Likimo atblokštas į Širvintas, poetas vakarojo lėbaudamas ir mokydamasis prancūzų kalbos

Birželio 27 dieną rašėme, kad 1919 metais Širvintose kurį laiką gyveno garsus XX a. lenkų poetas Vladislavas Bronevskis (1897-1962). Čia jis priklausė lenkų karinei misijai. Savo išgyvenimus poetas aprašė dienoraštyje, kuris buvo publikuotas Lenkijoje.
Jūsų dėmesiui – daugiau faktų iš Bronevskio gyvenimo Širvintose. Juos galima rasti rusų kalba išleistoje elektroninėje knygoje „Du balsai, arba Atsiminimai…“ („Dva golosa, ili Pominovenije…“), kurią galima įsigyti per elektroninę Google books prekybos sistemą.
Širvintose – vengriškas vynas po 25 markes už butelį
Sulaukęs aštuoniolikos, Vladislavas Bronevskis įstojo į Pilsudskio legionus ir Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenės sudėtyje dalyvavo I Pasauliniame kare. 1917 metais lenkams masiškai atsisakius prisiekti ištikimybę Vokietijos valstybei, kartu su kitais šio pasipriešinimo dalyviais buvo internuotas. Ištrūkęs iš belaisvių stovyklos, eksternu išlaikė baigiamuosius mokyklos egzaminus ir įstojo į Varšuvos universitetą, tuo pačiu metu dalyvavo 1914 metais įkurtos Lenkijos karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa arba sutrumpintai – POW) veikloje.
Kilus grėsmei iš bolševikinės Rusijos, Vladislavas Bronevskis buvo pašauktas į kariuomenę ir pasiųstas į Vilnių. Apie tai poetas savo dienoraštyje parašė 1919 metų gegužės 2 dieną. Užsimena, kad įsakymas vykti į Vilnių jam buvo netikėtas. Net šeimai nežinant, Vladislavas Bronevskis išskubėjo į Varšuvos geležinkelio stotį. Tris dienas praleidęs vagone, jis savo dienoraštyje rašo keliaudamas matęs sapną apie … sapną. Kažkokia neapsakomo grožio mergina, kurią jis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, sapne glostė jo veidą. Poetas ją vadino vardu, kuris buvo gražus ir neįprastas. Pabudęs ją akimirksniu įsimylėjo.
Likimo ironija – Lietuvoje jis sutiks merginą, su kuria patirs daug malonių akimirkų.
1919 metų gegužės 2-ąją jis jau klajojo po Vilnių, po kurį pasidairyti išskubėjo savo grandžiai išaiškinęs kovinės sargybos principus. Apsiavęs pačius ankščiausius batus, pritrynė ant kojų pūsles.
Vilniuje Bronevskis įsikūrė anksčiau bolševikų valdininko užimtame bute. Puikūs baldai, patogumai ir kt. Anot dienoraščio autoriaus, čia jie gyvena kaip buržujai.
Bronevskiui skirta mokyti kuopą, tiksliau – pirmąjį būrį, vakarais jis groja fortepijonu, laiką leidžia balkone, dairydamasis po sodelį ar vaikšto po Vilnių, ieškodamas simpatiškų veidų.
Daug skaito. Iš bolševikų poetas „paveldėjo“ nedidelę biblioteką. Joje – įdomi knyga: Trockio „Žodis darbininkams ir valstiečiams“. Sudomino. Skaito, daug mąsto. Pradeda gerbti Trockį, kurio veikiamas jis vėliau taps kairiųjų pažiūrų. Poetas pamini ir Ustinovo brošiūrą „Komunoje“ – fantaziją apie bolševikų propaguojamą gyvenimą. Tiesa, ji stebina. Nesuvokiama, kodėl komunarai šienaudami gieda internacionalą, kaip savamokslis darbininkas skaito paskaitas, kurių klausosi universitetų studentai. Viskas idealiai lygiateisiška bei kvaila ir atstumia. Kam reikalingi filosofai, jei visi privalo šienauti?
Dar gegužę trumpam apsilankęs Varšuvoje ir gimtajame Plocke, poetas išvyksta į Zakopanę, o grįžta birželio 22-ąją grįžta į Vilnių, kur neranda kuopos, nes ji išvykusi į kažkokį susirėmimą.
Liepos 15-osios įraše atsiranda užuomina apie jo dalyvavimą susirėmime ties Švenčionimis.
Pagaliau 1919 metų rugpjūčio 27-ąją Vladislavas Bronevskis dienoraštyje parašo atvykęs į Širvintas. Kadangi kuopos vadas Penkošas užgėrė, o Jaševičius vogė kiek galėjo, drausmė kuopoje pašlijo. Karininkai kreipėsi į komisiją, kuri Penkošą nušalino nuo pareigų ir kuopos vadu paskyrė Bronevskį. Rugpjūčio viduryje kariai buvo pasiųsti į Širvintas, kur jis, kaip kuopos vadas, mėgino perprasti „buhalteriją ir kanceliariją“, o „ilgas kaip dešra“ miestelis jam kėlė siaubingą nuobodulį. Laisvalaikį leido gerdamas „vengrišką vyną po 25 markes už butelį“, iš rusų kalbos versdamas Apuchtino eilėraštį „Beprotis“. Širvintose gimė eilėraštis „Mlodosci mej legendą…“
Smaugė baisus nuobodulys
Kaip galima suprasti iš įrašų, gyvendamas Širvintose poetas daug keliavo po apylinkes, lankė didesnėse gyvenvietėse dislokuotus kariuomenės dalinius, vietos dvarininkus. Tačiau ištikimiausias palydovas – knyga.
Iš 1919 metų rugpjūčio 30 d. įrašo dienoraštyje:
„Praėjusią naktį nemiegojau: išverčiau iki galo „Beprotį“, paskui skaičiau Kedžinskio „Šauksmą naktyje“ – Šerloko Holmso stiliumi parašytą pasakaitę su meniškais užraitymais, – paskui užmigau ir miegojau iki pusiaudienio. Pabudęs sėdau į savo išklerusį vežimą ir išvažiavau į Šešuolėlius, į Novickio rezidenciją. Jam ten geriau, nei man: kaimas, daug maisto ir mažai rūpesčių. Ideali realybė. Vakare buvom pas ponią Končiną Mažuosiuose Šešuolėliuose, apie šį bei tą kalbėjomės su namo šeimininke – tipiška „bajoraite iš sodybos“, kuri „iššoko už vyro“, taip pat su kažkokia ponia Tamara, ruse, kliedinčia dėl savo vienintelio sūnaus. Grįžome vienuoliktą.
Pas Novickį dabar didelė biblioteka, senosios lietuvių „šlėktijos“ palikimas. Vertingos ir atsitiktinės knygos mėtosi visuose kampuose. Lentynose tūkstančiai angliškų, prancūziškų ir kitokių knygų; tarp jų radau, atrodo, pirmąjį Kochanovskio leidimą.
Pasiėmiau žodyną ir kelias prancūziškas knygas – nutariau išmokti šią kalbą.
Prieš pusiaudienį buvau Širvintose. Kičinskis man atvežė tokį laiškelį nuo J. R.
„Ponas poručike! Raportuoju, kad klube tuščia, kadangi jūsų nėra, nieko nėra iš šturmo kuopos ir pirmojo pulko, kuris pagaliau nutarė palikti Vilnių ir išvyko į Dauguvos frontą…“
Laiškutyje Vladislavui Bronevskiui J. R., t. y. – Janka Rymkevič, taip pat aptaria literatūrinius reikalus. Poetas nedelsdamas atsakė jo autorei:
„Ponia Janka! Būtų visai banalu, jei savo epistoliją aš pradėčiau nuo įtikinėjimų, kad jūsų laiškas man suteikė tikrą pasitenkinimą; kaip buvo iš tiesų – atspėkite pati.
Pradėsiu nuo to, kas mane palietė šiame laiške – o būtent įtarimas, kad Širvintose aš „neblogai pramogauju“. Kategoriškai ir pasipiktinęs tvirtinu, kad kaip tik čia pramogauju išskirtinai bjauriai, baisus nuobodulys, ir aš pasiutusiai griežiu dantų likučiais. Jeigu visa Lietuva, jūsų tėvynė, tokia nuobodi, tai nekeista, kad jaunystėje mane įveikdavo miegas skaitant „Poną Tadą“.
Dabartinė mano rezidencija – tris varstus besitęsiančios žarnos formos žydiška dykuma, sukomplektuota iš vieno gydytojo, vaistinko, ir taškas. Niekindamas šią bendruomenę, aš užsidariau savyje ir mėgdžioju Baironą. Žydiškame bute radau Knuto Hamsuno kūrinių tomą rusiškai.
Ar žinote šį sudaužytos meilės dainių? Jei jums patinka stiprūs ir skausmingi išgyvenimai, verta pabandyti perskaityti „Misteriją“.
Toliau tos dienos įraše poetas užsimena skaitantis dalykus, kurie neverti paminėti. Dar pasamprotavęs apie literatūrą, Vladislavas Bronevskis Jankai Rymkevič dedikavo savo nuotrauką, pridėjo Apuchtino vertimą ir savo eilėraštį „Gdy juz z miloscia klapa – koniec fatalny…“. Atvirai prisipažįsta, kad eilėraštyje aprašyti išvedžiojimai turi mažai ką bendro su realybe, kadangi pinigų išgertuvėms nėra – dar neišmokėtas atlyginimas…
Vis dėlto galima drąsiai pasakyti, kad poetas merginai parašė ne viską. Jis taip ir nutylėjo dienoraščio puslapiuose aprašytas pramogas Širvintose, vieną jų – lėbavimą su moterimis miestelio karčemoje ir tų pasisėdėjimų pramogas – dviprasmiškų laiškelių siuntinėjimą…
Širvintose užklupo karas su Lietuva
Kaip jau esame užsiminę, gyvendamas Širvintose Vladislavas Bronevskis užmezga romaną su Zofija Džalalova, Zocha, vietos gydytojo K. giminaite. Aukšta, liekna kaip anglų mis blondinė buvo kažkur pradingusio armėno ar gruzino žmona. Jai asistuoti pirmasis bandė Kičinskis, kurį domino tik moters kūnas, tačiau Bronevskis moterį greitai nuviliojo. Ir jis buvo ne vienintelis jos meilužis – Zocha „padėjo akį ant visų perspektyvių“ Širvintų.
Bet meilės frontas – dar ne pats karščiausias. Netrukus padvelkia parako dūmais.
Iš 1919 metų rugsėjo 29 d. įrašo dienoraštyje:
„Prasidėjo karas su Lietuva! Atsakydamas į lietuvių provokaciją Musninkuose aš pasiunčiau ten trečiąją grandį su Kičinskiu, kuris juos išvijo, keturis užmušė, keturis paėmė į nelaisvę. Tą pačią dieną jų raitoji sargyba priartėjo prie Širvintų. Žinoma, nieko jie nepasiekė, bet nužudė maniškį Labendskį. Kadangi Dvožakas buvo Vilniuje, teko man vadovauti pogrupiui. Musninkų paėmimas sukėlė nedidelį triukšmą, kadangi buvome gavę pranešimą, jog ten buvo penki šimtai lietuvių, patrankų, kulkosvaidžių. Iš tiesų ten jų buvo ne daugiau kaip kuopa – bet kuriuo atveju keturiasdešimt mūsiškių su jais susidorojo. Gydytojo šeimoje panika – mažiausiai baiminosi Zocha, – bet aš mačiau, kad ji su nerimu žvelgė man įkandin, kai aš išvykau į pozicijas.
Puikus derinys: karas ir meilė. Žmogus pats sau atrodo labai romantiškas, kai tiesiai iš meilužės glėbio skuba raitas į tamsią naktį. Taip nutiko kitą naktį po Musninkų paėmimo. Aš nuvedžiau du savo būrius su dviem kulkosvaidžiais ir apsaugos būrį į Viesas. Nutariau apsupti kaimą iš visų pusių. Apsaugos būrį palikau ant vieškelio, įsakęs laukti, kol nepradėsiu atakos iš užnugario. Apsuptis užėmė daugiau laiko, nei planavau, taigi į vietą atvykome tik prieš rytą. Trečiąjį būrį pasiunčiau vieškeliu nuo Ukmergės pusės, o pats su pirmuoju būriu puoliau iš miško. Trumpai tariant, aš buvau tarp pirmojo ir trečiojo būrio su nedideliu vieno skyriaus rezervu, ginkluotu minosvaidžiu. Pirmasis būrys buvo jau kaime, kai aš su rezervu – pakraščiuose. Mane nustebino, kad negirdėjau šūvių, ir aš su rezervu patraukiau artyn. Pasiunčiau Šikulą su dviem kareiviais į kaimą žvalgybon – jis susitiko lietuvių grandinę ir prisidėjo prie jų palaikęs saviškiais; supratęs savo klaidą, pašoko ir suriko: „Pasiduokit!“. Keli žmonės pakėlė rankas, bet iš krūmų pasipylė šūviai. Tai aš sužinojau paskui, o tada buvau sutrikęs ir nešaudžiau, bijodamas pataikyti į saviškius. Kai jie priartėjo iki dvidešimties žingsnių, užvirė kelias minutes trukęs mūšis panaudojant granatas. Mes paėmėm dešimtį belaisvių, kelis nužudėme ir sužeidėme. Žuvo mūsų Madrakas, tris žmones sužeidė – už kelių žingsnių nuo manęs. Toliau viskas ėjosi lyg sviestu patepta, tik trečiasis būrys šiek tiek suluošino apsaugos kariūnus, juos palaikęs lietuviais. Buvo sužeistas podporučikas Bodovskis ir keli kareiviai. Kai aš surinkau būrius, sužeistuosius ir žuvusius, pasirodė Langneris ir užsipuolė mane plūsdamas. Tiesa, iš pradžių jis nesusivokė, o paskui ėmė žvelgti į mane kitaip, bet man tada buvo skaudu. Vėliau kartu su Langneriu užėmė Bagaslaviškį.
Aš pastačiau postus Zubeliuose ir Zubeliškėse, pats apsistojau Bagaslaviškyje. Įbaugintas šventikas, lietuvis, vaikščiojo aplink mane ant pirštų galiukų. Kitą dieną su trečiuoju būriu išvykau į Labendskio ir žuvusių prie Viesų laidotuves.
Po laidotuvių pietavau pas gydytoją, paskui Zocha palydėjo mane keliu į Viesas. Mes susėdome ant kelmelio šalikelėje ir pradėjome bučiuotis. Po kurio laiko persikėlėme į krūmus, kur glamonėjomės dar karščiau.
Tomis dienomis mes rašėme vienas kitam lėkštus, bet mielus laiškus. Aš vizituodamas lankiau artimiausias sodybas; kartą grįžęs sužinojau apie Novickio mirtį.
Žinia mane sukrėtė – tarsi praradau brolį.
Kartu su Novickiu mes praradome šešiolika žmonių, kurie žuvo ar buvo sužeisti. Iš viso Širvintose netekau dvidešimt penkių žmonių. Šią naktį mes pakeitėme dislokacijos vietą – tapau pogrupio vadu, – mano ruožas tęsėsi nuo Žirnajų ežero iki Bagužiškių, už Šešuolių, iš viso apie 30 km. Novickis susidūrė su lietuvių kuopa, 180 žmonių, o pats turėjo apie dvidešimt. Jį apgavo: tarsi pasidavė į nelaisvę, o kai priėjo arčiau, apmėtė granatomis.
Dabar tikrinu pozicijas, įvedu tvarką, daužau į kairę ir į dešinę.“
Mainai: už kūną – du belaisviai
Spalio 1-ąja datuotame įraše Vladislavas Bronevskis išsilieja aprašinėdamas tariamus lietuvių žiaurumus, apie kuriuos daugiausia jam papasakojo iš Ukmergės atėjusi moteris. Ji pasakojo, kaip lietuviai tyčiojasi iš nelaisvėn patekusių antrosios kuopos lenkų, iš sužeistųjų ir žuvusiųjų. Moters žodžiais, lietuvių žiaurumai neapsakomi. Lenkiškos mokyklos uždarytos. Kas išdrįso prisistatyti lenku – ištremtas, o kurie liko – nežino, kas jų lauks rytoj.
Bronevskis dienoraštyje perpasakoja mūšį ties Vaitkuškiu, kur lietuviai apsupo keliolika lenkų kareivių. Į Ukmergę nuvežė tik vieną – „likusius žvėriškai nužudė“. Tris sunkiai sužeistus atvežė į Ukmergę, žaizdas perrišo tik kitą dieną. Prie jų nieko neprileido, o kai prileido, prie sužeistų lenkų paguldė sveiką, tik apsimetusį ligoniu šniipą lietuvį, kad jis klausytųsi, apie ką kalbasi lenkai.
„Lenkų karininką pribaigė taip: jis gulėjo lauke, sužeistas granatos į petį; priėjo keli lietuviai, atstatė šautuvus. Jis ėmė maldauti pasigailėjimo: „Nežudykite – turiu žmoną ir vaikų.“ Jie iššovė jam į galvą, kadangi avėjo gerus batus, juos nutraukė nuo kojų“, – rašo Bronevskis.
Ypač smulkmeniškai jis aprašo pasibaisėtinas patyčias iš žuvusiųjų. Galimas dalykas, tie nepatvirtinti gandai tebuvo sutirštinti norinčios lenkams įtikti moters. Kita vertus, kare žiaurumų buvo iš abiejų pusių.
Bronevskis užsimena, kad kapitonas Langneris liepė viską užrašyti ir tai persiųsti į divizijos štabą. Taip jis ir padarė.
„Neseniai pakeliui iš Ukmergės čia buvo (užsukęs) vyresnysis Novickis, kuris vyko kaip derybininkas, kad paimtų Henriko kūną. Kūno jam neatidavė, o po kurio laiko atsiuntė lietuviškai parašytą laišką, kurį man iš dalies pavyko iššifruoti. Kažkoks karininkas Bolkunis rašo, jog Henrikas buvo užkastas be laidotuvių apeigų, o jo kūnas negali būti atiduotas, nes Henrikas buvo banditas, užpuolęs lietuvių žemę. Kūną atiduos, jei mes grąžinsim du karininkus, paimtus į nelaisvę Gelvonuose.
Šiuo įžūliu atsakymu derybos nutrūko. Vakar su patruliu nuvykau prie Vaitkuškio ir apšaudėm jų pozicijas. Jie paleido į mane kulkosvaidžio papliūpą, nepataikė. Buvau ir Antakalnyje (netoli Ukmergės, – G. B.), apiplėštame iki pamatų.
Koktu kautis su šiais laukiniais – tenka atsakyti pagal principą „akis už akį“. Aš nutariau nuo šiol belaisvių neimti.“
Nepaisant patirtų išgyvenimų, Bronevskio romanas su Zofija (Zocha) Širvintose liepsnoja. „Vladekai mano! Man liūdna, kad tavęs nematau, šiandien dar neišvykau – važiuosiu rytoj, jei bus automobilis. Labai gaila, kad šiandien negalėjai atvažiuoti. Dėkoju už pasveikinimą telefonu (iš to galima suprasti, kad 1919-aisiais Širvintose jau veikė telefono ryšys, – G. B.). Baisiai pykstu ant Kicinskio, šiomis dienomis jam atsakiau – nedidelis praradimas, juk taip? – juolab kad pakaitalą jam rasti lengva. Parašyk man, Vladekai! Jei rytoj pasiųsi atsakymą, jį gausiu dar iki išvažiavimo. Mintimis tave bučiuoju taip, kaip tu mėgsti, – įsivaizduok, kad esu su tavimi. Rašyk! Zocha“, – poetas gauna vieną po kito kelis tokius laiškus. Įdomiausia, kad laiško prieraše Zocha užsimena, jog Zenekui ji jau nusibodo, ir perduoda nuo jo linkėjimų. Ten pat, apačioje, yra ir Zeneko prierašas: „Tai, kas parašyta paskutinėje eilutėje, – netiesa.“
Vladislavas Bronevskis tos dienos įraše užsimena apie Širvintose verdančius meilės trikampius. Jis stebisi Zochos sugebėjimais vienu metu kariauti keliuose meilės frontuose ir ten pasiekti pergales. Kičinskis įsiutęs, nes Zocha tapo pirmuoju akmeniu, į kurį atsitrenkė jo dalgis. Galeckis irgi pametė galvą ir jai rašo jausmingus laiškus. Zocha pati užsiminė, kad „padėjo akį“ ant Korsako. Bronevskio manymu, Zenekas irgi pateko į jos žabangas.
„Su manimi Zocha tokia pat – kaskart, kai būnu Širvintose, visada randa laiko, kad galėtume iki soties prisibučiuoti. Ji tokia delikati, kad, nepaisant to, jog jau kelis kartus man atsidavė, mes apie tai niekada nekalbėjome,“ – rašo dienoraštyje poetas.
Paskui, spalio 12-ąją, Vladislavas Bronevskis vis dėlto užsimins, kad Kičinskis Širvintose pasiekė savo: jis prisipažino, kad permiegojo su gydytojo žmona ir su Zocha, o tai papasakojo tik todėl, kad ši jau išvažiavo iš Širvintų.
Vienintelis gražus prisiminimas – apie Širvintų gydytoją
Po Širvintose praleistų beveik dviejų karštų mėnesių nutarta kuopą išvesti iš Širvintų.
Iš 1919 metų spalio 19 d. įrašo dienoraštyje:
„Rytoj anksti ryte išvykstame ilsėtis į Švenčionėlius. Jau vakar surinkau visus į Širvintas, šiandien pakuojame mantą ir atsisveikiname su vietos „bendruomene“.
Prisipažinsiu, ji man tapo atgrasi: galimas dalykas, paveikė purvinos Kičinskio apkalbos. Vien tik gydytojas K. paliko gerus prisiminimus – mielas senukas, keistuolis. Likusi „bendruomenė“ – tarsi skaistykla su savo sermėginėmis paslaptimis. Zocha čia buvo prieš kelias dienas ir labai pyko, kad jos neaplankiau Vilniuje. Aš dėl to visai nesigailiu, nes tądien patyriau daug tauresnius jausmus nei tuos, kurių galėjau tikėtis iš jos. Ir apskritai, kaip pasakiau Zenekui, „Pipčia save išsėmė“, tai yra silpsta jos žavesys. Be mažiausio pavydo šešėlio suvokiau, kad nemalonu būti vienu iš daugelio. Dabar ateina vietos, kompanijos ir nuotaikos pasikeitimai.
Vienomis iš maloniausių mano kariškos tarnybos minučių laikau žygį į Širvintas. Aš ant žirgo kuopos priekyje, paskui – mano šaunioji gauja su plieniniais puodais, dainuojanti kiek gerklės leidžia. Aš didžiavausi, kad vadovauju šiam būriui. Jaučiau dvasinių jėgų antplūdį, jos bandė ištrūkti į laisvę ir negalėjo: medžius auksino ruduo, bet dėl to liūdesio nebuvo – buvo keista nemaištinga ramybė… Ir miške plyšaujanti kuopa,“ – atėjimą į Širvintas prisimena Vladislavas Bronevskis.
1919 metų spalio 25 dieną datuotame įraše poetas rašo, kad keturių dienų žygiui ir kuopai atėjo galas. Kaltinėnuose ir Lingmenuose penkiolika žmonių perėjo į ketvirtąją kulkosvaidžių, likusieji – į aštuntąją kuopą. Čia, antrajame batalione, Vladislavas Bronevskis jautėsi prastai, svarstė apie atostogas ir apskritai apie atsistatydinimą. Kai dirbi su savo kuopa, jauti malonumą, nes tai – sau, o šiaip… Poetui gaila kuopos. Bando kažką rašyti, skaityti, bet viskas tik erzina.
Metų pabaigoje Vladislavas Bronevskis patenka į Daugpilio frontą ir kaunasi su bolševikais. Nors 1920-ųjų lapkritį prie Širvintų susirems lenkų ir lietuvių kariuomenės, poetas į šias vietas nebesugrįš. Likimas jį nublokš į Ukrainą. Tiesa, vėl susikaus su lietuviais, tik šįkart – prie Seinų, dar paskui atsidurs prie Lydos…
Parengė Gintaras Bielskis
Nuotraukos iš Jaceko Szulskio privačios kolekcijos
www.podbrodzie.info.pl.
31-ojo Kaniowos pulko (31 Pulk Strzelcow Kaniowskich) lauko mišios prie Širvintų bažnyčios. 1920 metų pavasaris. Anot dabartinio nuotraukos savininko Jaceko Szulskio, joje nufotografuoti kariai su pirmosios kuopos veliava, kurią 1919 metų gegužės 3 dieną padovanojo Kujavų regiono gyventojai.

31-ojo Kaniowos pulko (31 Pulk Strzelcow Kaniowskich) lauko mišios prie Širvintų bažnyčios. 1920 metų pavasaris. Anot dabartinio nuotraukos savininko Jaceko Szulskio, joje nufotografuoti kariai su pirmosios kuopos veliava, kurią 1919 metų gegužės 3 dieną padovanojo Kujavų regiono gyventojai.

Birželio 27 dieną rašėme, kad 1919 metais Širvintose kurį laiką gyveno garsus XX a. lenkų poetas Vladislavas Bronevskis (1897-1962). Čia jis priklausė lenkų karinei misijai. Savo išgyvenimus poetas aprašė dienoraštyje, kuris buvo publikuotas Lenkijoje.

Jūsų dėmesiui – daugiau faktų iš Bronevskio gyvenimo Širvintose. Juos galima rasti rusų kalba išleistoje elektroninėje knygoje „Du balsai, arba Atsiminimai…“ („Dva golosa, ili Pominovenije…“), kurią galima įsigyti per elektroninę Google books prekybos sistemą.

Širvintose – vengriškas vynas po 25 markes už butelį

Sulaukęs aštuoniolikos, Vladislavas Bronevskis įstojo į Pilsudskio legionus ir Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenės sudėtyje dalyvavo I Pasauliniame kare. 1917 metais lenkams masiškai atsisakius prisiekti ištikimybę Vokietijos valstybei, kartu su kitais šio pasipriešinimo dalyviais buvo internuotas. Ištrūkęs iš belaisvių stovyklos, eksternu išlaikė baigiamuosius mokyklos egzaminus ir įstojo į Varšuvos universitetą, tuo pačiu metu dalyvavo 1914 metais įkurtos Lenkijos karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa arba sutrumpintai – POW) veikloje.

Kilus grėsmei iš bolševikinės Rusijos, Vladislavas Bronevskis buvo pašauktas į kariuomenę ir pasiųstas į Vilnių. Apie tai poetas savo dienoraštyje parašė 1919 metų gegužės 2 dieną. Užsimena, kad įsakymas vykti į Vilnių jam buvo netikėtas. Net šeimai nežinant, Vladislavas Bronevskis išskubėjo į Varšuvos geležinkelio stotį. Tris dienas praleidęs vagone, jis savo dienoraštyje rašo keliaudamas matęs sapną apie … sapną. Kažkokia neapsakomo grožio mergina, kurią jis įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, sapne glostė jo veidą. Poetas ją vadino vardu, kuris buvo gražus ir neįprastas. Pabudęs ją akimirksniu įsimylėjo.

Likimo ironija – Lietuvoje jis sutiks merginą, su kuria patirs daug malonių akimirkų.

1919 metų gegužės 2-ąją jis jau klajojo po Vilnių, po kurį pasidairyti išskubėjo savo grandžiai išaiškinęs kovinės sargybos principus. Apsiavęs pačius ankščiausius batus, pritrynė ant kojų pūsles.

Vilniuje Bronevskis įsikūrė anksčiau bolševikų valdininko užimtame bute. Puikūs baldai, patogumai ir kt. Anot dienoraščio autoriaus, čia jie gyvena kaip buržujai.

Bronevskiui skirta mokyti kuopą, tiksliau – pirmąjį būrį, vakarais jis groja fortepijonu, laiką leidžia balkone, dairydamasis po sodelį ar vaikšto po Vilnių, ieškodamas simpatiškų veidų.

Daug skaito. Iš bolševikų poetas „paveldėjo“ nedidelę biblioteką. Joje – įdomi knyga: Trockio „Žodis darbininkams ir valstiečiams“. Sudomino. Skaito, daug mąsto. Pradeda gerbti Trockį, kurio veikiamas jis vėliau taps kairiųjų pažiūrų. Poetas pamini ir Ustinovo brošiūrą „Komunoje“ – fantaziją apie bolševikų propaguojamą gyvenimą. Tiesa, ji stebina. Nesuvokiama, kodėl komunarai šienaudami gieda internacionalą, kaip savamokslis darbininkas skaito paskaitas, kurių klausosi universitetų studentai. Viskas idealiai lygiateisiška bei kvaila ir atstumia. Kam reikalingi filosofai, jei visi privalo šienauti?

Dar gegužę trumpam apsilankęs Varšuvoje ir gimtajame Plocke, poetas išvyksta į Zakopanę, o grįžta birželio 22-ąją grįžta į Vilnių, kur neranda kuopos, nes ji išvykusi į kažkokį susirėmimą.

Liepos 15-osios įraše atsiranda užuomina apie jo dalyvavimą susirėmime ties Švenčionimis.

Pagaliau 1919 metų rugpjūčio 27-ąją Vladislavas Bronevskis dienoraštyje parašo atvykęs į Širvintas. Kadangi kuopos vadas Penkošas užgėrė, o Jaševičius vogė kiek galėjo, drausmė kuopoje pašlijo. Karininkai kreipėsi į komisiją, kuri Penkošą nušalino nuo pareigų ir kuopos vadu paskyrė Bronevskį. Rugpjūčio viduryje kariai buvo pasiųsti į Širvintas, kur jis, kaip kuopos vadas, mėgino perprasti „buhalteriją ir kanceliariją“, o „ilgas kaip dešra“ miestelis jam kėlė siaubingą nuobodulį. Laisvalaikį leido gerdamas „vengrišką vyną po 25 markes už butelį“, iš rusų kalbos versdamas Apuchtino eilėraštį „Beprotis“. Širvintose gimė eilėraštis „Mlodosci mej legendą…“

Smaugė baisus nuobodulys

Kaip galima suprasti iš įrašų, gyvendamas Širvintose poetas daug keliavo po apylinkes, lankė didesnėse gyvenvietėse dislokuotus kariuomenės dalinius, vietos dvarininkus. Tačiau ištikimiausias palydovas – knyga.

Iš 1919 metų rugpjūčio 30 d. įrašo dienoraštyje:

Lenkai Širvintose. Greičiausiai 1920 metų pavasaris. Pirmas iš kairės - karinius veiksmus stebėjusios Tarptautinės karinės misijos atstovas, prancūzų karininkas. Viduryje - greičiausiai 31 pulko vadas majoras Albin Skroczynski.

Lenkai Širvintose. Greičiausiai 1920 metų pavasaris. Pirmas iš kairės - karinius veiksmus stebėjusios Tarptautinės karinės misijos atstovas, prancūzų karininkas. Viduryje - greičiausiai 31 pulko vadas majoras Albin Skroczynski.

„Praėjusią naktį nemiegojau: išverčiau iki galo „Beprotį“, paskui skaičiau Kedžinskio „Šauksmą naktyje“ – Šerloko Holmso stiliumi parašytą pasakaitę su meniškais užraitymais, – paskui užmigau ir miegojau iki pusiaudienio. Pabudęs sėdau į savo išklerusį vežimą ir išvažiavau į Šešuolėlius, į Novickio rezidenciją. Jam ten geriau, nei man: kaimas, daug maisto ir mažai rūpesčių. Ideali realybė. Vakare buvom pas ponią Končiną Mažuosiuose Šešuolėliuose, apie šį bei tą kalbėjomės su namo šeimininke – tipiška „bajoraite iš sodybos“, kuri „iššoko už vyro“, taip pat su kažkokia ponia Tamara, ruse, kliedinčia dėl savo vienintelio sūnaus. Grįžome vienuoliktą.

Pas Novickį dabar didelė biblioteka, senosios lietuvių „šlėktijos“ palikimas. Vertingos ir atsitiktinės knygos mėtosi visuose kampuose. Lentynose tūkstančiai angliškų, prancūziškų ir kitokių knygų; tarp jų radau, atrodo, pirmąjį Kochanovskio leidimą.

Pasiėmiau žodyną ir kelias prancūziškas knygas – nutariau išmokti šią kalbą.

Prieš pusiaudienį buvau Širvintose. Kičinskis man atvežė tokį laiškelį nuo J. R.

„Ponas poručike! Raportuoju, kad klube tuščia, kadangi jūsų nėra, nieko nėra iš šturmo kuopos ir pirmojo pulko, kuris pagaliau nutarė palikti Vilnių ir išvyko į Dauguvos frontą…“

Laiškutyje Vladislavui Bronevskiui J. R., t. y. – Janka Rymkevič, taip pat aptaria literatūrinius reikalus. Poetas nedelsdamas atsakė jo autorei:

„Ponia Janka! Būtų visai banalu, jei savo epistoliją aš pradėčiau nuo įtikinėjimų, kad jūsų laiškas man suteikė tikrą pasitenkinimą; kaip buvo iš tiesų – atspėkite pati.

Pradėsiu nuo to, kas mane palietė šiame laiške – o būtent įtarimas, kad Širvintose aš „neblogai pramogauju“. Kategoriškai ir pasipiktinęs tvirtinu, kad kaip tik čia pramogauju išskirtinai bjauriai, baisus nuobodulys, ir aš pasiutusiai griežiu dantų likučiais. Jeigu visa Lietuva, jūsų tėvynė, tokia nuobodi, tai nekeista, kad jaunystėje mane įveikdavo miegas skaitant „Poną Tadą“.

Dabartinė mano rezidencija – tris varstus besitęsiančios žarnos formos žydiška dykuma, sukomplektuota iš vieno gydytojo, vaistinko, ir taškas. Niekindamas šią bendruomenę, aš užsidariau savyje ir mėgdžioju Baironą. Žydiškame bute radau Knuto Hamsuno kūrinių tomą rusiškai.

Ar žinote šį sudaužytos meilės dainių? Jei jums patinka stiprūs ir skausmingi išgyvenimai, verta pabandyti perskaityti „Misteriją“.

Toliau tos dienos įraše poetas užsimena skaitantis dalykus, kurie neverti paminėti. Dar pasamprotavęs apie literatūrą, Vladislavas Bronevskis Jankai Rymkevič dedikavo savo nuotrauką, pridėjo Apuchtino vertimą ir savo eilėraštį „Gdy juz z miloscia klapa – koniec fatalny…“. Atvirai prisipažįsta, kad eilėraštyje aprašyti išvedžiojimai turi mažai ką bendro su realybe, kadangi pinigų išgertuvėms nėra – dar neišmokėtas atlyginimas…

Vis dėlto galima drąsiai pasakyti, kad poetas merginai parašė ne viską. Jis taip ir nutylėjo dienoraščio puslapiuose aprašytas pramogas Širvintose, vieną jų – lėbavimą su moterimis miestelio karčemoje ir tų pasisėdėjimų pramogas – dviprasmiškų laiškelių siuntinėjimą…

Širvintose užklupo karas su Lietuva

Kaip jau esame užsiminę, gyvendamas Širvintose Vladislavas Bronevskis užmezga romaną su Zofija Džalalova, Zocha, vietos gydytojo K. giminaite. Aukšta, liekna kaip anglų mis blondinė buvo kažkur pradingusio armėno ar gruzino žmona. Jai asistuoti pirmasis bandė Kičinskis, kurį domino tik moters kūnas, tačiau Bronevskis moterį greitai nuviliojo. Ir jis buvo ne vienintelis jos meilužis – Zocha „padėjo akį ant visų perspektyvių“ Širvintų.

Bet meilės frontas – dar ne pats karščiausias. Netrukus padvelkia parako dūmais.

Iš 1919 metų rugsėjo 29 d. įrašo dienoraštyje:

„Prasidėjo karas su Lietuva! Atsakydamas į lietuvių provokaciją Musninkuose aš pasiunčiau ten trečiąją grandį su Kičinskiu, kuris juos išvijo, keturis užmušė, keturis paėmė į nelaisvę. Tą pačią dieną jų raitoji sargyba priartėjo prie Širvintų. Žinoma, nieko jie nepasiekė, bet nužudė maniškį Labendskį. Kadangi Dvožakas buvo Vilniuje, teko man vadovauti pogrupiui. Musninkų paėmimas sukėlė nedidelį triukšmą, kadangi buvome gavę pranešimą, jog ten buvo penki šimtai lietuvių, patrankų, kulkosvaidžių. Iš tiesų ten jų buvo ne daugiau kaip kuopa – bet kuriuo atveju keturiasdešimt mūsiškių su jais susidorojo. Gydytojo šeimoje panika – mažiausiai baiminosi Zocha, – bet aš mačiau, kad ji su nerimu žvelgė man įkandin, kai aš išvykau į pozicijas.

Puikus derinys: karas ir meilė. Žmogus pats sau atrodo labai romantiškas, kai tiesiai iš meilužės glėbio skuba raitas į tamsią naktį. Taip nutiko kitą naktį po Musninkų paėmimo. Aš nuvedžiau du savo būrius su dviem kulkosvaidžiais ir apsaugos būrį į Viesas. Nutariau apsupti kaimą iš visų pusių. Apsaugos būrį palikau ant vieškelio, įsakęs laukti, kol nepradėsiu atakos iš užnugario. Apsuptis užėmė daugiau laiko, nei planavau, taigi į vietą atvykome tik prieš rytą. Trečiąjį būrį pasiunčiau vieškeliu nuo Ukmergės pusės, o pats su pirmuoju būriu puoliau iš miško. Trumpai tariant, aš buvau tarp pirmojo ir trečiojo būrio su nedideliu vieno skyriaus rezervu, ginkluotu minosvaidžiu. Pirmasis būrys buvo jau kaime, kai aš su rezervu – pakraščiuose. Mane nustebino, kad negirdėjau šūvių, ir aš su rezervu patraukiau artyn. Pasiunčiau Šikulą su dviem kareiviais į kaimą žvalgybon – jis susitiko lietuvių grandinę ir prisidėjo prie jų palaikęs saviškiais; supratęs savo klaidą, pašoko ir suriko: „Pasiduokit!“. Keli žmonės pakėlė rankas, bet iš krūmų pasipylė šūviai. Tai aš sužinojau paskui, o tada buvau sutrikęs ir nešaudžiau, bijodamas pataikyti į saviškius. Kai jie priartėjo iki dvidešimties žingsnių, užvirė kelias minutes trukęs mūšis panaudojant granatas. Mes paėmėm dešimtį belaisvių, kelis nužudėme ir sužeidėme. Žuvo mūsų Madrakas, tris žmones sužeidė – už kelių žingsnių nuo manęs. Toliau viskas ėjosi lyg sviestu patepta, tik trečiasis būrys šiek tiek suluošino apsaugos kariūnus, juos palaikęs lietuviais. Buvo sužeistas podporučikas Bodovskis ir keli kareiviai. Kai aš surinkau būrius, sužeistuosius ir žuvusius, pasirodė Langneris ir užsipuolė mane plūsdamas. Tiesa, iš pradžių jis nesusivokė, o paskui ėmė žvelgti į mane kitaip, bet man tada buvo skaudu. Vėliau kartu su Langneriu užėmė Bagaslaviškį.

Aš pastačiau postus Zubeliuose ir Zubeliškėse, pats apsistojau Bagaslaviškyje. Įbaugintas šventikas, lietuvis, vaikščiojo aplink mane ant pirštų galiukų. Kitą dieną su trečiuoju būriu išvykau į Labendskio ir žuvusių prie Viesų laidotuves.

Po laidotuvių pietavau pas gydytoją, paskui Zocha palydėjo mane keliu į Viesas. Mes susėdome ant kelmelio šalikelėje ir pradėjome bučiuotis. Po kurio laiko persikėlėme į krūmus, kur glamonėjomės dar karščiau.

Tomis dienomis mes rašėme vienas kitam lėkštus, bet mielus laiškus. Aš vizituodamas lankiau artimiausias sodybas; kartą grįžęs sužinojau apie Novickio mirtį.

Žinia mane sukrėtė – tarsi praradau brolį.

Kartu su Novickiu mes praradome šešiolika žmonių, kurie žuvo ar buvo sužeisti. Iš viso Širvintose netekau dvidešimt penkių žmonių. Šią naktį mes pakeitėme dislokacijos vietą – tapau pogrupio vadu, – mano ruožas tęsėsi nuo Žirnajų ežero iki Bagužiškių, už Šešuolių, iš viso apie 30 km. Novickis susidūrė su lietuvių kuopa, 180 žmonių, o pats turėjo apie dvidešimt. Jį apgavo: tarsi pasidavė į nelaisvę, o kai priėjo arčiau, apmėtė granatomis.

Dabar tikrinu pozicijas, įvedu tvarką, daužau į kairę ir į dešinę.“

Mainai: už kūną – du belaisviai

Spalio 1-ąja datuotame įraše Vladislavas Bronevskis išsilieja aprašinėdamas tariamus lietuvių žiaurumus, apie kuriuos daugiausia jam papasakojo iš Ukmergės atėjusi moteris. Ji pasakojo, kaip lietuviai tyčiojasi iš nelaisvėn patekusių antrosios kuopos lenkų, iš sužeistųjų ir žuvusiųjų. Moters žodžiais, lietuvių žiaurumai neapsakomi. Lenkiškos mokyklos uždarytos. Kas išdrįso prisistatyti lenku – ištremtas, o kurie liko – nežino, kas jų lauks rytoj.

Bronevskis dienoraštyje perpasakoja mūšį ties Vaitkuškiu, kur lietuviai apsupo keliolika lenkų kareivių. Į Ukmergę nuvežė tik vieną – „likusius žvėriškai nužudė“. Tris sunkiai sužeistus atvežė į Ukmergę, žaizdas perrišo tik kitą dieną. Prie jų nieko neprileido, o kai prileido, prie sužeistų lenkų paguldė sveiką, tik apsimetusį ligoniu šniipą lietuvį, kad jis klausytųsi, apie ką kalbasi lenkai.

„Lenkų karininką pribaigė taip: jis gulėjo lauke, sužeistas granatos į petį; priėjo keli lietuviai, atstatė šautuvus. Jis ėmė maldauti pasigailėjimo: „Nežudykite – turiu žmoną ir vaikų.“ Jie iššovė jam į galvą, kadangi avėjo gerus batus, juos nutraukė nuo kojų“, – rašo Bronevskis.

Ypač smulkmeniškai jis aprašo pasibaisėtinas patyčias iš žuvusiųjų. Galimas dalykas, tie nepatvirtinti gandai tebuvo sutirštinti norinčios lenkams įtikti moters. Kita vertus, kare žiaurumų buvo iš abiejų pusių.

Bronevskis užsimena, kad kapitonas Langneris liepė viską užrašyti ir tai persiųsti į divizijos štabą. Taip jis ir padarė.

„Neseniai pakeliui iš Ukmergės čia buvo (užsukęs) vyresnysis Novickis, kuris vyko kaip derybininkas, kad paimtų Henriko kūną. Kūno jam neatidavė, o po kurio laiko atsiuntė lietuviškai parašytą laišką, kurį man iš dalies pavyko iššifruoti. Kažkoks karininkas Bolkunis rašo, jog Henrikas buvo užkastas be laidotuvių apeigų, o jo kūnas negali būti atiduotas, nes Henrikas buvo banditas, užpuolęs lietuvių žemę. Kūną atiduos, jei mes grąžinsim du karininkus, paimtus į nelaisvę Gelvonuose.

Šiuo įžūliu atsakymu derybos nutrūko. Vakar su patruliu nuvykau prie Vaitkuškio ir apšaudėm jų pozicijas. Jie paleido į mane kulkosvaidžio papliūpą, nepataikė. Buvau ir Antakalnyje (netoli Ukmergės, – G. B.), apiplėštame iki pamatų.

Koktu kautis su šiais laukiniais – tenka atsakyti pagal principą „akis už akį“. Aš nutariau nuo šiol belaisvių neimti.“

Nepaisant patirtų išgyvenimų, Bronevskio romanas su Zofija (Zocha) Širvintose liepsnoja. „Vladekai mano! Man liūdna, kad tavęs nematau, šiandien dar neišvykau – važiuosiu rytoj, jei bus automobilis. Labai gaila, kad šiandien negalėjai atvažiuoti. Dėkoju už pasveikinimą telefonu (iš to galima suprasti, kad 1919-aisiais Širvintose jau veikė telefono ryšys, – G. B.). Baisiai pykstu ant Kicinskio, šiomis dienomis jam atsakiau – nedidelis praradimas, juk taip? – juolab kad pakaitalą jam rasti lengva. Parašyk man, Vladekai! Jei rytoj pasiųsi atsakymą, jį gausiu dar iki išvažiavimo. Mintimis tave bučiuoju taip, kaip tu mėgsti, – įsivaizduok, kad esu su tavimi. Rašyk! Zocha“, – poetas gauna vieną po kito kelis tokius laiškus. Įdomiausia, kad laiško prieraše Zocha užsimena, jog Zenekui ji jau nusibodo, ir perduoda nuo jo linkėjimų. Ten pat, apačioje, yra ir Zeneko prierašas: „Tai, kas parašyta paskutinėje eilutėje, – netiesa.“

Vladislavas Bronevskis tos dienos įraše užsimena apie Širvintose verdančius meilės trikampius. Jis stebisi Zochos sugebėjimais vienu metu kariauti keliuose meilės frontuose ir ten pasiekti pergales. Kičinskis įsiutęs, nes Zocha tapo pirmuoju akmeniu, į kurį atsitrenkė jo dalgis. Galeckis irgi pametė galvą ir jai rašo jausmingus laiškus. Zocha pati užsiminė, kad „padėjo akį“ ant Korsako. Bronevskio manymu, Zenekas irgi pateko į jos žabangas.

„Su manimi Zocha tokia pat – kaskart, kai būnu Širvintose, visada randa laiko, kad galėtume iki soties prisibučiuoti. Ji tokia delikati, kad, nepaisant to, jog jau kelis kartus man atsidavė, mes apie tai niekada nekalbėjome,“ – rašo dienoraštyje poetas.

Paskui, spalio 12-ąją, Vladislavas Bronevskis vis dėlto užsimins, kad Kičinskis Širvintose pasiekė savo: jis prisipažino, kad permiegojo su gydytojo žmona ir su Zocha, o tai papasakojo tik todėl, kad ši jau išvažiavo iš Širvintų.

Vienintelis gražus prisiminimas – apie Širvintų gydytoją

Po Širvintose praleistų beveik dviejų karštų mėnesių nutarta kuopą išvesti iš Širvintų.

Iš 1919 metų spalio 19 d. įrašo dienoraštyje:

„Rytoj anksti ryte išvykstame ilsėtis į Švenčionėlius. Jau vakar surinkau visus į Širvintas, šiandien pakuojame mantą ir atsisveikiname su vietos „bendruomene“.

Prisipažinsiu, ji man tapo atgrasi: galimas dalykas, paveikė purvinos Kičinskio apkalbos. Vien tik gydytojas K. paliko gerus prisiminimus – mielas senukas, keistuolis. Likusi „bendruomenė“ – tarsi skaistykla su savo sermėginėmis paslaptimis. Zocha čia buvo prieš kelias dienas ir labai pyko, kad jos neaplankiau Vilniuje. Aš dėl to visai nesigailiu, nes tądien patyriau daug tauresnius jausmus nei tuos, kurių galėjau tikėtis iš jos. Ir apskritai, kaip pasakiau Zenekui, „Pipčia save išsėmė“, tai yra silpsta jos žavesys. Be mažiausio pavydo šešėlio suvokiau, kad nemalonu būti vienu iš daugelio. Dabar ateina vietos, kompanijos ir nuotaikos pasikeitimai.

Vienomis iš maloniausių mano kariškos tarnybos minučių laikau žygį į Širvintas. Aš ant žirgo kuopos priekyje, paskui – mano šaunioji gauja su plieniniais puodais, dainuojanti kiek gerklės leidžia. Aš didžiavausi, kad vadovauju šiam būriui. Jaučiau dvasinių jėgų antplūdį, jos bandė ištrūkti į laisvę ir negalėjo: medžius auksino ruduo, bet dėl to liūdesio nebuvo – buvo keista nemaištinga ramybė… Ir miške plyšaujanti kuopa,“ – atėjimą į Širvintas prisimena Vladislavas Bronevskis.

1919 metų spalio 25 dieną datuotame įraše poetas rašo, kad keturių dienų žygiui ir kuopai atėjo galas. Kaltinėnuose ir Lingmenuose penkiolika žmonių perėjo į ketvirtąją kulkosvaidžių, likusieji – į aštuntąją kuopą. Čia, antrajame batalione, Vladislavas Bronevskis jautėsi prastai, svarstė apie atostogas ir apskritai apie atsistatydinimą. Kai dirbi su savo kuopa, jauti malonumą, nes tai – sau, o šiaip… Poetui gaila kuopos. Bando kažką rašyti, skaityti, bet viskas tik erzina.

Metų pabaigoje Vladislavas Bronevskis patenka į Daugpilio frontą ir kaunasi su bolševikais. Nors 1920-ųjų lapkritį prie Širvintų susirems lenkų ir lietuvių kariuomenės, poetas į šias vietas nebesugrįš. Likimas jį nublokš į Ukrainą. Tiesa, vėl susikaus su lietuviais, tik šįkart – prie Seinų, dar paskui atsidurs prie Lydos…

Parengė Gintaras Bielskis

Nuotraukos iš Jaceko Szulskio privačios kolekcijos

www.podbrodzie.info.pl.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Likimo atblokštas į Širvintas, poetas vakarojo lėbaudamas ir mokydamasis prancūzų kalbos"

  1. jo parašė:

    Sunku patiketi, kas Sirvintose buvo tokios paleistuvystes…

Comments are closed.

scroll to top
+