„… gerą reikalą čia užvirei, seni…“

Pristačius visas Širvintose „Auksinio proto“ gyvus žaidimus žaidžiančias komandas, atėjo eilė geriau pažinti ir žaidimo vedėją Saulių Voverį – be kurio tradicija tampantys antradieniai Širvintose tikrai nebūtų tokie linksmi, šmaikštūs, įtempti ir protingi.

Protmūšiai Sauliaus gyvenime. Kaip jie atsirado? Kodėl? Kas „užkabino“?

„Seniai seniai, kai dar nebuvo COVID‘o ir karo (buvo ir taip), paskambino toks kietai virtas Andrius ir pasiūlė dalyvauti „Auksinio proto“ protmūšyje. Jau žinojau (socialiniai tinklai buvo ir tada), kad tokie žaidimai vyksta, ir norėjau išbandyti, tad be jokių „laužymųsi“ su sūnumi Luku prisijungėme prie šio judėjimo ir tai tapo svarbia bei prasminga gyvenimo dalimi. Sportinis azartas, galimybė sužinoti ką nors naujo bei „pasimatuoti“ kietai virtais su kitais žaidėjais – visa tai man. Be to, tai yra legalus būdas vieną vakarą pabėgti nuo šeimos, rutinos, kasdienybės ir puikiai bei prasmingai praleisti laiką.

Kiekvienas žaidimas atneša kažkokią emociją, nebūtinai gerą, bet svarbu nepasiduoti, užsispirti ir siekti, kad kitas žaidimas būti daug geresnis. Turbūt pats geriausias žaidimas, kuris „Kietai virtiems“ tapo legenda, vyko prieš trejus metus Ukmergėje: po keturių turų buvome paskutiniai, bet paskutiniame ture surinkome viską, ką tik buvo įmanome ir vienu taškeliu aplenkę amžinus konkurentus – „Šaraškino kontorą“. Laimėjome žaidimą. Tai buvo WOW, lyg būtume laimėję olimpines žaidynes. O dėl tokių akimirkų ir verta gyventi.

-Esi korespondentinių šachmatų profesionalas. Ar šis sportas padeda varžytis ir protmūšiuose?

-Taip, šachmatai kartais padeda, ypač kai klausimas būna „šachmatinis“. Tačiau, manau, dar labiau padeda, kad daugiau nei 7 metus pats kūriau galvosūkius ir kryžiažodžius „Oho“ žurnalų grupei (o jų publikuota daugiau nei 9000). Grandinėlės, oksimoronai ir visi kiti raidžių žaismai iš tiesų kelią siaubą, nes komanda visada tikisi, kad juos būtinai išgliaudysiu. Deja, ne visada…

„Auksinis protas“ Širvintose – ar esi šios idėjos „tėvas“. Kodėl kilo mintis, kad to reikia?

-Idėja apie žaidimą Širvintose sklandė jau kokius trejus metus. Labiausiai dėl paprastų dalykų: kad nereiktų važinėti Į Ukmergę ar Vilnių. Net penkerių metų „Kietai virtų“ gimtadienio vienas iš tikslų buvo sužinoti, ar mieste yra poreikis. O po „Kietai virtų“ gimtadienio nebeliko kur trauktis: kažkas iš komandos pažadėjo, kad protmūšiai Širvintose bus… Nuo vaikystės buvau auklėjamas, kad žodžio reikia laikytis, tai va: turim.

-„Auksinio proto“ gyvų žaidimų vedėjas – iššūkis, priverstinė pareiga ar malonumas? Ką reiškia būti kitoje barikadų pusėje?

-Žinoma, kad tai iššūkis, bet labai džiaugiuosi, kad šalia yra puikių žmogeliukų, kurie padeda, palaiko, niekada nėra atsisakę padėti. Žaidimų Širvintose pradžioje man padėdavo žmona Vita, bet po kelių žaidimų nusprendė, kad aš jau didelis berniukas ir į smėlio dėžę galiu eiti vienas. Esu labai jai dėkingas už šį palaikymą. Džiaugiuosi, kad per beveik penkerius „protavimo“ metus niekada net neburbteldavo, kad važiuoju žaisti.

Žinau, kad visada galiu atsiremti į „Kietai virto“ Petro ranką ir sulaukti bet kokios pagalbos, jei tik jos prireikia. Dažniausiai net prašyti nereikia, tai vyksta „pagal nutylėjimą“… Kai atsitiko taip, kad negalėjau vesti žaidimo dėl ligos, net neabejojau, kad jis puikiai mane pavaduos ir, žinoma, neklydau. Ačiū Pecia!

Dar vienas stebuklingas žmogeliukas yra Aušrinė. Didžioji dauguma straipsnių, apžvalgų, nuotraukų – jos nuopelnas, kuris kartais atrodo nepastebimas, bet labai svarbus ir svarus. Kažką organizuojant, darant jos indėlis ir patarimai yra labia vertingi.

Pareiga vesti žaidimą tikrai nėra priverstinė. O malonumo… Žinoma, yra, nors ne iki ekstazės, bet dar tik pradžia. Kitoje barikadų pusėje būti vis dar keista. Nemeluosiu – labai norisi žaisti, bet aplanko ir kitokie jausmai. Kiekvieną žaidimą „sergu“ už visas Širvintų komandas, džaiugiuosi kiekvienu teisingu atsakymu.

Kokius reikalavimus sau keli? Kaip manai, ar pavyksta? Gal turi žmogų-autoritetą šioje srityje?

-Esu maksimalistas, ir reikalavimai sau yra maksimalūs, todėl, žinoma, kad ne viskas pavyksta. Tikiuosi, kad jau greitai sau galėsiu pasakyti: viskas buvo gerai, sklandžiai. Na, po 3-4 metų… Autoriteto neturiu, turbūt todėl, manau, teisingas yra vieno seno protmūšių vilko pastebėjimas, kad mano žaidimo vedimo stilius originalus.

-Kokie nauji potyriai, atradimai, praradimai?

-Didžiausias praradimas man, kaip ir minėjau, kad nebegaliu pats žaisti. Potyriai – patys įvairiausi, bet teigiami, turbūt todėl, kad į neigiamus stengiuosi nereaguoti. Didžiausias atradimas – dalyvių gausa.

Kelis kartus, kai žaidėjai gauna minutę aptarti klausimą, esu save pagavęs, kad žiūriu į diskutuojančius, užmiršusius visas kitas viso pasaulio problemas, ir galvoju: „Velnias, gerą reikalą čia užvirei, seni…“ Džiugu matyti tiek daug tos pačios palatos ligonių. Smagu, kad priklabintas žmogus ateina „tik pabandyti“, o po kelių žaidimų matau, kad jis jau serga ir serga nepagydomai. Labai smagu kiekvieną antradienį matyti daugybę šypsenų, stebėti, kaip komandos susidraugauja ir labai šiltai bendrauja (pertraukų metu, žinoma, žaidimo metu vyksta arši kova). Gera stebėti, kad kiekviename žaidime beveik visų komandų pajėgumas auga, jos atranda savo stilių, taktiką, įpročius, kad kiekviename žaidime nors vienoje komandoje ateina naujų žmonių.

Man labai smagu, kad yra taip, kaip yra. Ir didžiuojuosi, jei nors kažkiek pavyko pasėti protmūšio virusą, jei pavyko žmonėms paįvairinti laisvalaikį, jei prisidėjau prie to, kad Širvintos atsirado „Auksinio proto“ žemėlapyje. Man gera kiekvieną antradienį matyti tiek intelektinėms pramogoms neabejingų žmonių!

Kalbino Saumili

Sending
Skaitytojų įvertinimas
5 (1 įvert.)
scroll to top