„Kunigų byla“ palietė tris kaimynines parapijas

„Kunigų byla“ palietė tris kaimynines parapijas
2000 metų gegužės 7 dieną Romoje prie Koliziejaus Šventasis Tėvas vadovavo ekumeninei maldai, kurioje prisiminė naujuosius kankinius. Tąkart naujųjų kankinių paskelbimą rengianti komisija iš viso pasaulio šalių į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) naujai įrašė per 30 tūkst. naujųjų kankinių. Visuotinės Bažnyčios atnaujintame martirologe tada buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos.
Neseniai pasakojome apie du kunigus, kilusius iš Zibalų seniūnijos – Kazimierą Lajauską (1892-1921) ir Matą Lajauską (1872-1941), kurie kaip kankiniai buvo įvardyti atnaujintame martirologe. Jame buvo dar viena kankinio, susijusio su Širvintų kraštu, pavardė. Prieš penkiolika metų Romos popiežius kankiniu įvardijo ir Zenoną Baužį (1907-1947), apie 12 metų kunigavusį Kernavėje.
Kazimieras Lajauskas lenkų žandarų buvo nukankintas Neutraliojoje zonoje, Graužių miške, Matas Lajauskas pirmosiomis II Pasaulinio karo metų dienomis buvo nukankintas besitraukiančių sovietų kariškių bei aktyvistų prie Molėtų. Zenonas Baužys mirė kalėdamas Sibire.
Neišgelbėjo nė vietos rusų užtarimas
Pokario metais Katalikų bažnyčios kunigai aktyviai įsitraukė į antitarybinę veiklą, rėmė partizanus, teikė informaciją, kitą pagalbą. Slopindami rezistenciją, NKVD daliniai ir tuometis saugumas suėmė, o paskui nuteisė nemažai bažnyčios tarnų, tačiau atvejis, kai vienoje byloje tuo pat metu buvo suimti ir nuteisti net trys kaimyninių parapijų kunigai, netgi tais audringais laikais buvo nedažnas. 1946 metais sovietiniai represiniai organai suėmė Kernavės kunigą Zenoną Baužį, Musninkų kunigą Alfonsą Ažubalį ir Čiobiškio kunigą Liudviką Puzoną.
Centrinė šios „kunigų bylos“ figūra laikytas Paparčių klebonas Petras Valatka. 1939 metais įšventintas į kunigus Petras Valatka iki 1941 metų vikaravo Inturkės parapijoje, o per tą laiką 1940-aisiais 5 mėnesius buvo Musninkų parapijos vikaru. 1941 metais jis persikėlė į Žaslius, bet ten ilgai neužsibuvo – Bažnyčios vadovybė Petrą Valatką paskyrė Vilūnų parapijos klebonu, o nuo 1943 ar 1944 metų pradžios – Paparčių klebonu, kur jis dirbo iki suėmimo.
Sovietiniai saugumo organai Petrą Valatką areštavo 1946 metų vasario 5 dieną. Jis buvo kaltinamas tuo, kad palaikė ryšius su partizanų vadu „Žaliu Velniu“ ir jo pavaduotoju, 1944 metų spalį klausė daugiau nei 40-ies partizanų išpažinties. Teigiama, kad Paparčių parapijos Krasnasiolkos kaimo gyventojai rusai bandė jį išgelbėti nuo kalėjimo, teigdami, kad II Pasaulinio karo metu buvo įsakyta visas Krasnasiolkos šeimas išvežti darbams į Vokietiją, tačiau jos nebuvo išvežtos tik Valatkos dėka. Bet toks užstojimas nepadėjo. 1946 metų liepos 20 dieną Petras Valatka karinio tribunolo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal 5 metams laisvės atėmimo.
Kartu su Petru Valatka buvo teisiami ir minėti Kernavės, Musninkų ir Čiobiškio parapijų kunigai, taip pat dar keli asmenys. Bausmę Petras Valatka atliko 1951 metais, grįžo į Lietuvą, iki 1961 metų kunigavo įvairiose Kauno arkivyskupijos bažnyčiose, nuo 1961-ųjų – Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose. Mirė 1994-aisiais, palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.
Vienintelis iš įkalintų kunigų negrįžo į tėvynę
Kaip skelbiama 1935 metais laikraštyje „Mūsų Vilnius“ išspausdintame Labanore gyvenusio knygnešio Karolio Baužio nekrologe, jo šeimoje augo net 16 vaikų, o pilnametystės sulaukė 8, tarp jų – ir 1934 metais Kernavės kunigu paskirtas Zenonas Baužys. Kunigu tapo ir vyresnysis Zenono brolis Danielius.
1919 metais Zenonas įstojo į Vilniaus gimnaziją, metus mokėsi Panevėžio gimnazijoje, paskui – Kauno dvasinėje seminarijoje, Lietuvos universiteto Teologijos ir Filosofijos fakultete. Įšventintas į kunigus, pastoracinį darbą pradėjo Semeliškių bažnyčioje, o 1934 metais buvo paskirtas Kernavės parapijos klebonu.
Dirbdamas Kernavėje Zenonas Baužys stengėsi skleisti lietuvybę. Per atlaidus procesijos priešakyje nešdamas Monstranciją klebonas eidavo prie netoliese buvusios demarkacijos linijos su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu, kur buvo pastatytas kryžius. Jis melsdavosi už Vilniaus išvadavimą.
Atvykęs į Kernavę, Zenonas atsivežė ir tėvus – Karolį ir Karoliną Baužius. Karolis Baužys netrukus susirgo ir po metus trukusios sunkios ligos, 1935-ųjų lapkritį, mirė. Palaidotas Kernavės parapijos kapinėse.
