+

„Geriau keli eurai kišenėje, bet ramybė širdyje ir sieloje…“

Gyvenimo kelias, kuriame esu dabar. Kiekviena diena - lyg nauja pamoka.

Gyvenimo kelias, kuriame esu dabar. Kiekviena diena - lyg nauja pamoka.

Emigracija šiandien bene viena iš aktualiausių temų. Kasmet daugybė lietuvių palieka savo gimtąją šalį. Emigracija – tarsi nepagydoma liga, kiekvienais metais nevaldomai mažinanti Lietuvos miestus ir kaimus. Ligos sukėlėjai tarsi ir žinomi: lietuviai bėga iš šalies dėl didelių mokesčių, mažų pensijų, didelių kainų, mažų atlyginimų, aukštojo mokslo problemų ir… dėl per didelio pesimizmo. Apie emigranto duoną kalbuosi su beveik metus Olandijoje prabuvusia, neseniai grįžusia į Lietuvą ir šiuo metu Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja dirbančia Odeta Kuročkina. 

– Jūs esate širvintiškė?

– Gimiau ir augau Širvintose. Tiesa, nuo vienerių metukų iki ketverių, kuomet gyvenimas iš manęs pasiglemžė tėtį, teko gyventi Krikštėnų kaime, Ukmergės rajone. Kadangi toje vietoje praleidau gražiausias vaikystės akimirkas – nuolatos grįžtu pasivaikščioti prisiminimų takais. O Širvintos visuomet buvo gimtinė, kurioje planavau kurti savo ateitį. Daugelis atsimena mane kaip „Širvintų krašto“ korespondentę, esu apsigynusi lietuvių filologijos bakalaurą, studijavusi tarptautinę žurnalistiką Anglijoje. Šiuo metu su sužadėtiniu planuojame vestuves.

Atsiverianti panorama Roterdamo centre.

Atsiverianti panorama Roterdamo centre.

– Įdomu, dėl kokio tikslo važiavote į užsienį?

– Būtent vestuvių planai mus ir pastūmėjo metus laiko padirbėti svetur. Kadangi man tai nebuvo pirmas kartas užsienyje, tai buvo mano idėja, nes tuo metu tai atrodė geriausias variantas užsidirbti. Pirmosios emigracijos „malonumus“ Anglijoje patyriau vasaros atostogų metu būdama septyniolikametė, antroji išvyka buvo po metų, tada į Angliją išvykau studijuoti. Ten praleidau beveik dvejus metus. Supratusi, kad per anksti „pabėgau“ nuo artimųjų, grįžau į gimtinę ir sau pasakiau, jog užsienis ne man, nes aš myliu Lietuvą, be kurios negaliu gyventi. Tuomet priėmiau sprendimą, kad studijų metais vyksiu padirbėti svetur tik vasaros atostogoms – pakeisti aplinką ir baigus studijas nestovėti su diplomu rankoje, bet tuščiomis kišenėmis. Taigi, dvi vasaras praleidau Airijoje, o vieną – Švedijoje.

– Koks jausmas gyventi svetimoje šalyje? Kokius darbus teko dirbti?

– Šį kartą išvykimui pasirinkome Olandiją, nes toje šalyje turėjome pažįstamų ir ji paliko gerą įspūdį besisvečiuojant trumpų atostogų metu. Tik nemaniau, kad pradžia bus tokia sunki. Adaptacijos laikotarpis buvo tikras košmaras. Kai apsistoji vienoje vietoje, kuriesi jaukų šeimos kampelį ir pripranti prie nusistovėjusios mažo miestelio rutinos, staigus išvykimas atrodo kaip tremtis į koncentracijos stovyklą, kurioje susiduri su naujais iššūkiais, prisitaikymo sunkumais bei nuolatiniu namų ilgesiu. Maistas neskanus, oras ne tas, jūra ne tokia kaip Palangoje, gatvėse judrus dviračių, tramvajų, metro ir pėsčiųjų eismas, žmonių veidai nepažįstami, taisyklės nežinomos, jautiesi lyg patekęs į kitą galaktiką. Bandai susikurti panašų pasaulį, kurį turėjai Lietuvoje, tačiau viskas atrodo taip dirbtina, netikra bei svetima. Turbūt nebūčiau drįsusi ginčytis su tais, kurie teigė, jog čia gyventi gera. Vietinių ideologija skatina į viską žiūrėti pozityviai, nes kad ir kas benutiktų, jie tuo įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau „viskas bus gerai“. Net ir važiuodama ankstų rytą autobusu nepamatysi nei vieno rūškano veido.

Viskas lyg ir buvo gerai, lyg ir viskas tiko, patiko. Dirbau įvairiausius fizinius darbus: greito maisto užkandinių kasininke, viešbučio kambarių valytoja, sandėlio darbuotoja, skrajučių dalintoja, naktinių klubų rūbininke, aplinkos prižiūrėtoja ir pan. – darbų vienu metu būdavo daug, nes per trumpą laiką norėjosi užsidirbti kuo daugiau pinigų. Tačiau visą tą laiką galvoje kirbėjo mintis: „Odeta, ką tu čia darai?“ Vis ramindavau save, kad norint gyvenime kažką gauti – turi daug dėl to paaukoti. Tad stengiausi mąstyti pozityviai ir rasti tame teigiamų savybių: patirtis bei penas kūrybai, naujos pažintys, nematyta kultūra, tradicijos, užsienio kalbų lavinimas, akiračio plėtimas ir t.t. Tuo metu savo gyvenimą lyginau su Juozo Baltušio novelių romano istorija „Parduotos vasaros“…

– Gal papasakotum apie lietuviams neįprastus gyvenimo įpročius Olandijoje?

– Skrosdama dviračiu didžiules sankryžas jautiesi gatvės karaliumi, nes ne tu privalai būti atsargus, o kitų transporto priemonių vairuotojai prisitaiko prie tavęs. Čia žmogus turi galimybę legaliai ir nevaržomai svaigintis, pasinerti į raudonųjų žibintų platybes ir atvirai reikšti jausmus tos pačios lyties atstovams be baimės būti visuomenės pasmerktam. Daug yra tariamų malonumų ir laisvių, tačiau visada prisimeni, jog čia esi svetimšalis. Dažnai galima sutikti ir tautiečių, kurie per daugelį metų yra praradę tautinę savimonę ir nuolatos bamba, koks blogas gyvenimas Lietuvoje ir keikia savo valstybę visokiais žodžiais. Bandai jiems aiškinti, jog Lietuvoje gyventi nėra taip jau blogai, tačiau suvoki, jog ir pati ne vardan kilnių tikslų, o tik dėl pinigų čia atvykai… Ir niekas nesugrąžins prarastų džiugių akimirkų, kurias galėjai praleisti su šeima ir draugais. Olandijoje diena iš dienos bėgo dirbant įvairius fiziškai nelengvus darbus, lydint nuolatiniam stresui, baimei likti gatvėje be nieko ir vietinių gyventojų paniekai. Vis tikėjomės, kad bus geriau, bet būdavo tik dar blogiau. Jaučiausi lyg sapne, tarsi ištremta į koncentracijos stovyklą, į fabriką, kuriame sūrio pakuotojais dirba buvę teisininkai ir mokytojai. Dauguma jų čia dirba jau 5-10 metų. Tai toks darbas, kuriame dirbi kaip robotas: keliais pirštais supakuoji sūrį ir smegenys tau yra visiškai nereikalingos. Nepraėjus nė metams abu su sužadėtiniu atsitokėjome ir galiausiai grįžome ten, kur saulė šviečia skaisčiau, kur dangaus žydrumas kelią šypseną, kur turi galimybę džiaugtis keturiais metų laikais ir kur tavęs laukia namai namučiai.

Į savo gyvenimą reikia žiūrėti pozityviai, o šaunius vyrus verta nešioti ant rankų...

Į savo gyvenimą reikia žiūrėti pozityviai, o šaunius vyrus verta nešioti ant rankų...

– Taigi pagaliau išaušo diena, kada reikėjo grįžti namo…

– Grįžome šių metų kovo 6-ąją. Šią dieną galiu įvardyti kaip vieną iš laimingiausių mano gyvenime. Tik nusileidus lėktuvui Lietuvoje vėl pajutau kunkuliuojant gyvenimą, supratau, jog nebereikės susėdus prie apvalaus stalo su daugybe nepažįstamų veidų skaičiuoti laiko, laukti, kad kuo greičiau išauštų rytojus, kada dar vienu žingsneliu priartėsi prie namų. Gerai prisimenu skrydžio atgal į Lietuvą išvakares. Lyg ir bandai užmigti, bet nerandi sau vietos, lyg ir karšta, lyg ir šalta, naktis tęsiasi lyg amžinybė… Turbūt, įprastas rytas atrodytų kiek kitaip: gulėčiau šiltai įsisukusi į antklodę, gerčiau rytinę kavą ir bambėčiau sau po nosimi „kaip lauke šalta, koks bjaurus oras, kada gi pagaliau ateis tas pavasaris ir kaip tingiu keltis į darbą…“ Tą antradienį, kada mūsų kojos vėl palietė gimtąją žemę, viską mačiau ir jaučiau visai kitomis spalvomis.

– Jūs sugrįžote, tačiau daugeliui emigrantų tas pats kur gyventi, svarbu, kad tik geras „babkes“ mokėtų…

– Numatytus finansinius tikslus pasiekėme ir kaip tikri patriotai grįžome į gimtinę. Galiausiai po visų klajojimų supratau, jog geriausia gyventi yra savoje žemėje. Kiekvienam, kuris nėra patyręs emigracijos skonio, siūlau pabandyti ir iš arčiau susipažinti su iliuzijomis apie augančius pinigus ant medžių ir laukiantį rojų svetur. Šiuo metu be galo džiaugiuosi savo gyvenimu, nes užsiimu mėgstama veikla – esu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Širvintų Lauryno Stuokos-Gucevičiaus gimnazijoje, dėlioju paskutines vestuvių planavimo detales, turiu nuostabų, mylintį, be galo rūpestingą būsimą vyrą, su kuriuo, po visų išbandymų nors ir į žvalgybą eičiau. Išmokau visai kitaip išsirinkti prioritetus, vertinti tai, kas paprasta, tiesiog mėgautis kiekviena, nuostabaus gyvenimo akimirka. Geriau keli eurai kišenėje, bet ramybė širdyje ir sieloje…

Kalbino Adomas Žvirblis

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!
Naujausi komentarai
  • birute parašė:

    na tikra rasytoja ,kad tokia gudruole,reikejo mylimoj lietuvoj vestuvem uzsidirbti

Kiti straipsniai:

Septynioms gimnazistėms – septyni 100 balų įvertinimai

Informacija iš naujausio numerio: „Kuo daugiau darai, tuo daugiau suspėji“

Atvira jaunimo erdvė – spalvinga kaip pati jaunystė

Aktyvus, žingeidus, tolerantiškas

10. Diena po dienos

Širvintų rajono jaunimui – vienos dienos stovykla

BALSUOKITE! „Tėvynė ten, kur mums gera būti“

Dainininkė Monique apie Širvintų mokykloje patirtas patyčias: „Iki šiol skaudu tai prisiminti“ + VIDEO

Tikri turkai

8. Prisiminimai

7. Meditacija

Sekmadienis

Širvintų moksleiviai „pasimatavo universitetą“

Širvintose – Moksleivių Universitetas!

5. Turkiškas vardas

Dainininkė AISTE pristato naują vaizdo klipą ir dainą „My Only Friend“

„Motfestas“

Trys draugės

Kartais būna liūdna, nes Lietuvoje menas mažiau vertinamas

Įsimylėti…

Karjeros festivalyje – jaunuoliai iš viso rajono

Susikurto gražaus gyvenimo kaime į didmiestį tikrai nekeistų…

„Veiksmo diena“ Savivaldybėje: gimė bendras projektas

Širvintų atvira jaunimo erdvė dūzgia

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos
+