Živilė Pinskuvienė.

Net vaikas žino: norint išgirsti aidą, reikia garsiai sušukti. Ši paprasta tiesa ilgamečio periferinės politikos patriarcho Vyto Šimonėlio epochos laikais buvo pamiršta. Susirinkdavo politinės linijos vienminčiai, smarkiai užmerkdavo akis, pirštais užsikimšdavo ausis, stipriai prikąsdavo liežuvį – ir viskas buvo gražu, tylu, ramu, kaip kokioje už trejų jūrų – devynerių marių besidriekiančioje Pernykščių sapnų karalystėje…

Ir štai į rajono tarybą atėjo nauja politinė jėga – žmonių pasitikėjmą gavę energingi, drąsūs Darbo partijos atstovai. Pajutę pavojų savo ramybei, politikos senoliai susimetė į krūvą, susikibo alkūnėmis it komunarai prieš sušaudymą, suglaudė pečius, pamiršo politinius ir moralinius skirtumus, kad tik į valdžios olimpą neužkoptų naujoji politinė jėga. Mes neišsigandome, nenusivylėme. Nuo pirmų posėdžių leidome suprasti, kad nesitaikstysime su apatija, apsnūdimu, neveiklumu, politiniu ir ūkiniu letargu. Koks kilo šurmulys, kai nenorintys dirbti staiga suprato, jog jų saulelė ėmė krypti vakarop. Suspigo, pakėlė galvas, vienas per kitą ėmė mosuoti kumščiais, reikšti pretenzijas. Štai taip ima „suokti“ nepatenkintos kūdros „lakštingalos“, kai lazda pamaišai maurais aptrauktą vandenį.

Žodžiu, valdančiajai koalicijai nepatiko, kad atsirado politinė jėga, galinti suburti valdančiųjų atstumtus žmones, nebijanti į akis rėžti tiesos, pirštu parodyti neatliktus ar atmestinai atliktus darbus, pradėtus ir pamirštus projektus. Kai tiesos rimbo kirčiai pagaliau pasiekė storose duknose įsiknisusius snaudalius, šiems kilo mintis kritikų burnas užčiaupti teisinėmis priemonėmis. Taip atsirado valdančiajai koalicijai priklausančių valstiečių liaudininkų Vyto Šimonėlio, Remigijaus Čirbos, Kazio Visacko, socialliberalų Kęstučio Pakalnio, Algirdo Meško, Mykolo Bildžiuko, socialdemokratų Antanos Lidžiaus, Andriaus Jozonio, „tvarkiečių“ Alfredo Astiko, Dariaus Paliukėno, save išsikėlusio Vinco Jasiukevičiaus, konservatorių Daivos Sakalauskienės, Irenos Vasiliauskienės, Lenkų rinkimų akcijos narių Stefanijos Tamošiūnienės ir Marijan’o Buinicko pasirašytas kreipimasis į Etikos komisiją dėl mano, jos pirmininkės, pasisakymų tarybos posėdžio metu.

Maža to, nuolat reiškiami priekaištai pasirodė tokie skaudūs, kad valdantieji, matyt, nutarė paleisti dar ir „kontrolinį šūvį“ – įkalbėjo Savivaldybės administracijos direktorę Eleną Davidavičienę kreiptis į teismą ir ten „apginti savo garbę ir orumą“ dėl mano apie kitą žmogų galimai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo.

Džiūgavo valdantieji. Kaip ne, jei numatyta sankcija – net iki vienerių metų laisvės atėmimo! Ilgam užčiaups burną!

Kokia iš tiesų yra Elenos Davidavičienės garbė ir orumas pajutau dar bylinėjimosi su ja metu, kai teismas pasiūlė taikytis. Pasirodo, ir susitaikymas turi savo kainą… Tik štai Elena Davidavičienė ilgai negalėjo apsispręsti, už kiek tūkstančių pamiršti tariamą nuoskaudą, kokiais pinigais įvertinti garbę ir orumą. Per savo advokatą pareikalavo 10 tūkstančių, paskui nusileido iki 8 tūkstančių, o supratusi, kad ir tiek gali negauti, paprašė 6500 litų…

Pagaliau tapo aišku, kad susitaikymas su svyruojančiu valdininkės apetitu prilygtų rinkėjų pasitikėjimo išdavimui. Beliko laukti teismo verdikto.

Džiaugiuosi, kad Širvintų rajono apylinkės teismas, priešingai nei vylėsi valdantieji, aštrią jų veiklos kritiką įvertino vadovaudamasis ne emocijų aksiomomis, o europinės teisės ir civilizuoto mąstymo standartais. Nesigilinsiu į mano naudai išsakytus motyvus. Pažymėsiu tik tai, kad, teismo nuomone, politikų kritikos ribos yra daug platesnės nei privačių asmenų ir politikai turi tolerantiškiau į ją reaguoti. Kartais pateisinami politikų atžvilgiu išsakyti net aštresni pasisakymai, o politikai, rinkdamiesi savo profesiją, sąmoningai atveria save stipriai ir kruopščiai elgesio analizei. Taigi teismas pripažino, kad nesu šmeižikė ir priteisė iš Elenos Davidavičienės mano naudai per 3800 litų bylinėjimosi išlaidų.