Kunigui Zenonui Baužiui atvykus į Kernavę, prasidėjo parapijos lietuvinimas. Užsimezgė jo draugystė su Kernavės muziejaus įkūrėju ir dideliu Lietuvos patriotu mokytoju Juozu Šiaučiūnu. Zenonas Baužys talkino renkant eksponatus, rengiant jaunimo vakarus. Klebonas drauge su mokytoju Jonu Rudzinsku pastatė S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramą „Aušros sūnūs“, vaizduojančią spaudos draudimo laikus, režisavo kitus scenos veikalus. Kunigas mėgdavo bendrauti su savo parapijiečiais, ypač jaunimu. Jis griežė smuiku, skambino pianinu, švelniu tenoru giedodavo bažnyčioje, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, organizavo chorą, orkestrą. Kun. Zenonas gerai piešė, buvo ištapęs dalį bažnyčios sienų, o karo metais iš sugedusių tankų padarė įrengimą bažnyčiai apšviesti.
Kaip teigia kunigo dukterėčia Jūra Marija Baužytė, 1946 metais (vasario 13-ąją) Kernavės kleboniją apsupo enkavedistų būrys, iškrėtė jos patalpas ir išsivedė kleboną Zenoną. Iš pradžių jį uždarė į Ukmergės, paskui – į Vilniaus kalėjimą. Tribunolas Zenonui Baužiui skyrė 4 metus lagerių ir su kitais politiniais ir kriminaliniais kaliniais išvežė į Nachodką, iš ten – į Rusijos šiaurę. Paskutinį laiškutį, rašytą ant laikraščio skiautės, artimieji gavo iš Magadano. Paskui ryšiai nutrūko, o apkraustyti siuntiniai grįžo su užrašu „Adresatas išvykęs“… Vėliau Ukmergės saugumiečiai patvirtino, jog nė 40-ies nesulaukęs Kernavės klebonas kunigas Zenonas Baužys Sevvostlag’e (Magadano srityje) mirė…
Zenonas Baužys – vienintelis iš čia paminėtų kunigų, negrįžęs į tėvynę. Jam atminti Kernavės kapinėse Zenono Baužio sesers Aleksandros Baužytės rūpesčiu iškilo simbolinis paminklas.
Karo metų Širvintų vikaras
Kunigas Alfonsas Ažubalis 1915 metais gimė Giedraičių parapijoje, Gubesos vienkiemyje, mokėsi Giedraičiuose ir Ukmergėje. 1940 metais baigęs Kauno kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu ir dirbo Želvoje, paskui – Kaišiadoryse. Prasidėjus II Pasauliniam karui, 1941-ųjų birželio 24 dieną besitraukiantys sovietų kariai Kaišiadoryse suėmė kunigus Alfonsą Ažubalį ir Andrių Juknevičių ir vedė sušaudyti. Andrių Juknevičių sušaudė, o štai Alfonsui Ažubaliui per stebuklą pavyko likti gyvam. Apie tai jis yra pasakojęs minint jo kunigystės 50-metį dekanalinėje konferencijoje Kaišiadoryse:
„Artėjo frontas. Visi kunigai slapstėsi kur tik išmanė. Aš gyvenau kan. A. Varno bute. Buvo pavojinga ten gyventi, todėl išsikasėm slėptuvę netoli mūsų namų. Pasiruošėme naktį praleisti joje. Pasislėpėme keturiese: Merkinės dekanas kun. A. Juknevičius, aš, kan. A. Varno sesuo ir tarnaitė. Matyt, rusams buvo pranešta, kur mes esam. Sutemus atėjo ginkluoti kareiviai ir privertė mus palikti slėptuvę. Išsivedė mus į geležinkelio stotį. Rusų karininkas davė įsakymą mus sušaudyti. Išsirikiavo apie 8 rusų kareivius. Tačiau kitas karininkas įsakė mus vesti į stotį ir ištardyti. Po tardymo buvome išvesti į lauką. Mane vedė du kareiviai: vienas ėjo pirma manęs, antras iš paskos. Vedė per pievas, vasarojų ir laukus. Nuvedė prie alksnyno, kur netoliese stovėjo tankas. Pirmas kareivis nuėjo prie tanko, kitas liko su manimi. Tada aš paklausiau, už ką jie mane veda sušaudyti. Kareivis vietoj atsakymo ėmė kviesti nuėjusįjį. Grįžęs kareivis liepė eiti keliuku alksnyno link. Užėjus į kitą alksnyno pusę, pirmasis atsisuko į mane, kažko paklausė ir tuo pat metu šovė. Aš nieko nelaukęs leidausi bėgti ir pasislėpiau krūmuose… Gulėdamas pasitikrinau, ar aš nesužeistas ir žiūrėjau, ką daro kareiviai. Jie ėjo toliau į krūmus, netoli vienas kito. Pastebėjau, kaip abu kareiviai susitiko, užsirūkė, vienas iš jų pasakė: „Pabėgo“…“
Karo metu, 1941-1945 metais, Alfonsas Ažubalis vikaravo Širvintose, o 1945 metų lapkritį buvo paskirtas Musninkų klebonu. 1946 metų vasarį jis buvo suimtas, iki spalio kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje. Tardytojai nustatė, kad Alfonsas Ažubalis 1945 metų gegužę įstojo į Lietuvos laisvės armiją, turėjo slapyvardį „Dobilas“, buvo ryšininkas tarp Didžiosios Kovos rinktinės štabo ir kitų partizanų, jam buvo pavaldi ryšininkų grupė. 1945 metų liepos 13 dieną jis įsigijo du pistoletus, 40 šovinių ir perdavė partizanams. Be to, rinko pinigus ir maisto produktus partizanams remti. Už surinktus pinigus pirko medikamentus ir perduodavo juos partizanams.
Kartu su Alfonsu Ažubaliu buvo suimta ir jo šeimininkė Marytė Gudavičiūtė.
