Rokas Jankauskas: „Ryžtas ir užsispyrimas - komponentai, kurie veda geresnio gyvenimo link.“
Kalbiname dar vieną jauną širvintiškį, kurio pasirinktas gyvenimo kelias – ūkininkavimas. Rokas Jankauskas nuo mažų dienų stebėdavo ūkininkaujančius tėvus ir stengdavosi jiems padėti. Tad nenuostabu, jog šiuo metu 22-ejų metų vaikinas jau kurį laiką savarankiškai ūkininkauja, plečia dirbamų laukų plotus, įsigyja technikos įvairiems darbams atlikti. Rokas yra vienas iš tų, kurie visomis jėgomis stengiasi uoliai siekti išsikeltų tikslų ir sunkiu darbu susikurti džiaugsmo kupiną gyvenimą. Prieš metus jis jau spėjo atšokti ir savo vestuves. Tad jam dabar yra svarbu ne tik pasirūpinti ūkio reikalais, bet, kaip ir kiekvienam rimtam vyrui, – pastatyti namą, pasodinti ąžuolą, sulaukti vaikų. Nepaisant didelio užimtumo, jaunas vyras mielai sutiko atsakyti į kelis mūsų „Širvintų krašto“ klausimus ir šiek tiek apie save papasakoti jums, brangūs mūsų skaitytojai.
– Kaip gyvenime susiklostė tokios aplinkybės, jog nusprendei pasukti ūkininkavimo keliu? Nuo kada prasidėjo ši veikla, kas tam turėjo įtakos?
– Ūkininkavimo keliu pasukau būdamas aštuonerių. Stebėdavau, kaip šauniai ūkyje tvarkosi tėtis, ir pats visko išmokau. Praleistos valandos prie traktoriaus kompiuterio man buvo pačios geriausios matematikos, fizikos ar informatikos pamokos. Pamenu, kai važiuodavau pas žmones atlikti kokių ūkio darbų – visi išsigandę pamanydavo, kad traktorius važiuoja pats. Buvau toks mažas, jog nelabai ir matydavo, kas prie vairo, – šypteli Rokas. – Galbūt daugelis pasidomėtų, ar man nesinorėjo mašinyčių, ar kitų žaislų, kuriais dažniausiai žaidžia tokio amžiaus berniukai? Tikrai ne… Aš tuo metu jau turėjau didelius, plieninius žaislus, kurie man suteikė labai daug džiaugsmo. Šios veiklos pradininkai buvo tėvai, tad su didžiuliu užsidegimu bei užmojais į ją įsiliejau ir aš. Man visa tai suteikia begalinio džiaugsmo antplūdį. Užvaldo neapsakomas jausmas, kai supranti, kad užsiimi ta veikla, kuri tau patinka.
– Kokie yra kasdieniai darbai, už kuriuos esi atsakingas ūkyje? Kaip vystėsi visa veikla nuo jos pradžios iki dabar?
– Ūkyje esu atsakingas už tai, ką darome: už pirmą pasėtą grūdą, išsikalusį daigą, „susirgusį“ žemės plotą ar sugedusią techniką. Už visą tai, kuo ir gyvenu. Mano darbas nepasibaigia 17 valandą, nes tenka dirbti ir naktimis, o pradžia būna ankstų rytą. Šeima pradėjo ūkininkauti prieš 14 metų. Nuo tada ir aš, būdamas dar vaikas, įleidau šaknis į ūkį.
Naujausias Roko „plieninis žaislas“ - nuosavas kombainas „Claas“.
Veikla prasidėjo nuo pirmo tarybinio traktoriaus (oru aušinamo „katiniuko“), dabar vairuoju galingą, žemdirbių mylimą vokiškąjį „Fendt“. Žinios apie žemės ūkį ir nuolatinis tobulėjimas buvo pasiektas sunkiu darbu. Žmonėms įsteigėme darbo vietų. Kai prisimenu pradžių pradžią, matau, kad visą tą laiką ūkis klestėjo bei kilo. Tad be paliovos stengiuosi, kad šis mechanizmas nesustotų ir kas kartą amplitudė šoktelėtų dar labiau į viršų.
Vos prieš mėnesį du jauni ir vienas kitą mylintys žmonės minėjo „popierinių“ vestuvių sukaktį.
– Kaip į tavo šią veiklą reaguoja draugai, šeimos nariai? Ar niekada nekilo minčių, kad tarp jaunimo tai nėra itin populiari profesija, kad gali būti pašaipų?
– Mama vis dar gailisi, kad šiam amatui atidaviau visą savo vaikystę ir paauglystę. Manau, jog ji labiausiai dėl to išgyveno, bet, nepaisant visko, aš visada šypsausi, nes man tai suteikia gerų emocijų antplūdį.
Tėtis šiuo aspektu labai skiriasi nuo mamos. Jis džiaugiasi, kad yra kam perimti ūkį, išlaikyti bei tęsti visos šeimos puoselėjamą tradiciją. Mano mylima žmona taip pat puikiai priima ir įsiliejo į šią veiklą. Nors, pripažinsiu, iš pradžių pykčių būdavo. Jai buvo sunku susitaikyti, kad didžiąją laiko dalį praleidžiu dirbdamas, užuot būdamas su ja. Radome kompromisą – dabar nuolat susitinkame tame pačiame darbe, koja kojon žengiame tikslų link.
Dėl draugų irgi nekyla problemų, nes daugelis jų taip pat žemdirbiai, randame susitikę apie ką pasikalbėti, – nusijuokia vyras. – Apie patyčias net neesu pagalvojęs. Tiesiog darau tai, kas man patinka ir kas suteikia džiaugsmo, o ką galvoja kiti, man yra visai neįdomu. Žinau tik tiek, kad sunkus darbas duoda gerą derlių.
– Kokie prioritetai, kurių dėka pavyksta siekti užsibrėžtų tikslų, gyvenime tau yra svarbiausi?
– Svarbiausia yra užsispyrimas bei gebėjimas pritaikyti naujai įgytas žinias, kad ūkis būtų stiprus ir gyvuotų dar daug metų.
– Kokie ateities planai?
– Tęsti pradėtus darbus, pabaigti studijas (studijuoju tai, kas yra susiję su mano veikla, – agronomiją) ir tikėti, kad žmona kartu su manimi džiaugsis kiekviena maža pergale, nes tikrai sunku surasti žmogų, o ypač merginą, kuri mylėtų gamtą, nebūtų tik vartotoja „duok man šiandien ir dabar“. Manau, jog tolesnių planų atsiras visada ir visokių.
Odeta Kuročkina
Poniai komentuotojai stipriai reikėtų padirbėti su protu, skyryba ir rašyba.
Jei jau pasirinkta tokia tema, tai buvo galima ir giliau pakapstyti, bet rodos parašyta, tik, kad užpildytų puslapio turinį. Su gramatika taip pat reiktų padirbėti.