Didelėje šalyje bene kiekvieną dieną yra galimybė keliauti ir kas kartą atrasti kažką naujo.
Emigracija – neišsemiama pokalbių tema. Bene kiekvieną dieną girdime, kad vis daugiau žmonių palieka Lietuvą ir, ieškodami geresnių gyvenimo sąlygų, išvyksta į užsienio šalis. Dauguma lietuvių renkasi Airiją, Angliją, Islandiją ar Skandinavijos šalis. Vieniems įsikurti padeda giminaičiai, kiti važiuoja turėdami įdarbinimo agentūrų kontaktus, o treti, nieko negalvodami, sėda į mikroautobusus ar lėktuvus ir pasileidžia ieškoti nuotykių. Visi, kurie „ragavo“ gyvenimo užsienyje patirties, pasakys, kad ten pinigai neauga ant medžių ir nėra taip lengva, kaip daugumai atrodo. Tad šiame interviu kalbinsime jauną Širvintų miesto gyventoją, kuris pasidalins neeiline dešimties metų gyvenimo Amerikoje patirtimi. Tai – šalis, kurią galima pavadinti kitu pasauliu, jei lygintume ją su šalimis, kurias dažniausiai renkasi emigrantai. Vaikinas dėl tam tikros gyvenimo mažame miestelyje specifikos nesutiko atskleisti tapatybės, tačiau mielai pasidalijo gyvenimo Amerikoje prisiminimais.
– Tad gal ir pradėsime nuo to, kada ir kokių priežasčių vejamas išvykote į Ameriką?
– Amerika, matyt, kaip ir daugelio žmonių, buvo mano svajonė. Baigęs Širvintų Lauryno Stuokos – Gucevičiaus gimnaziją, išvykau mokytis į Kauną. Studijavau Lietuvos žemės ūkio universitete ekonomiką. Po pirmo kurso pasinaudojau studentų mainų programos galimybėmis ir vasaros darbams išvykau į Angliją. Tai buvo pirmoji patirtis užsienyje. Po to noras vykti į Ameriką išaugo dar labiau. Tad, kai baigiau mokslus 2004 metais, pamaniau, kad puiki galimybė pasinaudoti studentams suteikta programa „Work and Travel“ ir įgyvendinti tą svajonę.
Pradžia Amerikoje buvo ganėtinai sudėtinga. Nebuvo taip, kaip dauguma įsivaizduoja, kad pinigus kastuvu gali semti. Man pasiūlė darbą baldų pervežimo įmonėje. Įspėjo, kad darbas bus fiziškai sunkus, tačiau aš nepabūgau ir pamaniau, kad Amerika yra didžiulė šalis, joje viskas techniškai modernizuota ir neturėtų būti taip sunku. Darbas iš tiesų buvo labai sunkus. Mes su vienu lietuviu, kuris jau prieš savaitę buvo atvykęs, dirbome dviese. Turėjome užsakovams atvežti pilną sunkvežimį baldų ir juos sunešti į namus bei sustatyti pagal jų pageidavimą. Žinoma, atlygis, kuris, kaip studentui, atrodė didžiulis – viską atpirko.
Klyvlando, kuriame vyriškis gyveno, vaizdas. (Nuotrauka iš Google paskyros)
Tiesa, reikėtų prisiminti, kad ir pati kelionė į Ameriką buvo itin sunki. Išvykau vienas į visiškai naują šalį, kurioje pastatai, mašinos ir visa, kas yra ant žemės, atrodė kelis kartus didesni nei įprastai. Turėjau vykti į viešbutį, kuriame prieš savaitę apsistojo atvykęs lietuvis, su kuriuo man teko gyventi bei dirbti. Viskas stebina, viskas įdomu, informacijos mažai, tačiau šiaip ne taip pavyko surasti tą viešbutį. Teko paklaidžioti, įveikti didelius atstumus ir išgyventi ilgas laukimo valandas. Negana to, viešbučio durys buvo užrakintos. Pamaniau, jog teks miegoti ant lagaminų stotelėje. Pabandžiau eiti iš kitos pusės – gal kas įsileis? Patekau į vidų ir sutikau kelis draugiškus amerikiečius, kurie šiltai priėmė. Po valandos pabandžiau dar kartą pasibelsti į to vaikino, su kuriuo turėjau gyventi, duris. Atidaręs jis pareiškė, kad miegojo. Vėliau tas lietuvis išvyko. Likau vienas, daugiau nepažinojau nei lietuvių, nei rusų. Kad būtų pigesnis pragyvenimas, apsigyvenau su amerikiečiu, su kuriuo dirbome toje pačioje įmonėje. Prasidėjo bendravimas anglų kalba dvidešimt keturias valandas per parą. Kalbą mokėjau, tačiau buvo kiek sudėtinga angliškai kalbėti nuolat. Laikui bėgant, be abejo, persilaužiau, ir viskas buvo gerai. Baigėsi darbai – atėjo kelionių etapas.
Nuvykau poilsio pas draugus. Jie pasiūlė darbą, tačiau man reikėjo prasitęsti leidimą, kad galėčiau pasilikti ilgesniam laikui. Tad įstojau į koledžą ir gavau leidimą gyventi dar ketverius metus. Mokiausi ekonomikos. Nebaigiau, nes tas diplomas nebuvo pravartus ieškant darbo ar stojant kur kitur. Po kurio laiko atvyko mergina, su kuria dar Lietuvoje bendravome. Ji laimėjo žalią kortelę ir atvyko pas mane pasisvečiuoti. Susidraugavome, vėliau draugystę įtvirtinome ir nusprendėme gyventi Amerikoje. Gyvenau ilgai ir laimingai. Lyginti to su Lietuva negalėčiau. Pragyvenimas ten yra toks, kad reikėtų būti kvailam, kad neišgyventum. Įkūrėme nuosavą stogų dengimo įmonę, įsigijau būstą, ir viskas klostėsi puikiai, tačiau 2008 metais nusprendžiau grįžti į Lietuvą.
Susikroviau visus baldus, specialus konteineris atgabeno juos į Lietuvą, Vilniuje nusipirkau butą ir bandžiau įsikurti. Sekėsi ganėtinai sudėtingai. Nepavyko susirasti nuolatinio darbo. Jei ir įsidarbindavau, vėluodavo atlyginimas, kas man atrodė keistai, nes tai juk mano uždirbti pinigai, kaip aš galiu jų negauti. Žmonės pikti, viskuo nepatenkinti, neįstengiantys laisvai jaustis, pozityviai mąstyti ir panašiai. Bet tai galima paaiškinti: čia – sunku pragyventi, todėl žmonės išvargę. Amerikoje – kur kas paprasčiau. Viskas gerokai pigiau. Per savaitę, nepaisydamas kainų ir pirkdamas tai, ko tik širdis geidžia, maistui išleidi kokių penkiasdešimt eurų. Kuras yra be galo pigus – 70 euro centų už litrą. Tad gali nevaržomai ir pigiai keliauti – atlyginimas tau tai leidžia. Taigi po pusantrų metų nusprendžiau, kad reikia krautis lagaminus ir grįžti atgal į Ameriką. Turėjau galimybę gyventi geriau ir nenorėjau jos paleisti. Per tris mėnesius atkūriau viską, ką turėjau prieš tai. Įmonė veikė, nes lietuvis, su kuriuo ją įkūrėme, visą tą laiką dirbo, tad buvo paprasta. Po kurio laiko su drauge nusprendėme pasukti skirtingais keliais. Kadangi esu iš tų žmonių, kurie nemėgsta stovėti vietoje, nuolatos nori išbandyti kažką naujo, – 2015 metais vėl grįžau į Lietuvą. Pamaniau, kad dar kartą pabandysiu gyventi čia. Butą Vilniuje buvau pardavęs, tad įsikūriau Širvintose. Bandžiau dirbti pagal specialybę, bet man ji buvo ne prie širdies. Labiau traukia medžio, statybos darbai. Dirbu statybų įmonėje, turiu savo komandą ir planuoju įkurti tai, ką turėjau Amerikoje. Nuolatos tenka susidurti su rūpesčiais, nes Lietuvoje atsidaryti nuosavą verslą nėra paprasta. Žiūrėsiu, kaip viskas susiklostys, bet neatmetu jokių galimybių. Vis dar palaikau ryšius su Amerika ir joje gyvenančiais draugais, visados susiskambiname, susirašome, vyksiu jų aplankyti, tad gyvenimas parodys, kuria linkme viskas pasisuks.
Krepšinio aistruolių tribūnos būna perpildytos susirinkusių lietuvių su šalies atributika.
– Be galo smagu klausytis tokių įspūdingų potyrių. Juo labiau kad tai iš tiesų daugelio ir, ne paslaptis, mano pačios svajonė apsilankyti šioje galimybių ir neregėto grožio kupinoje šalyje. Neseniai „Delfi“ portale teko skaityti emigranto parašytą straipsnį apie lietuvius, kurie gyvena svetur. Televizija, žiniasklaida, socialinio pobūdžio portalai nuolatos skleidžia informaciją, kad „lietuviai, kurie emigruoja iš Lietuvos, išduoda savo šalį. Jie yra parsidavėliai, nutautėję ir visiškai nelaiko savęs Lietuvos patriotais“. Šis žmogus straipsnyje neigia tokią informaciją ir, pasak jo, viskas vyksta atvirkščiai. Lietuviai įkuria bendruomenes, šiltai tarpusavyje bendrauja, palaiko lietuviškas tradicijas. Taip apie mūsų mažą šalį sužino ir didžiosios pasaulio valstybės. Tad norėjau paklausti, kaip visas šis procesas plėtojamas Amerikoje? Kokia jūsų nuomonė apie patriotizmo puoselėjimą?
– Jeigu kalbėtume apie mane,- patriotizmą atradau būtent ten. Niekada neklausydavau lietuviškos muzikos, o Amerikoje man pradėjo patikti. Fonotekoje atsirado įvairios lietuviškos muzikos, neišskiriant ir lietuvių liaudies dainų. Amerikos lietuviai netgi, sakyčiau, aktyviau domisi Lietuvos istorija. Nesakau, kad čia nesidomi, bet, vertinant visumą, – susidaro šiek tiek kitoks vaizdas. Ten į Lietuvos valstybines šventes lietuviai itin jautriai reaguoja. Amerikoje aš didžiavausi būdamas lietuvis. Man garbė būti šalies, kuri turi įdomią istoriją, kuri išsivadavo iš Sovietų Sąjungos, piliečiu. Man būdavo be galo smagu paimti į rankas Lietuvos trispalvę ar įsigyti drabužių su Lietuvos atributika ir demonstruoti, kad aš esu būtent iš tos šalies. Sutikau nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie į Ameriką atvyko Antrojo pasaulinio karo metu ar jam pasibaigus. Jie nuolatos domisi tuo, kas vyksta Lietuvoje, jiems viskas įdomu, kas su mūsų šalimi susiję. Su pasididžiavimu taria, kad yra lietuviai.
Momentas, kai aikštėje prieš 25 000 žmonių minią buvo iškelta Lietuvos vėliava.
Tapau Klyvlando lietuvių bendruomenės pirmininku. Organizuodavau susibūrimus, išvykas ar lietuvių krepšininkų palaikymą vykstant krepšinio varžyboms. Niekada nepamiršiu to neapsakomo jausmo, kuomet žaidė NBA ir „Cavaliers vs. Raptors“. Tuomet nuvykome palaikyti Lietuvos krepšininko Jono Valančiūno. Prieš 25 000 žmonių minią aikštėje iškėlėme Lietuvos vėliavą ir paskatinome žmones daryti rankų bangą. Buvo kažkas nerealaus. Sugužėjo visi žurnalistai, prašė dalyvauti ir beisbolo rungtynėse – ne dėl to, kad žais lietuviai, bet dėl to, kokį įspūdingą reginį padarėme. Visi lietuviai ten vieningi, padeda vieni kitiems, ir tai skiriasi nuo situacijos Anglijoje, Airijoje ar kitose šalyse. Ten lietuvių yra gerokai per daug, dažnai atvyksta ne pačios geriausios reputacijos žmonės ir vieni kitiems siekia pakenkti, o ne pagelbėti.
Klyvlande yra lietuvių namai, kuriuos pastatė tie senieji lietuviai išeiviai, vadinamieji „dipukai“. Labai didelės patalpos, kuriose yra restoranas, baras ir gyvenamosios patalpos. Kiekvieną sekmadienį lietuviai renkasi tame bare, kuriame gausu Lietuvos atributikos, dainuoja lietuvių liaudies dainas, dalijasi įspūdžiais ir džiaugiasi gyvenimu. Visai neseniai prakiuro to pastato stogas, kuriam sutvarkyti reikėjo 10 000 dolerių. Ką jūs manote – per dvi dienas lietuviai suaukojo šią sumą.
Iš tiesų, norėtųsi Lietuvoje gyvenančius tautiečius įkvėpti viso to pozityvo, kitokio mąstymo, šviesesnio požiūrio į gyvenimą. Juk nėra jau viskas taip blogai. Turime stogą virš galvos, mylinčius artimuosius, už ką pavalgyti ir panašiai. Reikia džiaugtis visu tuo, nes yra žmonių, kurie gyvena kur kas prasčiau, bet jų veide vis vien spinduliuoja šypsena. Galiu drąsiai teigti, kad išvykimas į Ameriką nebuvo dėl geresnio gyvenimo. Vykau tam, kad praplėsčiau akiratį, pamatyčiau kažką įspūdingo, o kai atsirado galimybė užsidirbti, – neatsisakiau ir to. Dabar daugelyje situacijų viską lyginu, bet nemanau, kad tai yra blogai. Kaip tik naudinga įgyti kitokios gyvenimo patirties, kurią galima pritaikyti Lietuvoje. Regis, praėjo keleri metai, kai gyvenu Lietuvoje, tačiau vis dar sunku priprasti ir susitaikyti su negatyviu žmonių mąstymu. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad žmonės čia net labai gerai gyvena: prabangūs automobiliai, vardiniai drabužiai, didžiuliai namai ir panašiai. Tik visa tai nuliūdina, kai žinai realią situaciją, supranti, kad tai – tik rožinių akinių iliuzija. Myliu savo šalį, jos žmones ir tikiu, kad situacija pasikeis, kas po truputį jau pastebima. Norėčiau, jog kiekvienas susikurtų galimybę įgyvendinti svajones bei pamatyti kitokio gyvenimo vaizdus.
– Dėkoju, už nuoširdumą ir pasidalintas mintis apie spalvingą gyvenimo etapą.
Odeta Kuročkina
Nuotraukos iš asmeninio pašnekovo albumo