Kaip ir Petrui Valatkai, jam nusprendis buvo paskelbtas 1946 metų liepos 20-ąją. Alfonsui Ažubaliui sovietinė Temidė skyrė 10 metų lagerių. 1946-1955 metais jis kalėjo Komijos ASSR Uchtos ir Kazachijos SSR Balchašo lageriuose, 1955 metų pabaigoje, atlikęs bausmę, išvyko į tremtį Irkutsko srityje, iš kur 1959 metų rugpjūtį grįžo į Lietuvą. Grįžęs buvo paskirtas į Onuškį, nuo 1960-ųjų – į Žiežmarius, kur gyveno iki pat mirties 1994-aisiais. Palaidotas Žiežmarių bažnyčios šventoriuje.
1995 metais Strėvos gatvė Žiežmariuose, kurioje jis gyveno, buvo pavadinta kunigo Alfonso Ažubalio vardu.
Buvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrimo iniciatorius
Liudvikas Puzonas 1911 metais gimė Dauguose. Baigęs mokyklą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1936 metais buvo įšventintas į kunigus. Liudvikas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Paskirtas į Molėtus vikaru netrukus susirgo džiova ir kurį laiką gydėsi. Kiek apsigydęs, vikaravo Alytuje, Vievyje, Želvoje, Širvintose, Gelvonuose ir Kaišiadoryse, o nuo 1943 metų rugsėjo 1 dienos buvo paskirtas Čiobiškio klebonu.
Tapęs Čiobiškio parapijos klebonu, kunigas baisėjosi vokiečių elgesiu, patarė lietuviams nestoti į buriamus legionus. Jo pastangomis buvo išgelbėta žydaitė Estera Elinaitė, jis padėjo ir kitiems žmonėms. Su nerimu laukė rusų sugrįžimo, bet trauktis su vokiečiais negalvojo. Tikėjo, kad atsiras žmonių, kurie su ginklu stos ginti savo žemės. Taip jo kelias atvedė į rezistenciją.
Žalio Velnio suburtame būryje kunigui Liudvikui Puzonui buvo patikėtos kapeliono pareigos. Susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei, kunigas buvo jos štabo narys, ryšių mazgo organizatorius, klausė partizanų išpažinčių, laimino jų kovą. Pradėjus rašyti ir platinti rašomąja mašinėle spausdintus leidinius, prisidėjo prie šios veiklos. Saugojo įsakymus, dienynus, fotografijas, dokumentus. Daugiausia bendravo per bažnyčios vargonininką Stasį Marcinauską, turėjo didelį būrį ryšininkų. Jam talkino vargonininkas Stasys Grumada, zakristijonas Antanas Graželis ir jo žmona Marijona, bažnyčios tarnautojas Jonas Drėgva, Rusių Rago gyventojai Adomas Šalkauskas ir Adolfas Bagdonavičius, Musninkų klebonas Juozas Voveris.
Kaip teigiama „XXI amžiuje“, 1945 metais saugumas pradėjo domėtis Liudviku Puzonu. Jis gavo KGB įspėjimų, pas jį lankėsi represinių įstaigų darbuotojai, grasino, draudė mokyti vaikus tikybos, suteikti Pirmąją Komuniją. Kunigas nepasidavė.
1946 metų pradžioje, jausdamas, kad gali būti demaskuotas ir suimtas, Liudvikas Puzonas pradėjo klebonauti Bijutiškyje, bandė užmegzti ryšį su vietos partizanais, bet nespėjo. 1946 metų vasario 7 dieną Rusių Rago kaimo bunkeryje NKVD kareiviai aptiko ir suėmė tris partizanus. Matyt, išgavo žinių apie jų rėmėjus ir bendražygius, nes Liudvikas Puzonas su savo talkininkais tą pačią dieną buvo suimtas.
Kaip ir Petras Valatka, Liudvikas Puzonas buvo suimtas 1946 metų vasario 7-ąją. 1946 metų liepos 20 dieną tribunolas jam skyrė 10 metų lagerių. Jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1943 metų rudens buvo Lietuvos Laisvės Armijos narys, 1944 metų liepą buvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrimo iniciatoriumi, Didžiosios Kovos apygardos štabo nariu, rinko pinigus ir maisto produktus partizanams, vedė žvalgybą ir pranešdavo partizanams apie Sovietų armijos padalinių pasirodymą. Bausmę atliko Komijos ASSR, Intinkskij rajone, Abezės gyvenvietėje bei Troicko-Pečiorsko rajone, Troicko-Pečiorsko gyvenvietėje. Išleistas į laisvę 1955 metais, jis kelerius metus gyveno ir dirbo tremtyje Uchtoje. 1958 metais grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas į Semeliškes, nuo 1959-ųjų – į Bijutiškį, nuo 1960 iki 1966 metų klebonavo Giedraičiuose, šiek tiek – Kaišiadoryse. Vėliau paskiriamas Kalvių, nuo 1969 metų rugsėjo – Labanoro klebonu, kur išdirbo iki mirties 1988-aisiais. Palaidotas Labanoro parapijos kapinėse.
Parengė Gintaras Bielskis
Romos katalikų bažnyčios kunigai. Pirmas iš dešinės – Musninkuose kurį laiką vikaravęs Petras Valatka (archyvai.lt).
Zenonas Baužys. 1929 metai. Kaunas (limis.lt)
Alfonsas Ažubalis. Apie 1935 metus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)
Liudvikas Puzonas. 1938 metai. (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)
Galimas dalykas, kunigo Liudviko Puzono spausdintas Žalio Velnio perspėjimas išdavikui (archyvai.lt)
Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos apsilankymas Musninkuose. 1935 m. rugpjūčio 13-14 d. Ant laiptų už visų – Zenonas Baužys (limis.lt)
Zenonas Baužys. 1929 metai. Kaunas (limis.lt)