Galima tik konstatuoti, kad valdantieji klaidingai manė, jog jų pasirinktomis teisinėmis (tiksliau – teisminėmis) priemonėmis pavyks užčiaupti skaudžią tiesą į akis rėžiantį oponentą. Maža to, Savivaldybės administracijos direktorės Elenos Davidavičienės noras praturtėti susitaikant virto nemenkomis asmeninėmis išlaidomis ir „kontroliniu šūviu“ … pro šalį. O visus rinkėjus, rajono gyventojus noriu užtikrinti, kad Darbo partijos atstovai Širvintų rajono taryboje ir aš pati, šios partijos Širvintų skyriaus pirmininkė, ir toliau nepakabinsime ant vinies kritikos bizūno, nesitaikstysime su valdančiųjų apsamanojimu ir apslunkimu, priekaištų žodžių susitaikėliškai nevyniosime į vatą. Juo labiau, kad kalbant aštriai, skaudžiai minant ant nuospaudos, yra daugiau šansų, kad būsi išgirsta…

Živilė Pinskuvienė
Rajono tarybos narė

Paskutinė diena Airijos mokykloje buvo pilna juoko ir linksmybių.

Turbūt, nieko nebestebina pasakojimai apie žmones, kurie laimės ieškoti nusprendė užsienyje. Tačiau ne visi susimąsto, jog kartu su tėvais labai dažnai išvyksta ir jų vaikai. Juk šeimos ryšiai yra patys svarbiausi. Bet kaip jaučiasi vaikai atskirti nuo senojo gyvenimo, draugų ir giminaičių?

Prieš išvykstant – milijonas minčių

Kotryna Dagenytė jau ne vienerius metus gyvena Airijoje, tačiau iki šiandien save vadina širvintiške. Čia ji mokėsi iki aštuntos klasės.

„Sužinojusi, kad vyksiu į kitą šalį, iš pradžių labai džiaugiausi, juk ten tuo metu jau gyveno mano mama. Norėjau pagyventi kitoje šalyje, išmokti anglų kalbą, susipažinti su naujais žmonėmis. Artėjant išvažiavimo dienai džiaugsmas dingo: buvo baisu ir skaudu, kad reikės palikti draugus ir gimines“, – pasakoja Kotryna.

Gyvendama Lietuvoje Kotryna aktyviai dalyvavo mokyklos gyvenime, turėjo daug draugų. Su kai kuriais iš jų ryšius palaiko ir iki šiol. Laisvalaikį dažniausiai praleisdavo kaime pas senelius. Ir dabar, vos tik grįžusi į Lietuvą, stengiasi kuo greičiau atvykti pas juos.

Pasitikėdama savo jėgomis Kotryna nebijojo kalbos barjero: „Žinojau – kaip nors susikalbėsiu.“

Mokymosi ypatumai Airijoje

Tuo metu, kai Kotryna gyveno kupina kelionės laukimo ir baimių, jos mama Airijoje ieškojo mokyklos. Tinkamiausia pasirodė – Firhouse Community College, kuri atitinka vidurinę mokyklą Lietuvoje. Buvo sunku rasti mokyklą, nes prieš šešerius metus ne visos mokymo įstaigos buvo pasiruošusios priimti užsieniečius. O Kotryna turėjo eiti į devintą klasę, kurioje laikomi labai svarbūs egzaminai. Airijoje mokyklos suinteresuotos turėti kuo geresnius mokymosi rodiklius, o naujokai iš kitų šalių to padaryti tikrai nepadeda. Todėl Kotrynai teko kartoti aštuntos klasės kursą anglų kalba.

Kotryna (antra iš kairės) tarp savo klasės draugų.

„Mokymo sistema Airijoje labai skiriasi nuo lietuviškosios. Pirmiausia, pamokos tęsiasi nuo devintos iki šešioliktos valandos, nesvarbu, kurioje klasėje mokaisi. Pirmoji pertrauka (15 minučių) būdavo po dviejų valandų, tai yra po trijų pamokų. Antroji – 55 minučių pertrauka dar po trijų pamokų. Tada dar dvi valandos intensyvaus darbo. Ir taip visą savaitę. Na, išskyrus trečiadienį: tą dieną pamokos baigiasi tryliktą valandą.

Prieš prasidedant pamokoms, kiekvienas mokinys turi eiti pas auklėtoją ir pažymėti, kad atvyko į pamokas. Jei praleidi pamoką – tėvai informuojami telefonu. Beje, kiekvienas vėlavimas yra pažymimas pažymių knygelėje, o tai reiškia, kad jei ateini į mokyklą po devintos valandos, prie durų pasitinka pati mokyklos direktorė. Trys žymėjimai pažymių knygelėje – lieki po pamokų. Skamba juokingai, bet trys palikimai po pamokų reiškia, kad kurį laiką būsi nušalintas nuo pamokų ir negalėsi eiti į mokyklą. Pati tokios nuobaudos nesu gavusi, bet žinau, kad tuomet gaunama labai daug užduočių, kurias privaloma atlikti“, – apie Airijos mokyklose vyraujančią tvarką pasakoja Kotryna.

Širvintų gimnazijoje po ilgų diskusijų dar visai neseniai buvo įvestos uniformos. Pasirodo, Airijoje dėl aprangos nekyla jokių konfliktų: čia kiekviena mokykla turi savo uniformas, kurias mokiniai privalo dėvėti.

Lietuvoje yra įprasta, kad mokinius knygomis aprūpina mokykla, patiems tenka nebent kokius nors pratybų sąsiuvinius įsigyti. Tačiau Airijoje kiekvienas moksleivis yra pats atsakingas už savo knygas. Viena kainuoja apie trisdešimt eurų, o jų skaičius priklauso nuo klasės, kartais reikia net dešimties. Tiesa, iš tos pačios knygos kartais mokomasi kelerius metus.

Skiriasi ir abiejų šalių vertinimo sistemos. Airijoje mokiniai vertinami semestro gale ir gauna ne pažymį, o raidę, kuri atitinka tam tikrą procentą.

