Savo gyvenimo kelią pasirinko Lietuvoje…

„Širvintų krašto“ redakcijoje svečiavosi politinių kalinių ir tremtinių anūkas iš Kazachstano Artur'as Gofman'as.

„Širvintų krašto“ redakcijoje svečiavosi politinių kalinių ir tremtinių anūkas iš Kazachstano Artur'as Gofman'as.

Šiandien daugiau ar mažiau visi mes esame girdėję pasakojimus, kaip lietuviai buvo varomi į tremtį, į nežinią ir kančias, kurios tęsėsi dešimtmečiais, o kai kam ir iki gyvenimo galo. Matėme filmų apie tremtį su fotografijomis ar piešiniais, skaitėme tremtinių atsiminimus, dienoraščius ar laiškus, buvome muziejuose su iškalbingais eksponatais. Visi ištremtieji svetur niekada nenustojo tikėję, jog ateis ta diena, kada jie pagaliau sugrįš namo, į Lietuvą. Po antrojo pasaulinio karo iš Kauno į Kazachstano stepėse esantį lagerį, pavadintą Steplagu, buvo ištremtas Juozas Baltukonis. Net pasibaigus tremties metams jis dar ilgai neturėjo teisės grįžti į Tėvynę. Jo žmona tuo metu slapstėsi kaime, todėl tremties išvengė, tačiau… po kiek laiko pati išvažiavo paskui savo vyrą į Kazachstaną. Ten jiems gimė duktė Jūratė…

Kalbuosi su Jūratės Baltukonytės 31-erių metų sūnumi Artur’u Gofman’u, kuris į Lietuvą grįžo pagal politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo programą ir yra gavęs butą Širvintose. Deja, jame apsigyventi iki šios dienos negali. Šis butas buvusios rajono valdžios palaiminimu buvo skirtas tuomet valdžios tribūna tapusio, dabar opozicijos sakykla esančio interneto portalo „Krašto naujienos“ vadovei Neringa Tuškevičienė… Nors teismas nusprendė, kad ponia turi išsikelti iš jos užimamo buto, tremtinys tos dienos, kai protėvių žemėje turės savo namus, dar nesulaukia.

- Jūsų pavardė nelietuviška…

- Mano tėvas vokietis, o mama buvo lietuvė. Sakau, jog buvo, nes man besimokant antroje klasėje, ji mirė Kazachstane. Todėl net nespėjau paklausti, už ką jie buvo iš Lietuvos ištremti. Mama ir seneliai palaidoti Lietuvoje, Kaune. Taip jie norėjo… Į Lietuvą ruošėmės važiuoti, kada mama dar buvo gyva, jau buvo paruošti visi reikiami dokumentai, bet, mamai mirus, viskas sustojo. Senelis iš tėvo pusės gyveno Ukrainoje, o tėvas atvyko į Kazachstaną dirbti šachtose, kur kasė vario rūdą. Mūsų šeima gyveno Džeskasgano mieste, ant pačio didžiausio vario rūdos telkinio. Kazachiškai „žeskasgan“ reiškia „vieta, kur kasamas varis“.

- Jūs galėjote Lietuvą pažinti tik vaikystėje iš mamos ir senelių girdėtų pasakojimų, tačiau, palikęs Kazachstane gimines ir pažįstamus, ryžotės vienas keliauti į Lietuvą?

- Mūsų šeimoje net šeši vaikai. Buvo atvažiavę ir broliai, tačiau grįžo atgal, o aš tvirtai nutariau likti. Pirmais metais man skyrė butą, o vėliau liepė išsikelti. Dabar nuomoju. Kaip ir esu gavęs butą Širvintose, tačiau kažkoks žmogus jame gyvena ir neišsikrausto. Kiek žinau tas butas skirtas būtent tremtiniams ir jų šeimoms, o ten, pasirodo, gyvena visai ne tremtinė. Jau senokai laukiu, kada galėsiu persikelti gyventi į Širvintas, yra net teismo nutartis butą atlaisvinti, tačiau ji iki šiol neįvykdyta…

- Kodėl pasirinkote būtent Širvintas?

- Man leido pasirinkti kelis rajonus. Pasirinkau Širvintas. Patinka čia, tylu, ramu, yra „marios“, matau, kad ateityje bus dar gražiau, statomas baseinas, futbolo stadionas, vyksta pakrantės rekonstrukcija. Man svarbu ir tai, kad netoli yra Vilnius, nes mano darbas susijęs su komandiruotėmis užsienyje, mūsų firmos būstinė yra Vilniuje. Be to, Širvintose gyvena ukrainietis, kuris yra gavęs butą Kalnalaukyje. Dabar jis ruošiasi daryti remontą ir greitu laiku persikraustys gyventi į Širvintas. Mes su juo Vilniuje gretimai turėjome laikiną būstą ir susidraugavome.

- Jūs mokyklą ir specialybės mokslus baigėte Kazachstane?

- Mokiausi Abajaus Kunanbajevo (tai toks rašytojas) vardo 4-oje mokykloje. Tai buvo gera parodomoji mokykla. Džeskasgane gyvena daug rusų, lietuvių, vokiečių. Nors kazachų kalba laikoma valstybine, tačiau visa dokumentacija tvarkoma rusų kalba, tarpusavyje bendraujama rusiškai. Visą gyvenimą pragyvenau Kazachstane, tačiau šiandien lietuvių kalbą moku geriau nei kazachų… Baigęs 11 klasių įstojau į koledžą (kolegiją). Į Lietuvą atvažiavau su Kazachstano diplomu, esu elektros aukštos įtampos technologijų specialistas, statome elektros pastotes. Kazachstane didelėje statybinių konstrukcijų gamykloje dirbau vyriausiuoju energetiku. Ten įstojau į universitetą, tačiau susiruošęs į Lietuvą, galvojau čia pratęsti mokslus. Maniau, atvažiuosiu, mokysiuos lietuvių kalbos ir įstosiu. Taip neišėjo, nes atvažiavus reikėjo mokėti už butą, reikėjo pinigus uždirbinėti.

- Šiuo metu dirbate Vilniuje?

- Dirbu Švedijos firmoje, neseniai grįžau iš komandiruotės. Švedijoje statėme 400 kW galingumo elektros pastotę. Tam reikėjo būtent Švedijoje gauti leidimą darbui su aukštos įtampos įrengimais. Turiu daug įvairiausių mokymų, susijusių su specialybe, pažymėjimų, pavyzdžiui, toje pat Švedijoje baigiau alpinisto (laipioti į aukštos įtampos stulpus) kursus. Kursai vyko anglų kalba, tačiau ten dirbanti lietuvė vertė į lietuvių kalbą, turiu leidimą dirbti Suomijoje, mokiausi dirbti „po įtampa“, tiesti kabelius ir pan. Greitu laiku jau su kita firma vėl važiuosiu į komandiruotę Švedijon. Firmoms šios srities specialistai reikalingi – jeigų jų nėra, negali dalyvauti konkursuose. Jei pagaliau gausiu butą Širvintose, bus viskas tvarkoje, tada atsisakysiu komandiruočių. Nors atlyginimas ir nemažas, tačiau ten labai pavargsti. Galiu nors ir šiandien pereiti į firmą, kuri dirba tik Vilniuje. O dabar keturios savaitės komandiruotė, dešimt dienų namuose, ir vėl viskas iš naujo…

- Į Lietuvą atvažiavote 2009 metais, o jau visai neprastai kalbate lietuviškai.

- Atvažiavęs nemokėjau, tačiau buvau užsispyręs, lankiau kursus, sėdėjau atsivertęs vadovėlius ir kantriai mokiausi, laikiau lietuvių kalbos egzaminą. Jį išlaikiau iš pirmo karto. Tik atvažiavus į Lietuvą, be lietuvių kalbos mokėjimo buvo sunku susirasti darbą. Darbo ieškojau ne per Darbo biržą, o internete. Suradęs stambią firmą, skambindavau. Dažnai atsakydavo: „Atleisk, bet blogai, kad lietuviškai nesupranti ir dar nežinia, ar sugebėsi išmokti…“ Tačiau kartą paskambinęs „pataikiau ant gero vyrioko“, kuris surado darbą pagal specialybę. Šiandien apie grįžimą į Kazachstaną negalvoju, o su broliais ir tėvu šiais laikais galima bendrauti ir informacinių technologijų priemonėmis.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas

Naujausi komentarai
  • taip    2018-04-10 19:40         

    Tiesiog šokiruojantis straipsnis.

  • laima    2018-04-10 19:10         

    Kaip i akis pažiūrėti? Man būtu gėda.

  • Anonimas    2018-04-10 14:09         

    bet kaip taip galima?

Savivaldybės naujienos

Širvintų parapija

Web ir SEO sprendimai

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa

Jūs simpatizuojate:

Rezultatai

Loading ... Loading ...
Archyvas
Reklama

Apskaitos paslaugos
Židiniai
Kreditas
Plytelės
Buitinė technika namams
Pigūs baldai
Vertimai iš anglų
Lagaminai
Microblading
NeoLife vitaminai
Įmonių steigimas
Išparduotuvė
Optimizavimas paieškos sistemoms

  
Statistika
Dabar svetainėje: 11 lankytojai
Nuotraukos
Atsisiųsti Flash Player slideshow žiūrėjimui.