Zenonas Baužys. 1929 metai. Kaunas (limis.lt)

2000 metų gegužės 7 dieną Romoje prie Koliziejaus Šventasis Tėvas vadovavo ekumeninei maldai, kurioje prisiminė naujuosius kankinius. Tąkart naujųjų kankinių paskelbimą rengianti komisija iš viso pasaulio šalių į Bažnyčios martirologą (kankinių sąrašą) naujai įrašė per 30 tūkst. naujųjų kankinių. Visuotinės Bažnyčios atnaujintame martirologe tada buvo ir 114 kankinių iš Lietuvos.

Neseniai pasakojome apie du kunigus, kilusius iš Zibalų seniūnijos – Kazimierą Lajauską (1892-1921) ir Matą Lajauską (1872-1941), kurie kaip kankiniai buvo įvardyti atnaujintame martirologe. Jame buvo dar viena kankinio, susijusio su Širvintų kraštu, pavardė. Prieš penkiolika metų Romos popiežius kankiniu įvardijo ir Zenoną Baužį (1907-1947), apie 12 metų kunigavusį Kernavėje.

Kazimieras Lajauskas lenkų žandarų buvo nukankintas Neutraliojoje zonoje, Graužių miške, Matas Lajauskas pirmosiomis II Pasaulinio karo metų dienomis buvo nukankintas besitraukiančių sovietų kariškių bei aktyvistų prie Molėtų. Zenonas Baužys mirė kalėdamas Sibire.

