Žvagulių atžalos vestuvėms gėlės išaugo ir pražydo Musninkėliuose

Tarp „laukinių“ gėlių puikiai dera Kurauskų šeima: dukrelė Elena, tėvelis Dainius ir mamytė Angelina.

Musninkėlių kaime, laukų apsuptoje sodyboje, prieš penkerius metus įsikūrė jauna Angelinos ir Dainiaus Kurauskų šeima. Angelina baigusi Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą, yra informacinių sistemų valdymo specialistė, dirbanti Širvintose. Ji – ir… šeimyninio gėlių ūkio įkūrėja, aistringa gėlių augintoja, todėl mūsų pokalbio tema šiandien sukasi daugiausia apie gėles. Mums kalbėtis padeda vyras Dainius ir dvi dukrytės – trejų metukų Monika ir penkerių Elena.

– Kokiais keliais atsidūrėte Širvintų rajone ir kodėl auginate būtent gėles?

Prie kelio augančioms pušims ši vasara patiko, jos gerokai ūgtelėjo.

– Mes patys esame širvintiškiai, vyras kilęs iš Čiobiškio, o aš – iš Bagaslaviškio. Ieškojome sau tokių namų, kur būtų daug vietos bei erdvės, ir tam tinkamą sodybą suradome per vidurį nuo mūsų abiejų gimtųjų namų – Musninkėlių kaime. Visai netoli – net dvejos Musninkų kapinės, todėl daugelis pažįstamų iš pradžių klausdavo, ar nebaisu? Mums nebaisu, užtat kaip gražu būna per Vėlines… Įsigijus sodybą, joje tebuvo apleistas trobesys, keli seni ūkiniai pastatai, senos obelys ir mažas ąžuoliukas. Vyras savo rankomis suremontavo pastatus, pradėjome tvarkyti aplinką, susidomėjau gėlėmis. Kuo toliau – tuo labiau jos mane traukė ir žavėjo. Šiame versle svarbu ne tik pinigai, gėlės tapo mano aistra. Pradėjau jas kolekcionuoti, todėl sodyboje šiandien labai didelė jų įvairovė.

– Aplinkui nesimato jokių šiltnamių, tai kur ir kokias gėles auginate?

– Gėles auginame lauke, o ne šiltnamiuose. Auginame tas gėles, kurioms tinka lietuviškas klimatas, kurios gali augti po atviru dangumi. Rožių ir panašių į jas gėlių pas mus nerasite, nebent sodo rožes, bijūnus, pentinius, lelijas. Darže kartu auga ir vienmetės, ir daugiametės gėlės: žioveiniai, jurginai, zinijos, burnočiai, iš daugiamečių pavasarį turėjome tulpių, tačiau ir jas auginame kaip vienmetes gėles, nors jų svogūnų nekasu, tačiau jos antrus metus nebežydi. Žinau, jog yra tokių „senobinių“ raudonos spalvos „neužmušamų“ tulpių veislių, kurių svogūnai peržiemoja ir vėl kitais metais žydi. Dar auginu bijūnus, pentinius, rudbekijas, ežiuoles ir visas kitas, tinkamas skynimui aukštas gėles.

– Teritorija aplinkui didelė, visos jos gėlėmis užsodinti neįmanoma…

– Esame ūkininkai ir be gėlių dar auginame šilauoges, kurių turime pasodinę visą hektarą. Šilauogės labai mėgsta būti laistomos, todėl šalia įrengtą didžiulę balą išlaistome per savaitę, tada vėl pripumpuojame vandens iš grežinio, jis sušyla ir vėl laistome. Šią vasarą tai darome kas antrą dieną, o vienam laistymui reikia apie dvidešimt kubinių metrų vandens. Laistant rečiau raudonuoja lapai ir būna geresnės uogos. Savaime aišku, laistome ne rankomis, yra įrengta laistymo sistema. Laistymo sistema įrengta ir gėlėms.

– Šilauogės brangios, pardavus jas iš tokio ploto galima piniguose maudytis… Tik reikėtų žinoti, kur jas realizuoti.

– Gerai būtų… Šilauoges auginame tik trečius metus, o pirmus kilogramus nuskynėme tik šiais metais. Jų buvo dar nedaug, o ir derėjo ne vienu laiku, jų net neužteko visiems norintiems, todėl su realizacija vargo nebuvo. Krūmeliai dar nedideli, todėl priskynėme gal tik 45-50 kilogramų. Toliau žiūrėsim, koks bus derlius, gal galima bus priduoti į restoranus, vešime į Vilnių.

Sodyboje buvusius pastatus savo rankomis suremontavo Dinius, o Angelina apsodino gėlėmis.

Be gėlių ūkininkai dar augina šilauoges.

– Iš šalies žiūrint atrodytų, jog gėlių auginimas yra lengvas verslas. Pasėjai, nuskynei ir dėk sau pinigus į kišenę…

– Gerai būtų. Darbai prasideda jau vasario pabaigoje. Visus vienmečius augalus sodinu ir daiginu pati, pavyzdžiui, šiais metais susidarė virš tūkstančio daigų. Daiginu namuose, vyras sukalė stovus, juose ir vyksta visas procesas. Nebijančias vėsesnio oro veisles pernešame į lauką. Pavyzdžiui, žioveiniai yra atsparūs šalčiui. Tikėtis, jog kažkas išdygs tik paprasčiausiai sėklą pabėrus į žemę, būtų naivu. Daigeliukams paaugus, kiekvieną iš jų sodinu lauke. Darže yra ištiesta plėvelė, apsauganti gėles nuo piktžolių, joje padarytos skylutės, į kurias ir susodinu savo daigelius. Darbo yra daug, užtrunka ir nužydėjusių žiedų pašalinimas, nes kitu atveju gėlė pradeda auginti sėklas ir nebežydi, laiko atima ir pats gėlių skynimas. Taigi, tereikia tik išsiaiškinti, kokios augalų veislės yra dekoratyvinės, gerai laikosi vazoje, nusipirkti sėklos, sudaiginti, pasodinti ir laukti, kada sužydės.