„Sunkiausi buvo pirmieji mėnesiai Airijoje, kol gerai išmokau anglų kalbą. Nebuvo tų, kurie galėjo man padėti. Viską reikėjo pačiai išmokti. Kad greičiau išmokčiau, man buvo netgi uždrausta eiti į tą pačią klasę su lietuve, kuri jau mokėsi toje mokykloje prieš man atvykstant. Buvo labai sunku daryti namų darbus: juk viskas anglų kalba. Teko ne vieną valandą praleisti su žodynėliu rankose. Mums reikėdavo skaityti labai daug knygų, daugiausiai airių rašytojų. Jose kartais vartojami vietiniai išsireiškimai, kurie atitikmens aglų kalboje iš viso neturi. „Smagiausia“ būdavo daryti prancūzų kalbos namų darbus. Tuomet reikėdavo naudotis net dviem žodynais: versdavausi žodžius iš prancūzų į anglų, tada iš anglų į lietuvių kalbą“, – prisimena Kotryna.

Dabar pirmųjų metų prisiminimai Kotrynai kelia juoką ir pasididžiavimą savimi: juk net sunkiausias kliūtis pavyko nugalėti.

Svajonėse – grįžimas į Lietuvą

„Visada labai ilgiuosi Lietuvos. Juk čia gyvena mano seneliai, tetos, dėdės, draugai. Tačiau kad ir kaip tai savanaudiškai skambėtų, man gera čia, kur esu. Šiuo metu studijuoju Airijos nacionaliniame koledže (Nacional College of Ireland). Taip pat šiek tiek dirbu. Todėl laisvo laiko lieka labai nedaug. Vienu metu netgi svarsčiau galimybę studijuoti Lietuvoje, tačiau nenoriu palikti savo šeimos. Būtų kvaila studijuoti Lietuvoje, o gyventi užsienyje. Nežinau, ką veiksiu po studijų, kuo užsiimsiu, tačiau svajonėse visada liks grįžimas į Lietuvą“, – tikina Kotryna.

Norisi tikėti, kad ji ne vienintelė išvažiavusi širvintiškė, kuri tikisi kada nors grįžti. Juk, tikriausiai, visada sunkiau išvažiuoti, nei grįžti…

Aura Jankūnaitė

Per keturias dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyta 12 asmenų.

Ketvirtadienį 1973 metais gimęs širvintiškis D.M. ir 1970 metais gimęs miesto gyventojas G.M. girtavo Pakrantės gatvėje, ten pat neblaivus šlitinėjo 1968 metais gimęs A.M. Išblaivėti buvo uždarytas ir Policijos komisariato koridoriuje girtas šlitinėjęs 1985 metais gimęs rajono gyventojas M.Š. Tą pačią dieną 1970 metais gimęs vilnietis A.B. buvo atvežtas iš Ukmergės areštinės procesiniams veiksmams atlikti, o ten išvežtas jo bendraamžis vilnietis R.B., įtariamas nusikalstamos veikos padarymu. Kitą dieną jis buvo atvežtas į Širvintas procesiniams veiksmams atlikti.

Penktadienį prie Širvintų miesto Kalnalaukio gatvės 7-ojo namo neblaivus gulėjo Širvintų kaimo gyventojas L.K., gimęs 1965 metais, šeštadienį Plento gatvėje neblaivus šlitinėjo 1989 metais gimęs miesto gyventojas A.M., o Kalnalaukio gatvėje – 1976 metais gimęs širvintiškis L.V.

Gegužės 11 dieną į policiją buvo pristatytas 1967 metais gimęs Verbiliškių kaimo gyventojas R.M., kuris neblaivus vairavo dviratį, o šeštadienį – 1982 metais gimęs vilnietis R.Č., Širvintų kaime girtas ėjęs važiuojamosios dalies pakraščiu.

Be pastarųjų dviejų asmenų, pristatytų į policiją, Patrulių būrio pareigūnai išaiškino dar 5 Kelių eismo taisyklių pažeidėjus. Šeštadienį Širvintose, Vilniaus gatvėje, dviratį neblaivus vairavo 1979 metais gimęs Kabaldos kaimo gyventojas N.K., ten pat sustabdytas automobilį neblaivus vairavęs 1992 metais gimęs vilnietis Ž.M.

Gegužės 10-ąją policija užregistravo 1935 metais gimusios rajono gyventojos V.Š. pareiškimą, kad apgaulės būdu iš jos buvo išviliota 1200 Lt.

Šeštadienį policijai pranešta, kad Širvintų pirminės sveikatos priežiūros centro priimamajame mirė Vilniaus miesto gyv. I.Z., gim. 1942 metais (dirbant sodyboje Zibalų seniūnijoje suskaudo galvą).

Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Patogiausia prieš rinkėjų problemas užsimerkti, o ne jas spręsti?..

Praėjusiame rajono tarybos posėdyje į aistrų sūkurį buvo priversta įsivelti ir viena Širvintų rajono gyventoja. Atvykusi į posėdį, ji pagal visas taisykles pateikė prašymą pasisakyti, jai buvo leista tai padaryti, tiesa, tik posėdžio pabaigoje, tai yra beveik po keturių valandų.

Moteris norėjo, kad tarybos nariai jai padėtų išspręsti iškilusias problemas: jau daugiau nei šešerius metus Kernavėje esančiame kioskelyje suvenyrus pardavinėjanti moteris nuo šių metų netenka pagrindinio pragyvenimo šaltinio.

Pasirodo, kad metų metus valstybei mokesčius mokėjusi neįgali verslininkė dabar tapo kone nusikaltėle, nes toje vietoje prekiauti draudžiama. Ir iš viso to kioskelio ten neturėtų būti, nors ir stovi jis jau penkiolika metų.

Kernaviškė posėdyje prašė tik vieno: leisti jai prekiauti suvenyrais toje pačioje vietoje, kol atsiras tam pritaikyta vieta. Beje, moteris jau ne vienerius metus klausėsi pažadų, kad tokia prekyvietė tikrai atsiras. Bet pažadai taip ir liko pažadais, o dabar situacija tik dar labiau pablogėjo.

„Kai bus suprojektuoti nauji kioskeliai, mes mielai į juos persikelsim, mokėsim nuomą. Visada ten buvom ir niekada nieko neslėpėm. Buvau surinkusi ir atvykstančių žmonių parašus, visi sakė, kad suvenyrai reikalingi. Dabar prašau tik vieno: leiskit man prekiauti senajame kioskelyje tol, kol atsiras naujieji“, – prašė kernaviškė. Moteris taip pat pasakojo, kad ne kartą buvo parėmusi ir Kernavės seniūniją – ir žoliapjovę nupirko, ir pinigų gėlynams davė, ir stovyklaujantiems vaikams suvenyrų įteikė.

Tačiau ne visi į tai įsiklausė. Kita vertus – ne visi ir klausė: buvo ir tokių, kurie tiesiog išėjo iš salės savais reikalais. Tarp jų – V. Šimonėlis, K. Pakalnis, R. Čirba…

Argi tarybos nariai pamiršo, kad svarbiausia jų pareiga yra atstovauti gyventojų interesams?

„Nuo Savivaldybės priklauso, kada tie kioskeliai bus suprojektuoti. Kai jie atsiras, moteris ateis, išsinuomos ir galės toliau prekiauti. Šiuo metu Savivaldybė neturi ko pasiūlyti. Negi dabar būtų geriau, jei moteris stotų į Darbo biržą?“ – tarybos narius bandė įtikinti opozicijos lyderė Živilė Pinskuvienė. Jos nuomone, būtų neteisinga ir nesąžininga liepti moteriai nutraukti savo veiklą vien todėl, kad Savivaldybė neranda kitos išeities.

Tačiau mero pozicija buvau aiški: „Reikia dėkoti Dievui ar likimui, kad tuos penkiolika metų kioskelis ten stovėjo, o dabar yra teisėtas sprendimas ir toje vietoje kioskelio būti negali. Yra tvarka, kurios reikia laikytis. Ten yra labai graži vieta, UNESCO patvirtinta vietovė.“

Tačiau kaip gyventi moteriai, kuri dėl tokios tvarkos liks be darbo? Juk šiuo atveju sprendimai priklauso tik nuo Savivaldybės. Sprendimas išvyti moterį iš kiosko būtų suprantamas tik tada, jei būtų pasiūlyta kokia nors alternatyva prekybai, bet Širvintose viskas daug paprasčiau – uždarai suvenyrų kioskelį, ir baigta. Tik ar tokia išeitis šioje situacijoje yra žmogiška?

Moteriai baigus kalbėti, meras paprasčiausiai siūlė išklausyti likusius pasisakymus ir … viskas. Iš Kernavės atvykusi garbaus amžiaus moteris taip ir liko stovėti braukdama ašaras: juk čia ji tikėjosi susilaukti pagalbos arba bent išgirsti išeitį iš savo keblios situacijos. Deja, panašu, kad merui ir valdantiesiems verslininkės problema pasirodė nereikšminga. Štai jums ir rūpinimasis žmonėmis!

Aura Jankūnaitė

Ligoninės vyriausiosios gydytojos Dalios Aleknienės teigimu, skubiosios pagalbos skyrius panaikintas dėl lėšų stokos. „Šiuo metu Sveikatos ministerija ieško papildomų lėšų. Jei jų atsiras, skubiosios pagalbos skyrius veiklą atnaujins. Tačiau geriausiu atveju – tik iki kitų metų, nes ateinančiais metais šio skyriaus vis tiek nebeliks, “ – teigė D. Aleknienė.

Gyventojai esą galės išsikviesti greitosios pagalbos automobilį, kuris juos ir nuveš į kitą miestą. Tačiau ne visada, o tik esant traumoms arba ūmiems susirgimams. Jei sergama lėtine liga, į Ukmergę arba Vilnių gali tekti važiuoti nors ir autobusu, nes greitosios pagalbos automobilis tiesiog atsisakys vežti. Pasak D. Aleknienės, jei tikrai būtina, greitosios pagalbos automobilis būtinai nuveš į kurią nors gydymo įstaigą.

Tik kaip bus sprendžiama, kada tikrai reikia, o kada nelabai? Kiekvienam žmogui jo liga yra pati baisiausia, tačiau atvykęs pagalbos jis gali gauti ne gydymą, o tik kelialapį į kitą miestą. Maža paguoda sergančiajam, ar ne?

Nors teko girdėti kalbų, jog nuvykus į kitą miestą gali būti ir nepriimtas, nes kitur savų ligonių apstu, tačiau Ukmergės skubiosios pagalbos skyriaus vedėja patikino, jog bus priimami visi atvykę žmonės. Ar tai tiesa, parodys tik laikas.

Dabar kviečiantis greitąją pagalbą naudojamasi bendruoju numeriu, todėl į kurį miestą bus išsiųsti susirgę širvintiškiai, bus sprendžiama iš centrinės stoties Vilniuje.

Tikriausiai, širvintiškiai, nenorintys važinėti iš vieno miesto į kitą, turės grįžti prie natūralių gydymo priemonių, skaudančias vietas apkaišyti kokiais nors trauklapiais ir melstis, kad išgis, nes sulaukti skubiosios pagalbos Širvintose jau tapo svajone. Juokai juokais, bet tokia pinigus taupanti „reforma“ gali kainuoti ne vieną gyvybę.

Vis dėlto, keista ta mūsų šalies politika: ligoninėse paslaugų mažėja, pinigų nerandama net svarbiausiems skyriams, o vyr. gydytojų atlyginimų priedams – pinigų yra. Nauju Sveikatos ministro įsakymu, vyr. gydytojų priedo dydis turėtų siekti ne mažiau nei dešimt procentų, o anksčiau galėjo būti ir mažesnis.

Aura Jankūnaitė

Toks vaizdas puošia Bartkuškyje esančias stoteles.

Vos prieš keletą savaičių Lietuvoje praūžusi švarinimosi akcija, paliko gražių rezultatų. Deja, ne visur. Kai kur liko dalis neišvežtų maišų, o kai kur – ir ne visos šiukšlės buvo surinktos. Pasirodo, Barkuškio kaime šiukšlių problema aktuali visus metus, padėties nepakeitė ir švarinimosi akcijos.

Į „Širvintų krašto“ redakciją kreipėsi šio krašto gyventojas Arvydas Dirmeikis, jis kvietė atvykti ir nufotografuoti jau seniai netvarkomas vietines „kazokiškes“. Nuvykus į Bartkuškį, nustebino stotelės šiukšlių dėžėje besimėtantis metalinis daiktas, kurio paskirtį sunku nusakyti, bet, akivaizdu, kad autobuso keleiviams jis tikrai nepriklauso. A. Dirmeikis patikino, jog šiukšlės guli ne vieną mėnesį.

Kitoje stotelėje – vaizdas ne ką geresnis: aplink visą autobusų sustojimo vietą mėtosi buteliai, buitinės atliekos ir net vaikiškos sauskelnės.

Sunku patikėti, kad tokias šiukšles palieka autobusu važiuojantys žmonės.

Šiukšlių surinkimo aikštelėje pasitiko keltą mėnesių ten gulinčios sofos, čiužiniai ir panašūs baldai. Šalia jų – apdužę asbestinio stogo likučiai, kurie, beje, yra laikomi pavojingomis atliekomis ir turi būti utilizuojami kuo greičiau. O už aikštelės ribų galima rasti įvairiausių dydžių automobilių padangų.

Panašu, kad veiksmų dėl šiukšlynų nesiima nei seniūnas, kuris tikrai turėtų pastebėti šiukšles ir kaip šeimininkas labiausiai pasirūpinti švara ir tvarka savo valdose, nei Savivaldybė.

Bartkuškio gyventojas Arvydas Dirmeikis parodo daugiau pilietinio sąmoningumo nei dauguma Savivaldybės vadovų ir valdančiųjų.

Ar tai reiškia, kad Širvintų rajone matyti išmėtytas šiukšles yra normalu? Nemalonu pripažinti, bet atsakymas, tikriausiai, yra – „taip“.

Bartkuškio gyventojas, paklaustas, kodėl susirūpino šiukšlėmis, teigė, kad jam ir pačiam negera tarp šiušlių gyventi, ir svečius gėda čia vežti: „Šalia Bartkuškio turiu kaimo turizmo sodybą. Čia atvažiuoja įvairiausių svečių. Labiausiai gėda man buvo tada, kai sodyboje lankėsi Kubos ambasadorius. Aš mačiau, kaip jie susižvalgė, aišku, tai – korektiški žmonės, tad nieko nekomentavo, tačiau man tikrai buvo nemalonu.“

O gėda juk turėtų būti ne A. Dirmeikiui, kuris pilietiškai stengiasi kažką pakeisti, o tiems, kurie prišiukšlina, ir tiems, kurie atsakingi už tvarką rajone. Bet, matyt, tai tik papildomas darbo krūvis, kurio prisiimti niekas nenori.

Aura Jankūnaitė

Per tris dienas į Širvintų rajono policijos komisariatą buvo pristatyti 5 asmenys, iš jų 2 girti šlitinėjo ar net gulėjo viešose vietose. Antradienį 1967 metais gimęs širvintiškis G.B. parduotuvėje „Norfa“ girtas bandė išsinešti butelį vyno už jį nesusimokėjęs.

Patrulių būrio pareigūnai išaiškino 14 Kelių eismo taisyklių pažeidėjų. Pirmadienį Širvintose, Sodų gatvėje, automobilį neblaivus vairavo širvintiškis G.K., gimęs 1963 metais, o trečiadienį Vilniaus gatvėje dviračio pedalus neblaivus mynė 1962 metais gimęs miesto gyventojas R.Š.

Gegužės 9 dieną, apie 4 val., automagistralės 34-ajame kilometre panevėžiečio V.Š. vairuojamas automobilis „Nissan Qashqai“ susidūrė su stirna. Eismo įvykio metu žmonės nenukentėjo, apgadintas automobilis, stirna pabėgo.

Pirmadienį Komisariate užregistruotas rajono gyventojo K.S. pareiškimas, kad Čiobiškio seniūnijoje rado apvogtas dirbtuves. Padaryta 4050 Lt materialinė žala.

Kitą dieną užregistruotas Širvintų miesto gyv. V.V. skundas, kad iš mieste esančios individualios įmonės pastato pagrobta daiktų. Padaryta 140 Lt žala.

Tą pačią dieną užregistruotas Jauniūnų seniūnijos gyv. D.V. skundas, kad įsibrauta į garažą ir pagrobta įvairių daiktų. Padaryta 830 Lt žala.

Parengta pagal Širvintų RPK pranešimus

Prieš kelerius metus iš darbo Kultūros centre išėjusiam kino meno koordinatoriui - Savivaldybės administracijos direktorės E. Davidavičienės vyrui - sako, buvo išmokėta ar tik ne apie 6000 litų išeitinė išmoka. Jei jis nebūtų aukštas pareigas užimančios moters sutuoktinis, ar irgi būtų gavęs didžiulius pinigus? O gal būtų pasielgta taip, kaip ir dabar bandoma pasielgti su V. Apavičiumi?

Praėjusiame tarybos posėdyje ypač daug kalbėta moralės, etiškumo ir teisingumo klausimais. Panašu, kad valdantieji, parengę sprendimo projektą dėl nuobaudos skyrimo Laisvalaikio centro direktoriui Vytautui Apavičiui, gerokai apsiriko – po balsavimo tapo aišku, kad jie, matyt, ir patys abejoja direktoriaus kaltumu.

Meras, siūlęs paskirti pastabą, palaikymo nesulaukė net ir iš valdančiųjų. Didele persvara balsų buvo nuspręsta nei pastabos, nei kitokios nuobaudos neskirti.

Kai kuriems tarybos nariams kilo klausimas, kam iš viso reikėjo svarstyti šį klausimą? Tačiau valdantieji, parengę sprendimo projektą, įžvelgė „milžinišką“ nusižengimą: Laisvalaikio centro direktorius atostogų metu buvo darbe!

Ir ne tik atėjo į darbą, bet ir pasirašė dokumentą. Iš karto buvo prisimintas Darbo kodeksas, kuriame rašoma, kad atostogų metu žmogus negali atlikti tiesioginių savo pareigų.

V. Apavičius paaiškino, kad dokumentą jis pasirašė vien tam, kad darbuotojams nevėluotų atlyginimai. Beje, jo klausimas apie elektroninio parašo ir įmonės antspaudo perdavimo tvarką taip ir liko neatsakytas. Tikriausiai, reikėjo darbuotojus palikti likimo valiai. Žinoma, jie būtų buvę nepatenkinti, tačiau direktorius būtų išvengęs valdančiųjų rūstybės.

Kodėl norėta bausti žmogų, kuris atostogų metu pasistengė savo darbuotojų labui? Matyt, kai nori bausti, gali žmoniškumą pamiršti. Demokratinėje valstybėje įvykdžius ir šimtus kartų sunkesnį nusikaltimą visuomet atsižvelgiama į aplinkybes. Panašu, kad Širvintose to daryti nebūtina.

Tuo labiausiai pasipiktino Darbo partijai atstovaujantis Romas Zibalas: „Man nemalonu klausyti, kaip užgauliojamas žmogus, tiek daug padaręs dėl mūsų rajono. Dar dabar važiuodamas pro Zibalus visada pasižiūriu į stadioną, kuris vien V. Apavičiaus dėka ten yra. Mes pirmiausia turėtume padėkoti, o ne pulti. V. Apavičius nėra koks pradinukas, kuriam reiktų skirti pastabą. Siūlyčiau į viską labai geranoriškai ir humaniškai pasižiūrėti. Reikia vertinti V. Apavičiaus nuopelnus rajonui per daugiau nei trisdešimt metų. Per tas paskutines dienas, kada žmogus turi išeiti į pensiją, išleisti jį reikia garbingai.“

Matyt, į tarybos nario žodžius vis dėlto buvo įsiklausyta, ir toks sprendimo projektas nebuvo priimtas.

Tačiau valdantieji turėjo dar vieną šansą skirti nuobaudą Laisvalaikio centro direktoriui – jis buvo kaltinamas tuo, jog prieš reorganizaciją pasikėlė savo, kaip plaukimo instruktoriaus, atlyginimą. Tiesa, jokių pinigų jis negavo, o pats dokumentas tapo negaliojančiu jau po savaitės.

Vis dėlto Širvintose baudžiama ir už norą. Tik, beje, ne visada.

Tai pastebėjo opozicijos lyderė Živilė Pinskuvienė: „Direktorius nepadarė nieko blogo – nei pinigų pasisavino, nei kokios žalos padarė. Negalima Širvintose taikyti dvigubų standartų. Dalios Aleknienės pažeidimų – begalės, bet niekas nereaguoja. Visi supranta, kad su Laisvalaikio centro direktoriumi paprasčiausiai susidorota. Kam jį dar maišyti su žemėmis? Nedarykim nesąmonių. Manau, kad reikia tiesiog garbingai išleisti į pensiją.“

Tarybos narė Marija Gudonienė kreipėsi į merą: „Gerbiamas mere, manau, kad labai prastai atrodysit tarybos ir viso rajono akyse, jei priimsit šitą sprendimą. Atsiminkit ir žmogiškumą. Reikia išlikti sąžiningiems prieš save.“

Įvertinę savo moralinių vertybių skalę, tarybos nariai nusprendė neskirti nuobaudos Laisvalaikio centro direktoriui.

Ne kartą posėdyje teko stebėti, kad balsuojama remiantis asmeniniais interesais ar principais. Matyt, išimties nebuvo ir šį kartą: kai kurie valdantieji, net sužinoję visas aplinkybes, kad nebuvo padaryta jokia žala, vis tiek liko neperkalbami. Administracijos direktorė Elena Davidavičienė dar Savivaldybės komitetų posėdžio metu tarybos nariams teigė, kad neva nėra ko svarstyti: reikia tiesiog bausti V. Apavičių už Darbo kodekso pažeidimą. Matyt, nesvarbu, kad jokios apčiuopiamos žalos nėra.

Meras net kelis kartus pabrėžė, kad negalima lyginti ligoninės ir Laisvalaikio centro direktorių situacijų. Iš karto kyla klausimas: o kodėl negalima, jei norima bausti pagal tą patį Darbo kodeksą? Šis klausimas taip ir liko neatsakytas, todėl, tikriausiai, būtų galima daryti išvadą – dvigubi standartai Širvintose vis dėlto egzistuoja.

Aura Jankūnaitė

Neiškentusi paprašiau sūnaus, kad nuvežtų mane į polikliniką. Tą dieną ten budėjo gydytoja S. Miselienė. Ji liepė pasidaryti plaučių rentgeno nuotrauką. Pasirodo, man buvo prasidėjęs plaučių uždegimas. Gydytoja mane nusiuntė į priėmimo skyrių, kad šie sutvarkytų dokumentus ir paguldytų į ligoninę.

Nuėję ten radome jauną gydytoją, kuri paaiškino, jog į ligoninę gultis aš galiu, bet iki pirmadienio jokio tinkamo gydymo negausiu. Pasirodo, antibiotikus gali išrašyti tik šeimos gydytojas. O jei mano šeimos gydytoja ir pirmadienį nedirbs? Man buvo atsakyta, kad niekuo negalima padėti.

Tiesiog pasipiktinau, kad sergantis žmogus atvykęs į ligoninę negauna pagalbos. Juk per visus tikrinimus ir pokalbius temperatūra man dar nebuvo nukritusi, bet niekam tai nebuvo įdomu.

Tada man buvo pasiūlyta pasirašyti dokumentą, kuriame nurodoma, kad atsisakau gultis į ligoninę. Aš pasakiau gydytojai, kad sutinku, bet noriu, kad man būtų suteiktas gydymas. Tačiau gydytoja vis tiek sakė, kad vaistų sulauksiu anksčiausiai pirmadienį.

Tai kam man toje ligoninėje gulėti, jei niekas negydys? Teko pasirašyti tą dokumentą.

Beje, dar bandžiau tartis, kad leistų man pačiai tuos vaistus nusipirkti, bet ir vėl tas pats atsakymas: antibiotikus gali išrašyti tik šeimos gydytojas…

Grįžau pas gydytoją S. Miselienę. Paprašiau, kokių nors vaistų, kad bent jau to išsvajotojo pirmadienio sulaukčiau. Gydytoja man išrašė kažkokių vaistų, sūnus nuvažiavo paimti. Ir, pasirodo, tokių vaistų jau nebegamina. Tada jau ir man, ir mano sūnui kantrybė buvo pasibaigusi. Teko dar kartą keliauti iki S. Miselienės durų.

Be to, man prasidėjo ir radikulitas, bet į tai niekas jokio dėmesio nekreipė, nors ir sakiau gydytojai. Labai skaudėjo, negalėjau paeiti: stoviu ir verkiu. Bet Širvintose gal jau taip įprasta nekreipti dėmesio į žmogų?

Buvau labai pasipiktinusi tokia tvarka. Negi žmogus turi rinktis, kada jam susirgti? O nuėjusi savaitgalį pas gydytojus jokios pagalbos nesulaukiau. Drąsiai galiu pasakyti: nusivyliau tiek ligonine, tiek dabartine situacija.

Todėl ir nusprendžiau netylėti. Tikriausiai, nuo šiol reiks iš karto vykti į kitus miestus pagalbos.“

Panašu, kad širvintiškiai privalo išmokti planuoti net ir savo ligos laiką, nes tinkamos pagalbos savaitgalį gali ir nesulaukti.

Aura Jankūnaitė

Vaclovo Četrausko rankoje - 2009 metais Šešuolėlių miške jo nušauto šerno kaukolė. Štai tokiomis iltimis šernas gali ne tik lengvai išrausti visą bulvių vagą, bet ir paleisti žmogui žarnas. Vien tik Čiobiškio medžiotojų būrelyje yra buvę du atvejai, kai sužeisti šernai iltimis puolė medžiotojus.

Gegužės 1-ąją prasidėjo 2012-2013 metų medžioklės sezonas. Į pamiškes ir miškus su šautuvais rankose išėjo ir nemaža dalis iš 237 Širvintų rajono medžiotojų draugijai priklausančių medžiotojų, susibūrusių į penkis būrelius. Dauguma jų viliasi, kad naujasis medžioklės sezonas nebus prastesnis už praėjusį.

Širvintų medžiotojų draugijos medžioklės žinovo Vaclovo Četrausko duomenimis, per praėjusį sezoną rajone buvo sumedžioti 654 šernai, 341 bebras, 163 stirnos, 163 didžiosios antys, 159 lapės, 74 kuoduotosios antys, 30 mangutų, 23 kiškiai, 22 elniai, 22 kiaunės, 21 fazanas, 7 barsukai, 7 kanadinės audinės, 7 ondatros, 4 rudgalvės antys, 2 vilkai, 2 klykuolės ir 1 rudgalvė kryklė.

300 šernų mažiau…

Nors kai kurių žvėrių sumedžiota mažiau, nei ankstesniais metais, Vaclovas Četrauskas įsitikinęs, kad tai pirmiausia lėmė ne medžiotojų veikla, o pati gamta, kuri daugiausia ir reguliuoja žvėrių skaičių – kelios ankstesnės šaltos žiemos atsiliepė rajone gyvenančių šernų populiacijai:

- Per kelerius metus sumedžiotų šernų skaičius sumažėjo maždaug trečdaliu. Štai 2009-2010 metų medžioklės sezone rajone nuo medžiotojų šūvių krito 975 šernai, 2010-2011 metais – 776, o praėjusiame sezone – 654. Nors gali pasirodyti, kad pernai medžiotojai buvo nepakankamai taiklūs, taip nėra – šernų banda optimizavosi, prisitaikė prie plotų ir, manau, maždaug tiek jų turėtų būti sumedžiojama artimiausiais metais. Dabartinio dydžio banda visiškai patenkintų medžiotojų poreikius ir nekeltų didelio pavojaus aplinkai ir žmonių veiklai.

Kai kur šernai – svetimkūniai

Medžioklės žinovas teigė, kad pernai didelė šernų dalis krito nuo šūvių, paleistų tykant iš medžioklės bokštelių. Pasak Vaclovo Četrausko, medžioklė su varovais neigiamai veikia visą miško fauną, iš įprastų gyvenamųjų vietų išgenami ir tie žvėrys, kurie tuo metu nėra medžiojami ar medžiotojams nėra įdomūs.

Nors šernai gamtai ir žmonėms nėra gyvybiškai svarbūs, Vaclovas Četrauskas nemano, kad mūsų šalyje reikėtų taikyti olandų ar danų patirtį. Šiose šalyse manoma, kad šernai yra nereikalingi, taigi jie jau išnaikinti.

- Nederėtų kištis į gamtą, nes žvėrių įvairovė yra didžiausias turtas, atkeliavęs iki mūsų dienų. Sakykite, kokią naudą duoda perkūno oželis ar elnias? Atrodytų, – jokios. Tačiau kaip rūšis elniai gyvuoja jau dešimtis tūkstančių metų. Ne žmogui spręsti, kas turi gyventi, o kas – ne. Jis turi teisę tik reguliuoti žvėrių bandas, kad jų veikla neigiamai neatsilieptų kitoms žvėrių rūšims, augalijai.

Kai kurios nors rūšies žvėrių pavojingai padaugėja, įsikiša pati gamta. Be žmogaus, žvėrių skaičių reguliuoja ligos, taip pat – maistaviečių stygius.

Baido dujinėmis patrankomis

Visi žinome, kad žvėrys, pirmiausia – šernai, maisto prasimano ne tik gamoje, bet ir žmonių kaimynystėje. Nusiaubti pasėliai, daržai, išknistos pievos – labai nemalonus šernų palikimas, dėl kurio pirmiausia priekaištaujama medžiotojams.

Medžioklės žinovas įsitikinęs, kad šios žalos neįmanoma išvengti, ją galima tik sumažinti.

Pernai Stanislovo Zabarausko (Musninkų MK) Bareikiškių miške nušauto 7 metų šerno iltys, pretenduojančios gauti Medžioklės trofėjų parodos medalį.

- Dievas šernui davė dantis – jis turi maitintis. Natūralu, kad ir šernas nori ėsti gardžiau, nei randa miške. Todėl jis ir traukia arčiau sodybų, kur auga sultingos daržovės, grūdinės kultūros. Norint išvengti nuostolių, reikia šernui neleisti lankytis daržuose. Štai ir atsakymas – savo turtą reikia saugoti nuo šernų, tada nebus ir nuostolių.

Vaclovas Četrauskas sakė, kad pastaraisiais metais sumažėjo atvejų, kai šernai padarė žalos. Nė vieno tokio atvejo pernai nebuvo užregistruota Viesų, Čiobiškio medžiotojų būrelių naudojamose teritorijose. Ir tai – ne tik medžiotojų nuopelnas. Ne vienas ūkininkas jau suprato, kad pirmiausia padėti sau gali jis pats.

- Pastaruoju metu daug naudojami vadinamieji „elektriniai piemenys“, taip pat populiarėja dujinės patrankos, kurių automatiškai iššaunami garsiniai signalai laukuose labai gerai išbaido šernų bandas. Pasiteisino įvairūs žmonių veiklos kvapų pagrindu sukurti repelentai. Nereikia nurašyti ir laiko patikrintų įvairių kaliausių, tik būtina nepamiršti, kad žvėrį išbaido ne žmogaus silueto baidyklė, o jos skleidžiamas kvapas. Norint, kad kaliausė „dirbtų sąžiningai“, reikia ją dažnai perrengti žmogaus kvapą išlaikiusiais drabužiais, o labiausiai veiksmingi tie, kurie yra įsigėrę žmogaus prakaitu, pavyzdžiui – autai, – pataria medžioklės žinovas.

Anot Vaclovo Četrausko, mažiau nuostolių patiria tie, kurie dažnai lankosi daržuose, pasėliuose ir imasi priemonių iškart, kai pastebi pirmuosius šernų apsilankymo rezultatus. O juk pasitaiko ir tokių, kurie į pasėlius nueina kartą per vasarą. Tada nuostoliai būna tikrai nemaži.

- Manau, kad ne išknistas plotas pirmiausia atspindi tikrąją šernų padarytą žalą. Kelių dešimčių hektarų lauke išknisti keli arai tarsi paskęsta, o štai mažame darželyje išknistos dvi vagos iš keturių – jau didelis nuostolis, – sakė medžioklės žinovas.

Jis pridūrė, kad būta atvejų, kai šernų žala buvo išties įspūdinga – štai prieš kelerius metus Čiobiškio medžiotojų būrelio teritorijoje olandiškų bulvių lauką išknisę šernai padarė net 18 tūkst. litų nuostolių…

Vis dar pasitaiko žmonių, kurie nežino, į ką kreiptis, kai daržuose apsilanko šernai ir padaro žalos. Tada skambinama įvairiais telefonais, grasinama televizija, spauda, burnojama.

- Žmonės vienais ar kitais reikalais dažnai lankosi seniūnijose. Patarčiau ten susižinoti ar pasitikslinti, koks konkretus būrelis medžioja gyvenamojoje vietovėje, sužinoti vadovo kontaktus. Patyrus žalos, reikia nedelsiant kreiptis į seniūniją ir užpildyti nustatytos formos prašymą. Apie faktą bus informuotas medžiotojų būrelis, sudaryta komisija, kuri per savaitę aplankys gyventoją ir suskaičiuos patirtą žalą, – sako Vaclovas Četrauskas.

Gintaras Bielskis