Neišgelbėjo nė vietos rusų užtarimas

Pokario metais Katalikų bažnyčios kunigai aktyviai įsitraukė į antitarybinę veiklą, rėmė partizanus, teikė informaciją, kitą pagalbą. Slopindami rezistenciją, NKVD daliniai ir tuometis saugumas suėmė, o paskui nuteisė nemažai bažnyčios tarnų, tačiau atvejis, kai vienoje byloje tuo pat metu buvo suimti ir nuteisti net trys kaimyninių parapijų kunigai, netgi tais audringais laikais buvo nedažnas. 1946 metais sovietiniai represiniai organai suėmė Kernavės kunigą Zenoną Baužį, Musninkų kunigą Alfonsą Ažubalį ir Čiobiškio kunigą Liudviką Puzoną.

Centrinė šios „kunigų bylos“ figūra laikytas Paparčių klebonas Petras Valatka. 1939 metais įšventintas į kunigus Petras Valatka iki 1941 metų vikaravo Inturkės parapijoje, o per tą laiką 1940-aisiais 5 mėnesius buvo Musninkų parapijos vikaru. 1941 metais jis persikėlė į Žaslius, bet ten ilgai neužsibuvo – Bažnyčios vadovybė Petrą Valatką paskyrė Vilūnų parapijos klebonu, o nuo 1943 ar 1944 metų pradžios – Paparčių klebonu, kur jis dirbo iki suėmimo.

Romos katalikų bažnyčios kunigai. Pirmas iš dešinės - Musninkuose kurį laiką vikaravęs Petras Valatka (archyvai.lt).

Romos katalikų bažnyčios kunigai. Pirmas iš dešinės - Musninkuose kurį laiką vikaravęs Petras Valatka (archyvai.lt).

Sovietiniai saugumo organai Petrą Valatką areštavo 1946 metų vasario 5 dieną. Jis buvo kaltinamas tuo, kad palaikė ryšius su partizanų vadu „Žaliu Velniu“ ir jo pavaduotoju, 1944 metų spalį klausė daugiau nei 40-ies partizanų išpažinties. Teigiama, kad Paparčių parapijos Krasnasiolkos kaimo gyventojai rusai bandė jį išgelbėti nuo kalėjimo, teigdami, kad II Pasaulinio karo metu buvo įsakyta visas Krasnasiolkos šeimas išvežti darbams į Vokietiją, tačiau jos nebuvo išvežtos tik Valatkos dėka. Bet toks užstojimas nepadėjo. 1946 metų liepos 20 dieną Petras Valatka karinio tribunolo buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 5 metams laisvės atėmimo.

Kartu su Petru Valatka buvo teisiami ir minėti Kernavės, Musninkų ir Čiobiškio parapijų kunigai, taip pat dar keli asmenys. Bausmę Petras Valatka atliko 1951 metais, grįžo į Lietuvą, iki 1961 metų kunigavo įvairiose Kauno arkivyskupijos bažnyčiose, nuo 1961-ųjų – Kaišiadorių vyskupijos bažnyčiose. Mirė 1994-aisiais, palaidotas Kietaviškių bažnyčios šventoriuje.

Vienintelis iš įkalintų kunigų negrįžo į tėvynę

Kaip skelbiama 1935 metais laikraštyje „Mūsų Vilnius“ išspausdintame Labanore gyvenusio knygnešio Karolio Baužio nekrologe, jo šeimoje augo net 16 vaikų, o pilnametystės sulaukė 8, tarp jų – ir 1934 metais Kernavės kunigu paskirtas Zenonas Baužys. Kunigu tapo ir vyresnysis Zenono brolis Danielius.

1919 metais Zenonas įstojo į Vilniaus gimnaziją, metus mokėsi Panevėžio gimnazijoje, paskui – Kauno dvasinėje seminarijoje, Lietuvos universiteto Teologijos ir Filosofijos fakultete. Įšventintas į kunigus, pastoracinį darbą pradėjo Semeliškių bažnyčioje, o 1934 metais buvo paskirtas Kernavės parapijos klebonu.

Dirbdamas Kernavėje Zenonas Baužys stengėsi skleisti lietuvybę. Per atlaidus procesijos priešakyje nešdamas Monstranciją klebonas eidavo prie netoliese buvusios demarkacijos linijos su Lenkijos okupuotu Vilniaus kraštu, kur buvo pastatytas kryžius. Jis melsdavosi už Vilniaus išvadavimą.

Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos apsilankymas Musninkuose. 1935 m. rugpjūčio 13-14 d. Ant laiptų už visų - Zenonas Baužys (limis.lt)

Kaišiadorių vyskupo Juozapo Kuktos apsilankymas Musninkuose. 1935 m. rugpjūčio 13-14 d. Ant laiptų už visų - Zenonas Baužys (limis.lt)

Atvykęs į Kernavę, Zenonas atsivežė ir tėvus – Karolį ir Karoliną Baužius. Karolis Baužys netrukus susirgo ir po metus trukusios sunkios ligos, 1935-ųjų lapkritį, mirė. Palaidotas Kernavės parapijos kapinėse.