– Jūs pagal specialybę labai toli nuo gėlininkystės, o auginant gėles reikia turėti ne tik žinių, tačiau ir potraukio tam?

– Net nežinau, iš kur tas potraukis atėjo, gal iš vaikystės, iš mamos gėlių darželio… Šiaip pagrindinis mano pajamų šaltinis yra ne gėlių auginimas, o darbas įmonėje. Gėlės „maitina“ daugiau širdį. Jeigu nebūtų pagrindinių mano ir vyro darbų, galbūt nebūtų ir pačių gėlių, nes joms reikia taip pat nemažų investicijų. Pavyzdžiui, kad ir daugiamečius bijūnus perku šaknimis, kurių vienas kelmas kainuoja 5 eurus. Juos kurjeriai atveža iš Olandijos. Nepigios ir sėklos. Retesnių gėlių sėklų, kurios domintų floristus, siunčiuosi iš Anglijos, Olandijos, Lenkijos. Daugiausia žinių pasisemiu iš užsienio literatūros anglų kalba, nes Lietuvoje tokios nedaug. Šiaurės Amerikoje toks vietinių gėlių auginimas po atviru dangumi yra labai populiarus, tokių nedidelių gėlių ūkių tikslas yra tiekti sezonines gėlės floristams tausojant aplinką ir laikantis ekologijos principų. Prieš kelerius metus vieną žiemos vakarą naršydama internete šią idėją iš ten ir „pasigavau“.

Lietuvoje populiariausios yra šiltnamiuose auginamos rožės, įvairios pakabinamos gėlės, o lauko gėles dar mažai kas augina. Užsienyje tokių gėlių mada jau atėjo, lauko gėlės yra populiarios. Jos tampa paklausios ir pas mus, ypač jų reikalauja didesniuose miestuose, žmonės pasiilgsta tų nedidelių darželio gėlyčių, puokštyčių iš lauko.

– Jūsų darže auginamų gėlių galima surasti ir pievoje?

– Ne. Žodis „laukinės“ reiškia, kad jos auga po atviru dangumi. Iš pievos nuskintos gėlės ilgai nesilaiko, jos greitai nuvysta, todėl yra išvesta tų pačių pievų gėlių, žydinčių laukuose, dekoratyvinės formos, pavyzdžiui, morkų. Juk morkos be šakniavaisio dar ir gražiai žydi. Palikite paprasčiausią morką dirvoje antriems metams, tai ji kitais metais gražiai sužydės. Žydi ir burokai, ir špinatai… Jeigu pardavimui tiktų gėlės iš pievos, tai nereikėtų panašių ūkių ir viso darbo. Floristai patys pievoje reikiamų gėlių prisiskintų…

– Ar palanki ši vasara gėlių auginimui?

– Ši karšta vasara gėlėms nepalanki. Iš vienos pusės žiūrint, vasara gera, nes nelyja lietus ir nepažeidžia žiedų, tačiau iš kitos pusės – šiais metais mes praktiškai neturėjome pavasario, nes jis buvo labai karštas ir dėl to augalams vėliau pritrūko aukščio. Anksti pradėjo žydėti, o floristams reikia, kad stiebas būtų nors 60 centimetrų aukščio, nes kitaip jiems paprasčiausiai būna sunku surišti puokštes.

Floristų gaminamoms puokštėms labai tinka ir gėlės ... be puošnių žiedų.

– Maža gėles užauginti, jas dar reikia kažkur realizuoti. Kas jas perka, iš kur užsakymai? Kaip žmonės sužino apie jūsų ūkį?

– Gėles pristatau į kelis salonus Širvintose ir Vilniuje. Šiuo metu būna net gėlių trūkumas. Yra ir individualūs dekoratoriai, kurie gėles naudoja vestuvių papuošimams, pavyzdžiui, mano gėlės „dalyvavo“ dainininko Žilvino Žvagulio sūnaus Ryčio vestuvėse. Apie auginamas gėles skelbiu per socialinius tinklus, žmonės mielai skaito „Facebook“ sukurtą paskyrą „Gėlių upė“, kuri padėjo atrasti bendraminčių. Su kai kuriomis gėlių auginimo entuziastėmis užsimezgė glaudi draugystė, dalijamės tarpusavyje savo atradimais ir pasiekimais. Floristai net į namus atvažiuoja, pavyzdžiui, buvo atvykusi emigrantė iš Anglijos, kita grįžusi iš Kopenhagos kuria savo saloną Vilniuje ir domėjosi mūsų sodyboje augančiomis „laukinėmis“ gėlėmis.

– Mūsų pokalbio pabaigoje norisi sužinoti, kokia jūsų pati mėgstamiausia gėlė?

– Kadangi visas gėles užauginu galima sakyti nuo „kūdikystės“ – iš sėklų, tai jos man tarsi vaikai, visos gražios. Gal šiek tiek labiau akys krypsta į bijūnus, liaudyje vadinamau pinavijomis, nes jų labai daug veislių, jos labai gražiai žydi ir kvepia. Juk net operoje „Pilėnai“ Ūdrys dainuoja: „Aš papuošiu žirgo galvą pinavijom, apkaišysiu pavadėles žaliom rūtom…“

Kalbėjosi Adomas Žvirblis