). 1922 m. liepos 16 d. (foto: parlamentostudijos.lt)

Vasario 26-ąją sukako 130 metų, kai gimė Lietuvos Prezidentas Aleksandras Stulginskis. Valstybės vadovu išrinktas vos 37-erių, jis tapo jauniausiu Lietuvos ir to meto Europos Prezidentu.

Aleksandras Stulginskis šalies Prezidentu tapo po 1922 metų spalio 10-11 dienomis vykusių rinkimų į Pirmąjį Seimą, kuris tų pačių metų gruodžio 21 dieną absoliučia posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma jį išrinko Respublikos Prezidentu. Antrasis Seimas jį paliko eiti tas pačias pareigas.

Aleksandro Stulginskio prezidentavimas buvo pažymėtas svarbiais Lietuvai įvykiais. Jam prezidentaujant buvo baigtos kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės, prijungta Klaipėda ir jos kraštas, plėtojama ekonomika. Kaune buvo įkurtas Lietuvos

universitetas, Žemės ūkio akademija ir kitos to meto aukštosios mokyklos, išplėstas naujų mokyklų tinklas. 1926 metų birželio 7 dieną Aleksandras Stulginskis Prezidento įgaliojimus perdavė gydytojui Kaziui Griniui, dėl kurio dviprasmiškai vertinamos politinės veiklos šalyje susiklostė įtempta situacija, kurią vainikavo 1927-ųjų gruodžio mėnesį surengtas karinis perversmas, į valdžią grąžinęs Antaną Smetoną.

Pasitraukęs iš Prezidento pareigų, Aleksandras Stulginskis nuo 1926 metų gruodžio iki 1927 metų balandžio buvo Trečiojo Seimo pirmininkas, paskui pasitraukė iš politinio gyvenimo, tvarkė savo ūkį Jokūbavo dvare (Kretingos valsčiuje).

Lietuvą okupavus sovietams, Aleksandras Stulginskis turėjo galimybę pasitraukti į Vakarus, bet liko Lietuvoje. 1941 metų birželio 8 dieną okupantai suėmė Aleksandrą Stulginskį ir su žmona išvežė į Krasnojarsko kraštą, Kraslago lagerį. Tik 1952 metais jis buvo nuteistas kalėti 25 metus, bet po 2 metų paleistas, dirbo Komijos autonominės respublikos Kvitkevoso miškų pramonės ūkio sandėlininku ir komendantu, Pezmago tarybinio ūkio agronomu. 1956 metų gruodį Stulginskiai grįžo į Lietuvą. Mirė 1969 metų rugsėjo 22 dieną Kaune. Palaidotas Panemunės kapinėse greta žmonos.

Kaip rašo Aleksandro Stulginskio gyvenimo tyrinėtojai, pats A. Stulginskis sakė: „Aš žinau, kad dar daug kliūčių ir vargų reikės pereiti Lietuvos valdžiai, bet tikiuosi, kad, Dievui padedant, mes pergalėsim visur kliūtis.“ Šias kliūtis Aleksandras Stulginskis bandė įveikti ne tik posėdžiaudamas sostinėje, tačiau ir keliaudamas po Lietuvą.

Per šešerius (įskaičiuojant Prezidento pareigų ėjimą Steigiamojo Seimo laikotarpiu) prezidentavimo metus Aleksandras Stulginskis su įvairiais vizitais aplankė daug Lietuvos miestų ir miestelių. Skirtingai nuo kitų prezidentų, rengusių specialius turus po Lietuvą, Aleksandro Stulginskio kelionės buvo pavienės ir tikslinės.

Viena iš Prezidento kelionių buvo į tuometį Gelvonų valsčių.

Pirmojo pėstininkų pulko šventė Gelvonuose. Centre - Aleksandras Stulginskis su žmona Ona Matulaityte-Stulginskiene. Antras iš kairės - Lietuvos kariuomenės vadas pulkininkas Juozas Stanaitis. 1922 m. liepos 16 d. (foto: archyvai.lt)

Pirmojo pėstininkų pulko šventė Gelvonuose. Centre - Aleksandras Stulginskis su žmona Ona Matulaityte-Stulginskiene. Antras iš kairės - Lietuvos kariuomenės vadas pulkininkas Juozas Stanaitis. 1922 m. liepos 16 d. (foto: archyvai.lt)

Visada pabrėžęs Lietuvos ginkluotojų pajėgų reikšmę, Aleksandras Stulginskis vėliau lankėsi ne viename kariuomenės renginyje. Viena populiariausių progų – tuomet rengtos kariuomenės pulkų šventės. Dar būdamas Steigiamojo Seimo, kuriame ėjo Prezidento pareigas, pirmininku, 1921 metų birželį Aleksandras Stulginskis kareivišką košę iš lauko virtuvės valgė per tuo metu Alytuje dislokuoto 6-ojo pėstininkų Pilėnų kunigaikščio Margio pulko šventę, o 1922 metų liepos 16-ąją Prezidentas aplankė tuomet Gelvonuose pulko šventę surengusį čia dislokuotą 1-ąjį Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulką. Kadangi Gelvonai priklausė Ukmergės apskričiai, ant kai kurių to meto nuotraukų klaidingai nurodoma, kad Prezidentas vieši Ukmergėje.

Šiek tiek pulko istorijos. Pirmasis pėstininkų Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino pulkas buvo pradėtas formuoti 1918 metų lapkričio 1 dieną dar neturint savos vyriausybės. Lietuvos Tarybai pavedus, karininkas Vincas Grigaliūnas-Glovackis Vilniuje, Lietuvos Tarybos rūsyje, pradėjo organizuoti pirmąjį pėstininkų pulką, nors mieste, kaip ir didžiojoje Lietuvos dalyje, šeimininkavo Vokietijos kariuomenė.

Nerasdami paramos Vilniuje, pirmieji Lietuvos karininkai savo iniciatyva persikėlė į Alytų, važinėjo po apylinkes, kviesdami jaunimą stoti į Lietuvos kariuomenę. Ir savanoriai ėmė rinktis, neretai po penkiasdešimt vyrų kasdien. Tai leido suformuoti net septynias kuopas, žvalgų, ryšių, kulkosvaidžių komandas, pradėti planingą ir intensyvų savanorių mokymą. Pulkui pavyko apsirūpinti ir ginklais, sutvarkyti karių maitinimą, iš dalies ir aprangą. Gautais 600 porų kareiviškų batų buvo pakeistos klumpės ir vyžos.

1919-ųjų vasario 13 dienos kautynės prie Alytaus buvo vienos pirmųjų ne tik pirmojo pėstininkų pulko, bet ir Lietuvos kariuomenės istorijoje. Iš dalies jos buvo nesėkmingos dėl patirties stokos, iš dalies dėl to, kad sąjungininkai vokiečiai netikėtai paliko frontą. Gegužės mėnesį pulkas buvo perkeltas į Ukmergės frontą, nuėjo mūšiais iki Zarasų, kur buvo sumušti bolševikai, o spalį sutelktas ties Baisogala ir dalyvavo kovoje su Šiaurės Lietuvoje siautėjusiais bermontininkais.

1923 metų pavasarį pulkas įsikūrė Ukmergėje, kur vyko įprastiniai taikos meto darbai: naujokų mokymas, naujų modernių kareivinių statyba, įrengimas, manevrai, kultūrinė veikla. Kasmet rugpjūčio 25-ąją pulkas iškilmingai minėjo galutinės pergalės prieš bolševikus dieną – tai buvo pulko šventė.

Šis pulkas vis dėlto grįžo į Vilnių, kai 1939-ųjų spalio pabaigoje iš Ukmergės per Širvintas patraukė užimti sovietų Lietuvai perduoto Gedimino miesto.

Tačiau gįžkime į 1922-ųjų pulko šventę Gelvonuose.

Pirmojo pėstininkų pulko šventė Gelvonuose. Centre - Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir šventės dalyviai. 1922 m. liepos 16 d. (foto: archyvai.lt)

Pirmojo pėstininkų pulko šventė Gelvonuose. Centre - Steigiamojo Seimo Pirmininkas, Lietuvos Respublikos Prezidentas Aleksandras Stulginskis ir šventės dalyviai. 1922 m. liepos 16 d. (foto: archyvai.lt)

Kaip pažymi istorikai, pulkų švenčių programos būdavo panašios, taigi labai tikėtina, kad ir Gelvonuose buvo tokia Prezidento darbotvarkė: iš ryto dažniausiai laikytos pamaldos, vėliau buvo numatytas Prezidento ir kitų garbingų svečių sutikimas, paradas, po to – kareivinių apžiūrėjimas, pietūs vainikais ir žolynais išpuoštose kareivinių prieigose. Pavakarę rengti koncertai, sporto šventės.

Tiksliai žinoma, kad, lankantis 1-ajame pėstininkų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino pulke, Aleksandrui Stulginskiui teko stebėti kariškių bėgimo varžybas, kuriose bėgo „du kareiviai, atsigręžę vienas į kitą užpakaliu“, arba „jojimo ant futbolo“ rungtį. Anot amžininkų, šios rungtys „sudarė daug gero ūpo svečiams“. Vakare dažniausiai buvo rengiami spektakliai ir iškilminga vakarienė. Neretai šventės baigdavosi tostu už Prezidentą. Vėlyvą vakarą namo valstybės vadovas buvo išlydimas garsiu „valio“.

Prezidento apsilankymas kariuomenės pulkuose buvo reikšmingas pirmiausia tuo, kad suteikė pulko šventei ypač didelio iškilmingumo. Štai 1925 metais lankant 4-ąjį pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulką Panevėžyje, to meto spauda rašė: „Į iškilmes atvyko net pats J. Eks. Respublikos Prezidentas A. Stulginskis, lydimas aukštų pareigūnų. Pulkas ir visi panevėžiečiai tuo vyriausybės užjautimu buvo patenkinti. Miestas pasipuošė vėliavomis, kai kur žalumynais, kas dar labiau kėlė visų nuotaiką ir šventės iškilmingumą.“

Prezidento kalbos šių švenčių metu įkvėpdavo patriotiškumo, kėlė karių motyvaciją ir vis priminė opią istorinės sostinės Vilniaus netekties problemą. Lankydamasis Panevėžyje, Aleksandras Stulginskis karius paskatino ne tik kalbomis, bet ir materialine paskata – paaukojo 100 litų.

„Dar viena ypač svarbi besikuriančios valstybės užduotis, kurią savo kalbose pažymėdavo A.Stulginskis, – atgaivinti žemės ūkį ir įvykdyti žemės reformą. Tai ypač rūpėjo Halės institute agronomiją studijavusiam prezidentui,“ – teigia tyrinėtojai.

Pagal 1922 metų Steigiamojo Seimo Žemės reformos įstatymą dvarų žemė turėjo būti išdalyta bežemiams ir mažažemiams valstiečiams, kariams savanoriams. Vykdant reformą tuometis žemės ūkio ministras Mykolas Krupavičius kviesdavo Prezidentą į apžvalginius turus po Lietuvą. Norėdami patirti, ką mano paprasti žmonės apie vykdomą reformą, labai dažnai keliaujantieji netgi neprisipažindavo, kas jie tokie.

Tačiau ne viską Prezidentui pavyko įgyvendinti. Keletą metų Lietuvos valdžia planavo sujungti Žemaitiją geležinkelio tinklu. Dar 1923 metais su Didžiąja Britanija buvo bandoma susitarti dėl paskolos geležinkeliams Lietuvoje tiesti. Deja, Seime atsiradus prieštaraujančiųjų šiai idėjai, Vakarų Lietuvos geležinkelio tinklo plėtra vis buvo atidėliojama. Ir tik 1926 metų gegužę buvo atidaryta viena Telšių-Amalių geležinkelio linija, į kurios atidarymą atvyko ir Prezidentas.

„Kaip ir daugelis ano meto politikų, visuomenės ir kultūros veikėjų, vasarą A.Stulginskis keliaudavo atsipūsti į Lietuvos pajūrį – Palangą. Šio miesto prijungimas prie Lietuvos 1921 metais buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos valstybės teritorinių laimėjimų,“ – teigiama Aleksandrą Stulginskį primenančioje publikacijoje, kuri neseniai pasirodė „Kauno dienoje“. Būtent nemažai čia paminėtų Prezidento gyvenimo faktų buvo išvardyta tame straipsnyje.

Anot „Kauno dienos“, dažnai pasitaikydavo, kad poilsio Aleksandras Stulginskis nerasdavo ir Palangoje. Nuvykus į kurortą, Prezidentui ne kartą yra tekę grįžti į sostinę spręsti vidaus ar užsienio politikos problemų. O kartais ministrai ir kiti Prezidento patarimo ieškantys žmonės atvykdavo posėdžiauti į jo vilą Palangoje. Į vizitus pas Aleksandrą Stulginskį pajūrin lėktuvu yra lėkę kariuomenės atstovai, ministras pirmininkas ir kiti. Visa ši sumaištis gerokai sujaukdavo ir Prezidento žmonos Onos Stulginskienės poilsį. Pagaliau 1925-aisiais vienas svečių, bandydamas kompensuoti patiriamus vargus, Prezidento žmonai surengė skrydį lėktuvu virš jūros.

Parengė Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top