Kunigui Zenonui Baužiui atvykus į Kernavę, prasidėjo parapijos lietuvinimas. Užsimezgė jo draugystė su Kernavės muziejaus įkūrėju ir dideliu Lietuvos patriotu mokytoju Juozu Šiaučiūnu. Zenonas Baužys talkino renkant eksponatus, rengiant jaunimo vakarus. Klebonas drauge su mokytoju Jonu Rudzinsku pastatė S. Čiurlionienės – Kymantaitės dramą „Aušros sūnūs“, vaizduojančią spaudos draudimo laikus, režisavo kitus scenos veikalus. Kunigas mėgdavo bendrauti su savo parapijiečiais, ypač jaunimu. Jis griežė smuiku, skambino pianinu, švelniu tenoru giedodavo bažnyčioje, dainuodavo bendruomenės susibūrimuose, organizavo chorą, orkestrą. Kun. Zenonas gerai piešė, buvo ištapęs dalį bažnyčios sienų, o karo metais iš sugedusių tankų padarė įrengimą bažnyčiai apšviesti.

Kaip teigia kunigo dukterėčia Jūra Marija Baužytė, 1946 metais (vasario 13-ąją) Kernavės kleboniją apsupo enkavedistų būrys, iškrėtė jos patalpas ir išsivedė kleboną Zenoną. Iš pradžių jį uždarė į Ukmergės, paskui – į Vilniaus kalėjimą. Tribunolas Zenonui Baužiui skyrė 4 metus lagerių ir su kitais politiniais ir kriminaliniais kaliniais išvežė į Nachodką, iš ten – į Rusijos šiaurę. Paskutinį laiškutį, rašytą ant laikraščio skiautės, artimieji gavo iš Magadano. Paskui ryšiai nutrūko, o apkraustyti siuntiniai grįžo su užrašu „Adresatas išvykęs“… Vėliau Ukmergės saugumiečiai patvirtino, jog nė 40-ies nesulaukęs Kernavės klebonas kunigas Zenonas Baužys Sevvostlag’e (Magadano srityje) mirė…

Zenonas Baužys – vienintelis iš čia paminėtų kunigų, negrįžęs į tėvynę. Jam atminti Kernavės kapinėse Zenono Baužio sesers Aleksandros Baužytės rūpesčiu iškilo simbolinis paminklas.

Alfonsas Ažubalis. Apie 1935 metus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)

Alfonsas Ažubalis. Apie 1935 metus (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)

Karo metų Širvintų vikaras

Kunigas Alfonsas Ažubalis 1915 metais gimė Giedraičių parapijoje, Gubesos vienkiemyje, mokėsi Giedraičiuose ir Ukmergėje. 1940 metais baigęs Kauno kunigų seminariją, buvo įšventintas kunigu ir dirbo Želvoje, paskui – Kaišiadoryse. Prasidėjus II Pasauliniam karui, 1941-ųjų birželio 24 dieną besitraukiantys sovietų kariai Kaišiadoryse suėmė kunigus Alfonsą Ažubalį ir Andrių Juknevičių ir vedė sušaudyti. Andrių Juknevičių sušaudė, o štai Alfonsui Ažubaliui per stebuklą pavyko likti gyvam. Apie tai jis yra pasakojęs minint jo kunigystės 50-metį dekanalinėje konferencijoje Kaišiadoryse:

„Artėjo frontas. Visi kunigai slapstėsi kur tik išmanė. Aš gyvenau kan. A. Varno bute. Buvo pavojinga ten gyventi, todėl išsikasėm slėptuvę netoli mūsų namų. Pasiruošėme naktį praleisti joje. Pasislėpėme keturiese: Merkinės dekanas kun. A. Juknevičius, aš, kan. A. Varno sesuo ir tarnaitė. Matyt, rusams buvo pranešta, kur mes esam. Sutemus atėjo ginkluoti kareiviai ir privertė mus palikti slėptuvę. Išsivedė mus į geležinkelio stotį. Rusų karininkas davė įsakymą mus sušaudyti. Išsirikiavo apie 8 rusų kareivius. Tačiau kitas karininkas įsakė mus vesti į stotį ir ištardyti. Po tardymo buvome išvesti į lauką. Mane vedė du kareiviai: vienas ėjo pirma manęs, antras iš paskos. Vedė per pievas, vasarojų ir laukus. Nuvedė prie alksnyno, kur netoliese stovėjo tankas. Pirmas kareivis nuėjo prie tanko, kitas liko su manimi. Tada aš paklausiau, už ką jie mane veda sušaudyti. Kareivis vietoj atsakymo ėmė kviesti nuėjusįjį. Grįžęs kareivis liepė eiti keliuku alksnyno link. Užėjus į kitą alksnyno pusę, pirmasis atsisuko į mane, kažko paklausė ir tuo pat metu šovė. Aš nieko nelaukęs leidausi bėgti ir pasislėpiau krūmuose… Gulėdamas pasitikrinau, ar aš nesužeistas ir žiūrėjau, ką daro kareiviai. Jie ėjo toliau į krūmus, netoli vienas kito. Pastebėjau, kaip abu kareiviai susitiko, užsirūkė, vienas iš jų pasakė: „Pabėgo“…“

Karo metu, 1941-1945 metais, Alfonsas Ažubalis vikaravo Širvintose, o 1945 metų lapkritį buvo paskirtas Musninkų klebonu. 1946 metų vasarį jis buvo suimtas, iki spalio kalintas Lukiškių kalėjime Vilniuje. Tardytojai nustatė, kad Alfonsas Ažubalis 1945 metų gegužę įstojo į Lietuvos laisvės armiją, turėjo slapyvardį „Dobilas“, buvo ryšininkas tarp Didžiosios Kovos rinktinės štabo ir kitų partizanų, jam buvo pavaldi ryšininkų grupė. 1945 metų liepos 13 dieną jis įsigijo du pistoletus, 40 šovinių ir perdavė partizanams. Be to, rinko pinigus ir maisto produktus partizanams remti. Už surinktus pinigus pirko medikamentus ir perduodavo juos partizanams.

Kartu su Alfonsu Ažubaliu buvo suimta ir jo šeimininkė Marytė Gudavičiūtė.

Kaip ir Petrui Valatkai, jam nusprendis buvo paskelbtas 1946 metų liepos 20-ąją. Alfonsui Ažubaliui sovietinė Temidė skyrė 10 metų lagerių. 1946-1955 metais jis kalėjo Komijos ASSR Uchtos ir Kazachijos SSR Balchašo lageriuose, 1955 metų pabaigoje, atlikęs bausmę, išvyko į tremtį Irkutsko srityje, iš kur 1959 metų rugpjūtį grįžo į Lietuvą. Grįžęs buvo paskirtas į Onuškį, nuo 1960-ųjų – į Žiežmarius, kur gyveno iki pat mirties 1994-aisiais. Palaidotas Žiežmarių bažnyčios šventoriuje.

1995 metais Strėvos gatvė Žiežmariuose, kurioje jis gyveno, buvo pavadinta kunigo Alfonso Ažubalio vardu.

Buvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrimo iniciatorius

Liudvikas Puzonas 1911 metais gimė Dauguose. Baigęs mokyklą, studijavo Kauno kunigų seminarijoje, 1936 metais buvo įšventintas į kunigus. Liudvikas įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Paskirtas į Molėtus vikaru netrukus susirgo džiova ir kurį laiką gydėsi. Kiek apsigydęs, vikaravo Alytuje, Vievyje, Želvoje, Širvintose, Gelvonuose ir Kaišiadoryse, o nuo 1943 metų rugsėjo 1 dienos buvo paskirtas Čiobiškio klebonu.

Liudvikas Puzonas. 1938 metai. (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)

Liudvikas Puzonas. 1938 metai. (Lietuvos centrinis valstybės archyvas. Kaisiadoriumuziejus.lt)

Tapęs Čiobiškio parapijos klebonu, kunigas baisėjosi vokiečių elgesiu, patarė lietuviams nestoti į buriamus legionus. Jo pastangomis buvo išgelbėta žydaitė Estera Elinaitė, jis padėjo ir kitiems žmonėms. Su nerimu laukė rusų sugrįžimo, bet trauktis su vokiečiais negalvojo. Tikėjo, kad atsiras žmonių, kurie su ginklu stos ginti savo žemės. Taip jo kelias atvedė į rezistenciją.

Žalio Velnio suburtame būryje kunigui Liudvikui Puzonui buvo patikėtos kapeliono pareigos. Susikūrus Didžiosios Kovos rinktinei, kunigas buvo jos štabo narys, ryšių mazgo organizatorius, klausė partizanų išpažinčių, laimino jų kovą. Pradėjus rašyti ir platinti rašomąja mašinėle spausdintus leidinius, prisidėjo prie šios veiklos. Saugojo įsakymus, dienynus, fotografijas, dokumentus. Daugiausia bendravo per bažnyčios vargonininką Stasį Marcinauską, turėjo didelį būrį ryšininkų. Jam talkino vargonininkas Stasys Grumada, zakristijonas Antanas Graželis ir jo žmona Marijona, bažnyčios tarnautojas Jonas Drėgva, Rusių Rago gyventojai Adomas Šalkauskas ir Adolfas Bagdonavičius, Musninkų klebonas Juozas Voveris.

Kaip teigiama „XXI amžiuje“, 1945 metais saugumas pradėjo domėtis Liudviku Puzonu. Jis gavo KGB įspėjimų, pas jį lankėsi represinių įstaigų darbuotojai, grasino, draudė mokyti vaikus tikybos, suteikti Pirmąją Komuniją. Kunigas nepasidavė.

1946 metų pradžioje, jausdamas, kad gali būti demaskuotas ir suimtas, Liudvikas Puzonas pradėjo klebonauti Bijutiškyje, bandė užmegzti ryšį su vietos partizanais, bet nespėjo. 1946 metų vasario 7 dieną Rusių Rago kaimo bunkeryje NKVD kareiviai aptiko ir suėmė tris partizanus. Matyt, išgavo žinių apie jų rėmėjus ir bendražygius, nes Liudvikas Puzonas su savo talkininkais tą pačią dieną buvo suimtas.

Galimas dalykas, kunigo Liudviko Puzono spausdintas Žalio Velnio perspėjimas išdavikui (archyvai.lt)

Galimas dalykas, kunigo Liudviko Puzono spausdintas Žalio Velnio perspėjimas išdavikui (archyvai.lt)

Kaip ir Petras Valatka, Liudvikas Puzonas buvo suimtas 1946 metų vasario 7-ąją. 1946 metų liepos 20 dieną tribunolas jam skyrė 10 metų lagerių. Jis buvo kaltinamas tuo, kad nuo 1943 metų rudens buvo Lietuvos Laisvės Armijos narys, 1944 metų liepą buvo Didžiosios Kovos partizanų apygardos įkūrimo iniciatoriumi, Didžiosios Kovos apygardos štabo nariu, rinko pinigus ir maisto produktus partizanams, vedė žvalgybą ir pranešdavo partizanams apie Sovietų armijos padalinių pasirodymą. Bausmę atliko Komijos ASSR, Intinkskij rajone, Abezės gyvenvietėje bei Troicko-Pečiorsko rajone, Troicko-Pečiorsko gyvenvietėje. Išleistas į laisvę 1955 metais, jis kelerius metus gyveno ir dirbo tremtyje Uchtoje. 1958 metais grįžo į Lietuvą, buvo paskirtas į Semeliškes, nuo 1959-ųjų – į Bijutiškį, nuo 1960 iki 1966 metų klebonavo Giedraičiuose, šiek tiek – Kaišiadoryse. Vėliau paskiriamas Kalvių, nuo 1969 metų rugsėjo – Labanoro klebonu, kur išdirbo iki mirties 1988-aisiais. Palaidotas Labanoro parapijos kapinėse.

Parengė Gintaras Bielskis

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Skaudi Bartkuškio dvaro istorijos detalė – paskutinis savininkas ir jo dukra nusižudė

Ar ruošiamame spaudai leidinyje bus širvintiškių turimų tarpukario atvirukų?

Kiauklių pavasarininkus būrė ir garsus 1941-ųjų birželio mėnesio sukilėlis

Kodėl senovės lietuviai virė arbatą iš kanapių žiedų ir kodėl ant beržinio rąstigalio jodinėjo miręs dvarponis?

Pėsčiųjų žygis 1919-1920 metų Musninkų valsčiaus savanorių kovų keliu

Šiandien rajone turime keturis kartus daugiau automobilių, nei anuomet buvo visoje Lietuvoje

Istorija glaudžiai susijusi su fotografija

Viena primiršta vasario 16-osios istorija

Laikas nubėga ir nebegrįžta

Atmintis gyva

Kazys Gaigalas – Lietuvos savanoris ir šaulių būrio vadas

Žirnius vogė? O gal – valgė?

Pašto darbuotojas būdavęs labai svarbus žmogus, autoritetas…

Širvintos pasauliui davė garsų sionistą

Bažnyčia Kiaukliuose buvo keliskart perstatyta

Dariaus ir Girėno tiltas. Bet ne vienintelis…

Kaip alioniškė Zuzana savo nuopelnais prilygo Stalinui ir Brežnevui

Ar kada nors pagerbsime pirmąją Širvintų tarybą ir jos merą?

Širvintų ugniagesių istorija praturtėjo mažiausiai 5 metais

Kernavė pasitinka Lietuvą

Iš tolimo Vietnamo – žinia apie … Širvintų kraštą

Siunčiamas į Širvintas, eilinis paprašė duoti kiek tik gali pakelti šovinių ir granatų…

„Nelinkiu jokiam priešui to, ką teko lageryje patirti…“

Akimirka prabėga ir tikrai niekada nebegrįžta

Istoriko žvilgsnis: jaunuomenė savo krašto istorija turėtų domėtis labiau

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos