Didžiosios Kovos Apygardos partizanų ir Nepriklausomybės kovų vietomis

Širvintų kapinėse buvo pagerbti kariai, žuvę 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovose.

Širvintų kapinėse buvo pagerbti kariai, žuvę 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovose.

Spalio 7 dieną buvo organizuotas žygis Didžiosios Kovos Apygardos partizanų ir 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų vietomis maršrutu: Širvintos-Družai-Vindeikiai-Kaimynėliai-Musninkai-Pigonys-Čiobiškis-Rusių Ragas. Šio žygio organizatoriai: Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-tosios rinktinės Širvintų šaulių 10-toji kuopa, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Širvintų skyrius bei Širvintų savivaldybė. Savo žygį organizatoriai norėjo įprasminti net keliomis Lietuvai labai svarbiomis datomis: lygiai prieš 97 metus 1920-tųjų spalio 7 dieną, buvo pasirašyta Suvalkų sutartis; prieš 80 metų, kaip rašyta 1937 metų spalio 7 dienos „Trimito“ numeryje (Nr. 40), Širvintose įsikūrė pirmieji šauliai; prieš 15 metų (2002-taisiais) buvo atkurta Širvintų šaulių kuopa; prieš 70 metų (1947-taisiais) buvo nužudytas Didžiosios kovos apygardos vadas Jonas Misiūnas-Žaliasis Velnias; spalio 7 dieną Lietuvoje švenčiama Kūno kultūros ir sporto diena bei Krašto apsaugos diena. 

Po Šv. Mišių Širvintų bažnyčioje žygio dalyviai rinkosi prie R. Antinio paminklo „Žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę“, paskui aplankė kapines, kuriose palaidoti kariai, žuvę 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovose. Vindeikiuose 1945 metais vasario mėnesio 5 dieną NKVD karinės operatyvinės grupės vykdytos operacijos metu žuvo Didžiosios Kovos Apygardos Žaliojo Velnio rinktinės Šerno būrio partizanai: būrio vadas Juozas Naraškevičius-Šernas, Petras Bereznauskas-Liūtas, Ignas Adomavičius-Tauras, Česlovas Aniūkštis-Karvelis, Juozas Naraškevičius-Šarūnas. Prie kryžkelėje stovinčio kryžiaus žygio metu buvo uždegtos žvakutės, pagerbiant Vindeikių ir aplinkinių kaimų savanorių atminimą.

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę ties Širvintomis

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę ties Širvintomis

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę ties Širvintomis

Prie paminklo žuvusiems už Lietuvos Nepriklausomybę ties Širvintomis

Senosiose Musninkų kapinėse aplankyti DKA vado „Žalio Velnio“ pavaduotojo, mokytojo Juozo Norkaus-Keršto ir šalia palaidoto gimnazisto – partizano Mykolo Kasperavičiaus bei netoliese – partizanų būrio vado Julijono Leonardo Garbatavičiaus – kapai. Naujosiose Musninkų kapinėse žygio dalyviai aplankė 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovose žuvusių devynių Lietuvos karių kapus.

Prie paminklinio ženklo žuvusiems partizanams Vindeikiuose.

Prie paminklinio ženklo žuvusiems partizanams Vindeikiuose.

Senosiose Musninkų kapinėse aplankytas DKA vado Žalio Velnio pavaduotojo, mokytojo Juozo Norkaus-Keršto ir šalia palaidoto Mykolo Kasperavičiaus gimnazisto kapai.

Senosiose Musninkų kapinėse aplankytas DKA vado Žalio Velnio pavaduotojo, mokytojo Juozo Norkaus-Keršto ir šalia palaidoto Mykolo Kasperavičiaus gimnazisto kapai.

Žygyje dalyvavo buvusi partizanų ryšininkė 91-erių metų Genovaitė Zurzaitė-Varkauskienė ir jos proanūkė Rachelė Matvejevaitė.

Žygyje dalyvavo buvusi partizanų ryšininkė 91-erių metų Genovaitė Zurzaitė-Varkauskienė ir jos proanūkė Rachelė Matvejevaitė.

Pigonių kaime vietinė gyventoja Albina Lisauskienė papasakojo apie čia vykusį įnirtingą mūšį tarp partizanų ir stribų. Čiobiškyje žygio dalyviai aplankė buvusius Čiobiškio vaikų namus, kuriuose buvo įsikūręs „Didžiosios kovos“ partizanų apygardos štabas ir Musninkų kapines, kur palaidota Žaliojo Velnio žmona.

Pigonių kaime vietinė gyventoja Albina Lisauskienė papasakojo apie čia vykusį inirtingą mūšį tarp partizanų ir stribų.

Pigonių kaime vietinė gyventoja Albina Lisauskienė papasakojo apie čia vykusį inirtingą mūšį tarp partizanų ir stribų.

Prie Čiobiškio kelto karšta arbata su meduoliais vaišino Lapelių kaimo bendruomenė.

Prie Čiobiškio kelto karšta arbata su meduoliais vaišino Lapelių kaimo bendruomenė.

Ne tik žygyje dalyvavę mokiniai, tačiau ir suaugusieji išgirdo labai daug įdomių ir prasmingų pasakojimų apie partizanus, kurie nors ir žinodami, kad neišgyvens, kovojo už Tėvynę ir mirdami tikėjo, jog ateis laikas, kada Lietuva taps laisva, nepriklausoma šalis, ir žmonės prisimins jų kovas su okupantais.

Tolesnis šio straipsnio pasakojimas remiasi istorinėmis žiniomis ir mintimis, kuriomis žygio metu su dalyviais pasidalijo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Širvintų skyriaus pirmininkė, savivaldybės vicemerė Irena Vasiliauskienė, Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos istorijos mokytojas metodininkas Jonas Stankevičius, Širvintų 10-tosios šaulių kuopos vadas Leonas Vaicekauskas, Pigonių kaimo gyventoja Lisauskienė bei prieš keletą metų Anapilin išėjusio, tų įvykių liudininko partizano Albino Bagdonavičiaus prisiminimais.

Suvalkų sutartis

1920 metų spalio 7 dieną pasirašyta Suvalkų sutartis, nutraukusi Lenkijos puolimą ir užbaigusi Lietuvos ir Lenkijos karą. Pasirašant sutartį jau buvo parengtas jos sulaužymo planas ir Rytų Lietuvos su sostine Vilniumi užgrobimas. Pilsudskis sudarė generolo Želigovskio invazijos su trimis divizijomis projektą ir jau po dviejų dienų paliaubos su Lietuva buvo sulaužytos, Lenkija pradėjo karą prieš Lietuvą. Tą dieną Želigovskio grupuotė užgrobė Vilnių, Trakus ir po kurio laiko, gavus pastiprinimų, pradėjo veržtis link Ukmergės. Sustiprinta kavalerijos brigada žudydama besipriešinančius civilius, prasibrovė iki Kėdainių apylinkių. Lietuva sutelkė 40 tūkstančių kariuomenę ir Giedraičių-Širvintų kautynėse sustabdė agresiją, parengė netikėto puolimo prie Širvintų planą, smogė priešininkams iš užnugario ir laimėjo mūšį. Persigrupavę lenkai netrukus vėl užėmė Širvintas, tačiau lietuviai visu frontu organizavo kontrpuolimą ir 1920 metų lapkričio 20 dieną atsiėmė Širvintas. Lietuviams puolant Giedraičių kryptimi, vyko ypatingai sunkios kautynės, tačiau lapkričio 21 dieną Giedraičiai buvo išvaduoti. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai reikalaujant, lapkričio 21 dieną kovos veiksmai buvo nutraukti, o lapkričio pabaigoje Lietuvos Respublikos vyriausybės ir L. Želigovskio atstovai Kaune pasirašė paliaubų protokolą bei nustatė tarp kariuomenių neutraliąją zoną. Sunku pasakyti, kaip būtų vystęsi karo veiksmai po Širvintų ir Giedraičių kautynių, jei Karinės kontrolės komisija nebūtų sustabdžiusi sėkmingo lietuvių puolimo. Daugelis Lietuvos nepriklausomybės istorijos tyrinėtojų mano, kad Širvintų ir Giedraičių mūšiai buvo patys svarbiausi nepriklausomybės kovų laikotarpio mūšiai!

Žalio Velnio žūtis

Sunkūs laikai Žalio Velnio partizanams atėjo 1946 metų pavasarį. Vilniaus centrinio štabo atstovas Juozas Markulis-Erelis per ryšininkę Anastaziją Rumševičiūtę-Nastutę užmezgė ryšį su J. Misiūnu. Ryšininkė ir pati nežinojo, kad Erelis dirba okupantams. J. Misiūnas, norėdamas, kad Didžiosios Kovos apygardos vadas būtų karininkas, paprašė J. Markulį rekomenduoti patikimą žmogų. J. Markulis pasiūlė Viktorą Pečiūrą-Griežtą (nuo 1942 m. – NKGB agentą Gediminą). 1946 m. liepos 24 dieną J. Misiūnas perdavė apygardos vadovavimą kapitonui Griežtui, o pats liko jo pavaduotoju. Kapitonas Griežtas apygardai vadovavo iš Vilniaus. 1946 m. rugpjūčio 14 dieną Griežto primygtinai pakviestas, J. Misiūnas atvyko į Markulio organizuotą partizanų apygardų atstovų pasitarimą Vilniuje ir ten buvo suimtas. Narsus partizanas ir puikus vadas, apgautas žmonių, kuriais pasitikėjo, 1947 metų kovo 11 dieną buvo nužudytas Maskvoje. Tiksli palaidojimo vieta nėra žinoma. Onos ir Jono Misiūnų vaikai buvo išvežti į vaikų namus Kaliningrado srityje. Provokatorius ir išdavikas Erelis išvengė partizanų susidorojimo ir sulaukęs žilos senatvės mirė 1987 metais.

Didžiosios kovos apygardos partizanų štabo sunaikinimas Čiobiškyje

Iš partizano Albino Bagdonavičiaus prisiminimų: „1945 metais kovo mėnesio 27 dieną Čiobiškio vaikų namuose buvo išduotas ir užpultas Didžiosios kovos apygardos partizanų štabas. Kaip žinoma jį išdavė mažas apskuręs vaikų namų auklėtinis A. Snieginas. Pradinėje mokykloje man su juo teko mokytis. Buvo labai panašus į žydelį. Gal dėl to žmonės kalbėjo, kad jis žydų tautybės. Taip pat buvo kalbos, kad jis dar mažas buvo kažkur sniege surastas, todėl ir duota tokia pavardė – Snieginas. Prieš ateinant tarybų valdžiai, Čiobiškio vaikų namus tvarkė ir vaikus auklėjo vienuolis benediktinas. Auklėjo labai patriotiškai. Taigi, 1944 metų pabaigoje ar 1945 metų pradžioje vaikų namuose įsikūrė apygardos štabas. A. Snieginas nežinia dėl kokių priežasčių neapkentė partizanų. Vieną dieną į šulinį, kurio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, tiesiog pridergė…

Apie tai sužinoję partizanai išpėrė jam kailį. Užpykęs, po kažkiek laiko slapta nuvyko į Musninkus ir stribams pranešė apie vaikų namuose įsikūrusius partizanus. Štabas buvo užpultas, o trys partizanai susprogdinti. Štabo viršininku tada buvo Jonas Markulis-Vaiduoklis, štabo narys Juozas Marcinauskas-Pluta ir Mykolas Tveraga-Aras – Česlovo Tveragos-Vilko brolis. Taip pat buvo apsuptas Rusių Rago kaimas. Pirmojo bataliono vadas Kazys Surmilavičius-Klevelis su Adomu Lapinsku keliavo pas tame kaime gyvenančią Surmilavičiaus pusseserę. Beeinat per kaimą, pamatė nuo miško pusės kaimą supančius kariškius. Neturėdami kitokios išeities ėmė trauktis link Neries. Buvo pats polaidis ir upė smarkiai patvino. Abu traukėsi paupiu link Čiobiškio. Pirmas žuvo Klevelis. Lapinskas dar buvo gyvas, tačiau kitame upės krante buvę gyventojai matė, kad partizanas buvo sužeistas, nes smarkiai šlubavo. Stabtelėjęs, į upę sumetė ginklus, stribams parodė špygą ir šoko į upę. Mėgino plaukti, tačiau nuskendo. Saviškiai dėjo daug pastangų, norėdami surasti jo kūną, tačiau veltui. Tą dieną buvo suimta daug ryšininkių, taip pat vaikų namų direktorė Veronika Sorokinaitė, kuri buvo slaptai bažnyčioje susituokusi su Jonu Markuliu. Buvo suimti trys sužeisti ir besigydantys žaizdas partizanai, juos prižiūrėjusios dvi seserys Plaščiauskaitės ir dar kelios merginos.

Tą rytą štabe buvo aštuoni partizanai. Viena labai svarbi ryšininkė Aldona Sipavičiūtė-Velnio Išpera nepastebėta stribų laiveliu persikėlė į kitą Neries krantą. Tuo metu į partizanų gretas buvo priimtas Česlovas Pavasaris-Milžinas, kuris užpuolimo momentu buvo išėjęs į tualetą ir jam pavyko kažkur pasislėpti. Tiesa, už mėnesio, plaukdamas laiveliu ir gindamasis nuo rusų kareivių, buvo sunkiai sužeistas. Kaune slaptai gydėsi ir išgyveno. Tik prieš porą metų mirė. Tą pačią dieną buvo suimtas vaikų namų buhalteris ir partizanų štabo narys Stasys Misiūnas-Senis. Jį areštavo jau išėjusį iš štabo.

Mūšis Pigonių kaime

Iš partizano Albino Bagdonavičiaus prisiminimų: „Dar prieš Čiobiškio štabo sunaikinimą, 1945 metų vasario pradžioje, Pigonių kaime vyko smarkus partizanų mūšis su Musninkų stribais. Iš vakaro Pigonyse buvo apsistojusi nemaža Jono Misiūno-Žalio Velnio vadovaujama partizanų grupė. Žalio Velnio žmona Ona su vaikais tuo metu buvo Sporų vienkiemyje pas Paulauskus. Partizanai ją atlydėjo į Pigonis. Žalias Velnias susitikęs su žmona nakvojo pas ūkininką Cesiūną, o kiti vyrai išsiskirstė po kitas trobas. Ryte iš Musninkų keliais vežimais atvyko stribai ir puolė tą namą, kuriame nakvojo Žalias Velnias su žmona. Namas buvo padegtas. Besitraukiant, Ona Misiūnienė buvo nušauta, kitiems pavyko pabėgti. Stribai nežinojo, kad dar keliuose namuose nakvojo partizanai. Šie apsupo stribus ir net aštuonis nušovė. Tik jų vadas P. Stankevičius įsiropštė į greta šulinio stovintį šulinio žiedą ir išliko vienintelis gyvas. Partizanams pasitraukus, stribas Stankevičius, išlindęs iš žiedo, grįžo į Musninkus. Buvo suorganizuotas stambus būrys stribų ir kareivių, kurie, atvykę į Pigonių kaimą, susirinko žuvusius ir grįžo trumpesniu keliu pro Virvyčių kaimą.

Manoma, kad Pigonių kaime Žalias Velnias buvo užpultas dėl išdavystės. Apie tai neperseniausiai sužinojau iš Mantinionių kaimo gyventojo V.Čepo, kurio jau miręs jaunesnysis brolis tuo metu buvo kolūkio pirmininku. Pastarasis bendravo su buvusiu Musninkų įgulos karininku. Karininkas jam papasakojo, kad 1945 metų vasario pradžioje į Musninkus atvykęs vienas Pigonių gyventojas jam pranešė apie viename iš kaimo namų apsistojusius kelis partizanus. Kad jų yra daug, matyt, nežinojo. (O gal įviliojo į spąstus?) Karininkas savo kareivių pagailėjo ir pasiuntė stribus su ypatingai žiauriu vadu Petru Stankevičiumi, kuriam tada vienam pavyko likti gyvam“.

***

Žygyje Didžiosios Kovos Apygardos partizanų ir 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovų vietomis dalyvavo apie 150 žmonių iš Vilniaus, Ukmergės, Giedraičių, Širvintų, tarp jų šauliai ir jaunieji šauliai, taip pat mokiniai iš Gelvonų, Musninkų Alfonso Petrulio ir Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijų, „Atžalyno“ progimnazijos, buvę tremtiniai.

Musninkų kapinėse žygio dalyviai aplankė 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovose žuvusių devynių Lietuvos karių kapus.

Musninkų kapinėse žygio dalyviai aplankė 1919-1920 metų Nepriklausomybės kovose žuvusių devynių Lietuvos karių kapus.

Pasak Leono Vaicekausko, Saulė Kalinauskaitė išvirė pasakiškai skanią sriubą...

Pasak Leono Vaicekausko, Saulė Kalinauskaitė išvirė pasakiškai skanią sriubą...

Jaunimo reikalų tarybos nariai Simas Buinickas ir Gintarė Preikšaitienė: „Gaila, kad partizanai neturėjo mobiliojo ryšio...“

Jaunimo reikalų tarybos nariai Simas Buinickas ir Gintarė Preikšaitienė: „Gaila, kad partizanai neturėjo mobiliojo ryšio...“

Žygio metu jo dalyviai buvo vaišinami: Musninkuose pietus suorganizavo bendruomenė „Spindulys“, visi labai gyrė gardžią sriubą, dėkojo už karštą arbatą; prie Čiobiškio kelto karšta arbata su meduoliais pavaišino Lapelių kaimo bendruomenė.

Galima įvairiai diskutuoti apie panašių renginių naudą, tačiau sutikime, jog šiuo atveju jaunimas realiai pabuvojo savo senelių ir prosenelių kovų dėl Tėvynės laisvės vietose, išgirdo įsimintinų patriotizmo ir pasiaukojimo pavyzdžių, kurie verčia susimąstyti apie dabartį.

Remigijus Bonikatas

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Pėsčiųjų žygis 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu

Šiandien rajone turime keturis kartus daugiau automobilių, nei anuomet buvo visoje Lietuvoje

Istorija glaudžiai susijusi su fotografija

Viena primiršta vasario 16-osios istorija

Laikas nubėga ir nebegrįžta

Atmintis gyva

Kazys Gaigalas – Lietuvos savanoris ir šaulių būrio vadas

Žirnius vogė? O gal – valgė?

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Širvintos pasauliui davė garsų sionistą

Bažnyčia Kiaukliuose buvo keliskart perstatyta

Dariaus ir Girėno tiltas. Bet ne vienintelis…

Kaip alioniškė Zuzana savo nuopelnais prilygo Stalinui ir Brežnevui

Ar kada nors pagerbsime pirmąją Širvintų tarybą ir jos merą?

Širvintų ugniagesių istorija praturtėjo mažiausiai 5 metais

Kernavė pasitinka Lietuvą

Iš tolimo Vietnamo – žinia apie … Širvintų kraštą

Siunčiamas į Širvintas, eilinis paprašė duoti kiek tik gali pakelti šovinių ir granatų…

„Nelinkiu jokiam priešui to, ką teko lageryje patirti…“

Akimirka prabėga ir tikrai niekada nebegrįžta

Istoriko žvilgsnis: jaunuomenė savo krašto istorija turėtų domėtis labiau

Pergalių be aukų nebūna

Bagaslaviškio bibliotekai – 70

„Mokykla yra gerokai daugiau negu tik pastatas sename dvare…“

Didžiosios Kovos Apygardos partizanų ir Nepriklausomybės kovų vietomis

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos