Kiauklių pavasarininkus būrė ir garsus 1941-ųjų birželio mėnesio sukilėlis

Tarpukario Lietuvoje veikė ne viena patriotinės krypties organizacija, kurios tikslas buvo prisidėti prie jaunuomenės ugdymo, kad užaugtų išsilavinęs, šviesus, kultūringas šalies pilietis. Viena tokių organizacijų, suskaičiavusi daugiau metų, nei pati valstybė, – Lietuvių katalikų jaunimo federacija „Pavasaris“ (arba Pavasarininkai). Ji veikė net nuo 1907 metų, tačiau 1940 metais užgriuvusi sovietinė okupacija padėjo tašką ir jos veikloje.

Iš pradžių buvusi kaip Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga, nuo 1933 metų ji jau veikė kaip federacija. „Pavasaris“ buvo kaimo ir miesto jaunimo organizacija, kurios ištakos – dar iki I Pasaulinio karo veikusios slaptos jaunimo kuopelės prie „Žiburio“ ir Lietuvių katalikų blaivybės draugijų skyrių.

Dar 1912 metais buvo įkurtas laikraštis „Pavasaris“, davęs organizacijai pavadinimą. „Pavasaris“ nuolat keitė savo statusą: 1914-1918 metais jis skelbėsi esąs jaunimo laikraštis, 1920-1922 – lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ organas, kai kada – iliustruotas lietuvių katalikų jaunimo „Pavasario“ sąjungos organas ar tiesiog iliustruotas jaunimo laikraštis, kai kada nurodydavo esąs katalikiško jaunimo laikraštis, o savo veiklos pabaigoje – net jaunų vyrų laikraštis.

Nepriklausomoje Lietuvoje pavasarininkų organizacija smarkiai išaugo, kažkuria prasme konkuravo su pasaulietinės krypties Jaunosios Lietuvos sąjunga. Nuo 1933 metų organizacija pasidalijo į vyrų ir mergaičių sąjungas ir 1940 metais turėjo apie 100 tūkst. narių, kurie buvo skirstomi pagal regionus, o juose veikė kuopos ir kuopelės.

Iš to meto pavasarininkų spaudos susidaro įspūdis, kad dabartinė Širvintų rajono teritorija priklausė dviems regionams. Galima rasti nuorodų, kad, pavyzdžiui, Gelvonų valsčiuje veikę pavasarininkai, kaip ir Ukmergė, buvo priskirti Kauno regionui, o štai Šešuolių, Giedraičių, Kiauklių, Čiobiškio pavasarininkai – Kaišiadorių regionui.

Tuo įdėmiau gal ir nebūčiau pasidomėjęs, jei ne kelios jau senokai kompiuteryje „įstrigusios“ skaitmeninės nuotraukų ir „Širvintų krašto“ bičiulio šiauliečio Petro Kaminsko asmeninės kolekcijos kopijos. Bandžiau jas parodyti vienam, kitam iš Kiauklių krašto kilusiam šviesuoliui, tačiau pažado parengti pasakojimą apie Kiauklių pavasarininkus taip ir neišgavau.

Šiandien Kiaukliai yra viena iš nedaugelio vietovių Lietuvoje, kur tebestovi pavasarininkų veiklą menantis paminklas. Tai reiškia, kad Kiaukliai anuomet išsiskyrė kaip aktyvus šios organizacijos veiklos centras?

Ko gero, ir taip, ir ne. Kaip rašė ano meto laikraštis „Pavasaris“, greičiausiai Kiaukliuose iki 1928-ųjų metų pabaigos jokios pavasarininkų veiklos apskritai nebuvo. Štai 1929 metų „Pavasario“ numeryje Nr. 2 aprašytas pavasarininkų kuopos steigimas Kiaukliuose:

„Kiauklių parapijos jaunimas, išskiriant neskaitlingą šaulių būrelį, iki šio laiko kitos organizacijos neturėjo. Naujai atvažiavęs gerb. klebonas kun. Juoz. Vilutis, padedant klierikui J. Žviniui, sušaukė 1928 m. gruodžio mėn. 26 d. parapijos namuose didelį jaunimo susirinkimą, kuriame paaiškino bendrai organizacijos reikšmę ir reikalingumą. Klierikas J. Žvinys apibūdino „Pavasario“ sąjungos tikslus bei siekius. Gale savo kalbos ragino susirinkusį jaunimą stoti į pavasarininkų eiles.

Narių prisirašė apie 40. Dėl laiko stokos šis susirinkimas buvo baigtas. Sekančiame susirinkime bus renkama kuopos valdyba ir pradedamas veikimas.

Be to dar čia manoma įkurti ir jaunuosius pavasarininkus,“ – skelbiama žinutėje, kurią pasirašė P.G.

Kunigas Juozas Vilutis. Nuotr. iš Petro Kaminsko kolekcijos.
Jonas Žvinys su tėvais. 1930 metai. Nuotrauka, publikuota bernardinai.lt.

Žinutėje minimas Juozo Vilučio vėlesnis likimas plačiojoje erdvėje neafišuojamas. Iš šykščios informacijos genocid.lt interneto svetainėje galima suprasti, kad jis gimė 1901 metais, o kunigu buvo įšventintas 1927-aisiais. Greičiausiai su besitraukiančia pabėgelių banga jis atsidūrė vakaruose, iš kur pateko į JAV, tačiau ten nekunigavo. Pastarieji biografijos faktai fiksuoti pagal situaciją 1971 metais.

O štai Jonas Žvinys galėjo pasidžiaugti nugyvenęs kur kas spalvingesnį gyvenimą. Juozo Vilučio bendraamžis (gimė 1901 metais Aktapolio kaime, Molėtų valsčiuje) kunigu buvo įšventintas 1930 metais. Tais pačiais 1930 metais už dalyvavimą kovose dėl Lietuvos Nepriklausomybės Jonas Žvinys buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu, kadangi jo biografijoje buvo ir kovos dėl Lietuvos nepriklausomybės: 1918 metais Jonas Žvinys mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje Vilniuje, o 1919 metais savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, 1920 metais dalyvavo Giedraičių kautynėse su lenkų kariuomene.

Demobilizuotas, 1923 metais Jonas Žvinys įstojo į Kauno kunigų seminariją, ją baigęs iki 1933 metų ėjo Žiežmarių vikaro pareigas, 1933-1938 metais jis – Čiobiškio kunigas administratorius, Lietuvos okupacijas ir II Pasaulinį karą sutiko Dubingiuose. 1941 metų birželio 23 d. netoli Molėtų esančiame Kairionių kaime Jonas Žvinys su dviem broliais suorganizavo 8 vyrų sukilėlių būrį. Apsiginklavę keliais medžiokliniais šautuvais ir pistoletu, partizanai tą pačią dieną nutraukė telefono ryšį tarp Molėtų ir Alantos. Taip sukilėliai stengėsi trukdyti raudonarmiečių ir sovietinių aktyvistų judėjimą. Vėliau būrys išaugo iki keliolikos vyrų.

Atsitraukdami, sovietai elgėsi žiauriai. Viena jų aukų tapo mūsų rajone, Bajorkampyje gimęs Molėtų kunigas Matas Lajauskas. Apie tai „Širvintų kraštas“ rašė 2015 metais.

Birželio 28 dieną Molėtų partizanų būrys nuginklavo grupelę besitraukiančių raudonarmiečių. Paskui Molėtų sukilėliai dar kelis kartus susidūrė su mažomis besitraukiančių sovietų kareivių grupelėmis ir jas nuginkluodavo, o liepos 1 dieną būrys sugrįžo į Molėtus, kur tuo metu viešpatavo anarchija, gyventojai masiškai plėšė be apsaugos paliktas parduotuves. Sukilėliai, kurių jau buvo apie 20 ir jie visi buvo ginkluoti, atstatė miestelyje tvarką.

1941 metų liepos pradžioje Jonas Žvinys sugrįžo kunigauti į Dubingius ir ten dirbo iki 1945 metų kovo vidurio, paskui buvo perkeltas į Vilūnus kunigu administratoriumi, kur dirbo iki 1947 metų.

Fiksuota, kad Jonas Žvinys 1945 metų gegužę lankėsi Čiobiškyje, kur bažnyčioje ir partizanų stovykloje klausė partizanų išpažinčių. Nuo 1946 metų jis buvo Didžiosios Kovos apygardos A rinktinės 3-o bataliono partizanų rėmėjas.

Nuo 1947 iki 1956 metų jis buvo kalintas Vilniuje, iš ten išvežtas į Komių ASSR, kalėjo Abezės lageryje. Grįžęs į Lietuvą, iki 1961 metų buvo altarista Perlojoje (Varėnos rajone), paskui iki 1962 metų gyveno Širvintose, bet neužsiėmė jokia veikla, o nuo 1962 iki 1968 metų ėjo altaristos pareigas Semeliškėse (Elektrėnų sav.), 1968-1969 metais klebonavo Vytautavoje, o 1969-1984 metais – Dusmenyse (abi parapijos – Trakų rajone).

1993 metais Vilniaus leidykla „Mintis“ išleido Jono Žvinio atsiminimų knygą „Mano gyvenimo užrašai“. Tuo metu jis jau buvo pasiligojęs, gyveno pas gimines Vilniuje.

Po mirties 1994 metais jam buvo suteiktas ginkluoto pasipriešinimo (rezistento) dalyvio statusas, jis pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu (po mirties).

Juozo Vilučio ir Jono Žvinio Kiaukliuose pasėta pavasarininkų sėkla sudygo. Dar tų pačių 1929 metų pavasarį pasirodė pranešimas apie Kiauklių pavasarininkų veiklą.

„Iki šiol mūsų apylinkių jaunimas nežinojo kaip sekmadieniais ir šiaip šventomis dienomis praleisti smagiai ir naudingai laiką. Tenkindavosi vaikščiojimu bei „krūminės“ pramonės platinimu. Dabar jaunimas atgijo, susibūrė į „Pavasario“ kuopą, lanko bemaž kas sekmadienį paskaitas ir padoriai linksminasi. Ir taip vieną sekmadienį atlikę pirm bažnyčioj savo šventojo Globėjo garbei pamaldas ir susirinkime išklausę rimtos paskaitos, susirinko ant dirvono pasilinksminimui su sportu. Reik pagirti civilę drąsą tų jaunuolių, kurie minios akivaizdoj be „kinkų drebėjimo“ parodė savo gabumus ir miklumą. Pirmą prizą už bėgimą ir šokimą laimėjo Jonas Masilionis (Serapiškių), jis irgi puikiausiai pašoko suktinį su Kalesnikaite Alena. Bėgo lygiai toli Riauba Petras. Polką gražiausiai šoko Ašaka Bronius su p-le Kriaunaityte Stepa, o klumpakojį – Riauba Petras su Murauskaite Zose. Iš mergaičių I premiją už bėgimą laimėjo Jočytė Marė (Rubikainių). Mergaitėms reikėtų turėti gal daugiau drąsos,“ – pasirašė Dalyvavęs.

Apie Kiauklių pavasarininkus organizacijos leidinyje rašyta ir 1930-ųjų pabaigoje:

„Jaunimas paskutiniu metu vietos klebono kun. J. Vilučio rūpesčiu susispietė po „Pavasario“ vėliava. Susirinkimus daro kas antra savaitė, kuriuos jaunimas gausiai lanko. Pasirodo ir viešai. Štai šių metų spalių mėn. 26 d. suruošė viešą vakarą. Vaidino dramą „Meilės galybė“. Ruošti padėjo ir vietos p-lės mokytojos. Suvaidino labai gražiai du kartu: dieną – senoms mamoms ir vakare – jaunimui. Vakarėlio tvarka puiki. Visuomenė laukia daugiau panašių jaunimo pastangų,“ – teigia Matęs, o jau kitame „Pavasario“ numeryje jau antrino (pavasario“ valdybos narys, taip pat pasidžiaugęs dramos (Meilės galybė“ pastatymu. Jis dar prideda: „Mėnuo nepraėjo ir vėl prieš Adventą 23 d. lapkr. mėn. suvaidinom kom. „Jurgio piršlybos“ – salė plyšo juokais! Iš vakarų pelno papildom savo kuklųjį knygyną – jau arti 650 įvairiausio turinio knygų (ne brošiūrų!). Įsigijom scenai gražią uždangą – rūpinamės dekoracijas įsigyti. Mes, jaunuoliai, džiaugiamės turėdami savo tarpe veiklųjį dvasios vadą, kurs mus remia net materialiai. Pusė knygyno jo lėšomis įgyta – vėliavą irgi jo dėka turime, dabar vėl artistams žadėjęs 5 egz. „Pavasario“ „užfundyti“. Už pasišventimą ir uolumą šaukiam jam Valio! ir linkim geros sveikatos vedant mus į šviesią ateitį!.. Netrukus dėka darbščiam vargonininkui turėsime savo chorą – tai užtrauksim, kad net stipriai įmigę prabus ir stversis darbo. Reikia pabrėžti, kad artistai „verbuojami“ vien iš Kriaunų kaimo: – kitų kaimų jaunimui truputį stinga gero noro. Lai gyvuoja Kriaunų pionieriai – artistai k.a. Ašakas, Kriaunaičiai, Staškūnai ir kiti. Pirm neturėjome salės, grūdomės kaip silkės. Darbštus klebonas atremontavo „špitolę“ ir įsigijom joje puikią salę – galim kviesti net kauniškius!..“

Kiauklių parapijos pavasarininkai Narbuntai su kun. Juozu Vilučiu prie „Pavasario“ Kiauklių kuopos vėliavos (žemiau užrašo “Pavasaris“ joje išsiuvinėta KIAUKLIŲ KUOPA. Iš merginos laikomo dvisavaitinio äPavasarioō laikraštėlio viršelio pavyko identifikuoti, kad fotografuota 1930-ųjų rudenį (laikraštis – Nr. 17, pasirodęs pirmoje tų metų rugsėjo mėnesio pusėje). Tikėtina, kad būtent apie šią vėliavą ir kunigo „užfundijamus“ laikraščius rašyta adventinėje tų metų žinutėje. Kitoje nuotraukos pusėje palinkėjimas – „Geriems parapijiečiams Narbuntams“. Nuotr. iš Petro Kaminsko kolekcijos.
Ščiuriškiai 1900 metų Rusijos imperijos žemėlapyje.

Petro Kaminsko kolekcijoje yra nuotrauka, kurioje kunigas Juozas Vilutis prie Kiauklių kuopos vėliavos įsiamžinęs su grupele parapijiečių. Kitoje pusėje esanti dedikacija skelbia, kad nuotrauka skirta parapijiečiams iš Ščiuriškių. Šiandien tokios gyvenvietės mūsų rajono teritorijoje nėra, o 1923 metais vykusio visuotinio gyventojų surašymo metu buvo nurodyta, kad Šešuolių valsčiuje yra Ščiuriškiai I ir Ščiuriškiai II. Pirmuosiuose buvo 4 ūkiai, kuriuose iš viso gyveno 21 žmogus, antruosiuose – 6 ūkiai su 28 gyventojais. Abeji Ščiuriškiai buvo pažymėti ir 1900 metų Rusijos imperijos žemėlapiuose – jie buvo už Rubikonių ir Kriaunų, ties Mielkos upeliu. Šiandien čia tik pievos, o už jų – Degsnių miškas…

Gintaras Bielskis

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Skaudi Bartkuškio dvaro istorijos detalė – paskutinis savininkas ir jo dukra nusižudė

Ar ruošiamame spaudai leidinyje bus širvintiškių turimų tarpukario atvirukų?

Kiauklių pavasarininkus būrė ir garsus 1941-ųjų birželio mėnesio sukilėlis

Kodėl senovės lietuviai virė arbatą iš kanapių žiedų ir kodėl ant beržinio rąstigalio jodinėjo miręs dvarponis?

Pėsčiųjų žygis 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu

Šiandien rajone turime keturis kartus daugiau automobilių, nei anuomet buvo visoje Lietuvoje

Istorija glaudžiai susijusi su fotografija

Viena primiršta vasario 16-osios istorija

Laikas nubėga ir nebegrįžta

Atmintis gyva

Kazys Gaigalas – Lietuvos savanoris ir šaulių būrio vadas

Žirnius vogė? O gal – valgė?

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Širvintos pasauliui davė garsų sionistą

Bažnyčia Kiaukliuose buvo keliskart perstatyta

Dariaus ir Girėno tiltas. Bet ne vienintelis…

Kaip alioniškė Zuzana savo nuopelnais prilygo Stalinui ir Brežnevui

Ar kada nors pagerbsime pirmąją Širvintų tarybą ir jos merą?

Širvintų ugniagesių istorija praturtėjo mažiausiai 5 metais

Kernavė pasitinka Lietuvą

Iš tolimo Vietnamo – žinia apie … Širvintų kraštą

Siunčiamas į Širvintas, eilinis paprašė duoti kiek tik gali pakelti šovinių ir granatų…

„Nelinkiu jokiam priešui to, ką teko lageryje patirti…“

Akimirka prabėga ir tikrai niekada nebegrįžta

Istoriko žvilgsnis: jaunuomenė savo krašto istorija turėtų domėtis labiau

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos