Už domėjimąsi gamta pelnyta kelionė į Vokietiją

Džiugas Tamašauskas (dešinėje) su Vokietijos ornitologe kalbasi apie paukščius.

Džiugas Tamašauskas (dešinėje) su Vokietijos ornitologe kalbasi apie paukščius.

Vasaros pradžioje Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre (LMNŠC) vyko Tarptautinio projekto „Paukščių palydos“ III etapo jaunųjų ornitologų mokslinė konferencija. Joje pranešimą „Širvintų miesto ir apylinkių paukščių stebėjimai“ skaitė Širvintų „Atžalyno“ progimnazijos mokinys Džiugas Tamašauskas (mokytoja Jadvyga Apavičienė). Pranešimas buvo labai gerai įvertintas, o autorius pakviestas į IV etapą. Spalio 3-6 dienomis respublikinės jaunųjų ornitologų konferencijos nugalėtojas Džiugas Tamašauskas dalyvavo IV etapo mokymuose Vokietijoje, Meklenburgo-Pomeranijos žemėje, gamtinio ir ekologinio švietimo įstaigose bei saugomose teritorijose. Grįžęs iš kelionės, „Atžalyno“ progimnazijos šeštokas Džiugas Tamašauskas mielai sutiko atsakyti į keletą klausimų.

– Sėkmė tave lydi jau ne pirmą kartą. Esi knygos „Sėkmės ratas“ autorius, knygos „Lietuvos vaikai kuria pasakas“ bendraautoris. Dabar ką tik grįžai iš laimėtos kelionės po Vokietiją. Sakyk, kur slypi sėkmės paslaptis?

– Manau, kad vidinį talentą mes turime visi. Tas talentas slypi kiekvieno žmogaus skirtingose srityse. Aš savo talentą atradau domėdamasis gamta, jos reiškiniais. Kai buvau dar mažas, paukščius tik stebėjau. Vėliau pradėjau užsirašinėti tai, ką pastebėjau, pradėjau juos fotografuoti. Pastaraisiais metais intensyviai pradėjau domėtis paukščiais. Juos ne tik fotografavau, bet ir filmavau. Todėl turiu apie paukščius daug vaizdinės medžiagos. Tą medžiagą panaudojau rašydamas projektą. Su projektu „Širvintų miesto ir apylinkių paukščių stebėjimai“ dalyvavau jaunųjų ornitologų mokslinėje konferencijoje. Komisija mano darbą įvertino labai gerai, todėl buvau pakviestas į Tarptautinio projekto „Paukščių palydos“ IV etapą, kuris vyko Vokietijoje. Tai sėkmės paslaptis – mano įvertintas triūsas.

Džiugas viename iš ornitologijos centrų.

Džiugas viename iš ornitologijos centrų.

– Kiek jaunųjų gamtininkų buvo Lietuvos delegacijoje? Kas jums vadovavo?

– Į Vokietiją vyko 40 mokinių ir jų mokytojų iš visos Lietuvos. Kelionę organizavo ir rūpinosi visais kelionės klausimais Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus metodininkė Stasė Mameniškienė. Kelionėje mus lydėjo Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Petras Kurlavičius, organizavęs pagrindinę mokomąją programą Vokietijoje bei vedęs paukščių pažinimo pamokas.

– Kaip buvo parengta kelionės programa? Kur buvote ir ką įdomaus matėte?

– Kelionės programa buvo turininga ir įtempta. Pradžioje aplankėme vieną naujausių šalyje – Okeano muziejų Štralzunde. Septyniose didžiulėse salėse galima ne tik pažinti jūrų ir vandenynų biologinę įvairovę, bet ir atsakyti į klausimus, kodėl vanduo mėlynas, kuo minta pingvinai, pabūti nuskendusiame laive, jaukiai įsitaisius ant minkštasuolio stebėti virš galvos „plaukiojančius“ banginius ir klausyti jų garsų. Sužinojome, kokios teminės edukacinės programos vedamos muziejuje. Kita išvyka – į kaimą Groß Mohrdorf, kuriame įsikūręs visoje šalyje garsus Vokietijos gervių informacijos centras. Čia mus priėmė centro vadovas dr. Giunteris Novaldas, vienas žymiausių gervių specialistų pasaulyje. Vyko 6 valandų trukmės praktinis gervių pažinimo seminaras. Susipažinome su gervių ir kitų paukščių migracija, specifinėmis buveinėmis, jų apsauga. Sužinojome, kad biokurui gausiai auginami kukurūzų laukai – svarbiausias gervių prieglobstis migracijos metu. Stebėjome gerves laukuose, pelkėse, nakčiai artėjant, persikėlėme į Riugeno salą, kur Baltijos pakrantėje susirenka tūkstančiai paukščių nakvynei. Puikiai įrengtos gervių stebėjimo aikštelės ir gausus visų šalių mokslininkų būrys neleido mums nuobodžiauti – sutemo, o seminaro dalyviai vis dar klausėsi gervių klyksmo. Šeštadienį išvykome į netoli Berlyno esantį didžiausią Vokietijoje rezervatą Schorfheide-Chorin, aplankėme vieną jo padalinį – darbui su mokiniais ir mokytojais skirtą centrą „Blumberger Mühle“. Bendravome su centro darbuotojais. Beveik visą dieną praleidome su centro jaunimo reindžere Elfi Laack, kuri vedė mokomuoju gamtos taku, pristatė centro ekspozicijas ir žaliąsias edukacines erdves. Antroje dienos pusėje Elfi lydimi išvykome į seną bukų mišką Buchenwald Grumsin ir keliavome pažintiniu taku. Susipažinome su skirtingomis, Lietuvoje nematytomis lapuotynų buveinėmis. Kelionę baigėme prie tylaus miško ežero.

Žaliojoje klasėje.

Žaliojoje klasėje.

– LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyrius kviečia ir kitais metais įsijungti į Tarptautinį projektą „Paukščių palydos“. Ką planuoji daryti? Kokie ateities planai?

– Šiais metais įstojau į LOD (Lietuvos ornitologų draugija). Buvau kviečiamas į Paukščių palydas Lietuvoje, bet jau anksčiau sužinojau apie kelionę į Vokietiją ir vykau ten. Toliau stebiu paukščius, fotografuoju, rašau jų duomenis. Tad ir kitais metais dalyvausiu šiame projekte. Būdamas kelionėje, sulaukiau kvietimo į Raseinių Viktoro Petkaus pagrindinę mokyklą. Šios mokyklos biologijos mokytoja Rasa Vaišvilienė pakvietė 2014 metų pavasarį su nauju darbu atvykti į Dubysos regioninį parką, kur vyks tolimesnis Tarptautinio projekto etapas. Kelionės metu susipažinau ir daug bendravau su Kauno rajono Šlienavos pagrindinės mokyklos biologijos mokytoja Onute Gerviene. Ji žadėjo supažindinti su ornitologu Juozu Miškiniu. Šiandien jau gavau laišką.

– Kas įdomiau: rašyti knygą ar stebėti paukščius? Kodėl?

– Man labai sunku pasakyti. Stebiu paukščius ir juos aprašinėju. Tai kartu ir darbas, ir kūryba. Daug darbo reikia įdėti ir rašant knygą, ir stebint paukščius.

– Ačiū už pokalbį.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš asmeninio Džiugo Tamašausko archyvo

Reklama: Lietuva Vokietija

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top