Žmonių rankomis sukurtas laimės sodas…

Kunigiškių I kaimo gyventojai Kazimieras ir Bronislava Vyšniauskai: "Gerai, kol dviese gyvename, vienas kitą palaikome ir prilaikome."

Kunigiškių I kaimo gyventojai Kazimieras ir Bronislava Vyšniauskai: "Gerai, kol dviese gyvename, vienas kitą palaikome ir prilaikome."

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Rugpjūčio antroje pusėje, kai kaskart dienos eina vis trumpyn, akį vis labiau veria pievose ir darželiuose suvešėjusių žolynų spalvos bei laukuose nulinkusios subrendusių javų varpos. Nors saulė savo šiluma dar lepina, bet artėjančio rudens ženklai kaskart vis ryškesni: soduose obelys svarina apsunkusias nuo vaisių šakas, laukuose būriuojasi besiruošiantys tėviškę palikti gandrai, dėl užsitęsusios kaitros blyškiu geltoniu jau puošiasi beržai. Savaitė, kita ir ruduo drąsiai karaliaus gimtinės platybėse. Tokia trumpa lietuviška vasara su žmonių džiaugsmais ir rūpesčiais baigsis…

Vieno trečiadienio rytmetį aplankyti Kunigiškių I kaimo (Kernavės seniūnija) gyventojai Bronislava ir Kazimieras Vyšniauskai sėdėjo kieme augančių kaštonų pavėsyje ir gėrėjosi vis dar vasariška šiluma ir aplinkui tvyrančia ramybe. Ponas Kazimieras dairėsi į šalia esantį šulinį ir laukė prognozių. Pasirodo, Vyšniauskų šulinys yra tikras sinoptikas. 24 ritinių gylio šulinyje vanduo švarut švarutėlis, šaltut šaltutėlis, bet prieš lietų pradeda kunkuliuoti ir ūžti. Atrodo, jame reaktyvinis lėktuvas kauktų. Po tokio kauksmo visada prasideda lietus. Šeimininkas sakė, jog šulinys dar nė karto nesumelavo. Vyras pasakojo, jog tokio keisto reiškinio priežastis aptarė su geologu. Specialistas labai moksliškai paaiškino, bet šeimininkams iki šiol neaiški šulinyje slypinti paslaptis.

Kazimiero teigimu, užsukusi paštininkė visuomet klausia, ką sako šulinys apie orus.

Lygiai prieš 50 metų kieme pasodinta liepa, pasak Vyšniauskų, yra namuose buvusių vestuvių ir krikštynų liudininkė.

Lygiai prieš 50 metų kieme pasodinta liepa, pasak Vyšniauskų, yra namuose buvusių vestuvių ir krikštynų liudininkė.

Išsikalbėjus apie ūkį, statybas, sodą, prabėgusius metus Kunigiškiuose, paaiškėjo, jog sutuoktiniai Vyšniauskai – geraširdžiai, jautrūs, supratingi žmonės, užauginę ir dorais žmonėmis išauklėję dukras Nijolę ir Ireną, sūnų Juozą, besidžiaugiantys 4 anūkais ir 3 proanūkiais.

– Labai sunku įsiminti proanūkių vardus, – guodėsi laimingi seneliai. – Eirimas, Inesa, Eglė – labai negirdėti vardai. Anksčiau buvo įprasta krikštyti Petru, Stanislovu, Kaziu, buvo paprasčiau ir patogiau. Tegul tik proanūkiai sveiki ir laimingi auga. Labai laukiame anūkų Jurgitos, Audronės, Audriaus ir Sandros atvažiuojančių. Nebeturi laiko taip dažnai senelių namuose lankytis, nes savo darbais užsiėmę.

Vyšniauskai mintimis nuklydo į prabėgusius metus. Sakė, ir sunku, ir linksma jaunystėje buvo. Kazimieras kilęs iš Kauno rajono, Raudondvario, 11 metų likęs visiškas našlaitis ir senelis parsivežęs į Kernavės kraštą, Bronislava – vietinė, gimusi ir augusi Kunigiškiuose II. Abu susipažino darbe ir šiais metais šventė 55 metų santuokos jubiliejų. 1955 metais liepos 25 dieną Bronislavos ir Kazimiero santuoką Kernavės bažnyčioje palaimino kernaviškių mylimas kunigas Nikodemas Švogžlys – Milžinas. Pasak Bronislavos, tai labai geras kunigas, kurį prisimenanti nuo vaikystės, kai dar po namus kunigėlis kalėdodavęs.

Kazimieras ir Bronislava pasakojo, kaip prieš 50 metų Kernavės kolūkis davė sklypą Kunigiškiuose I įsikurti, kaip statėsi naują ir tvirtą namą, kad visiems vietos pakaktų. Sunku buvo į gyvenimą kabintis, reikalingų statyboms pinigų pakankamai nebuvo, teko skolintis. Laimė, kad geri žmonės padėjo. Bronislava rodė vešlią liepą, kurią vyras 1960 metais pasodino kaip įkurtuvių naujame name simbolį. Prabėgo gyvenimas po liepa. Pasak senolių Vyšniauskų, liepa – namuose buvusių ir vestuvių, ir krikštynų liudininkė.

– Jeigu stovi namelis, tai ir medelis prie jo turi būti, – filosofiškai mąstė ponas Kazimieras. – Buvau didelis mėgėjas sodinti medelius. Kur kokį rasdavau, būtinai sodindavau prie namų. Sodinome sodą vaikams. Prikasdavau laukinių obelaičių, įskiepydavau, o žiemą saugodavau nuo zuikių. Gražus sodelis užaugo.

Ponia Bronislava visą gyvenimą dirbo Kernavės kolūkyje, laukininkystėje. Pasak pašnekovės, linksma buvo dirbti, kai aplink daug žmonių buvo. Ypač įsimintinos liko rugiapjūtės pabaigtuvės, po jų kolūkiečiai šiek tiek lengviau atsikvėpdavo. Ponas Kazimieras yra dirbęs Kunigiškių fermoje, po operacijos negalėjęs taip sunkiai fiziškai darbuotis, tad net 33 metus išdirbo laiškininku. Pašnekovo teigimu, su laiškininko krepšiu reikėjo apkeliauti ne tik prie Musės esančius kaimus, bet ir Pakalniškius, Pogulianką, Romaniškius bei kitus. Anais laikais žmonės daugiau  skaitė, daugiau laiškų gaudavo, tad darbo buvo pakankamai. Ponas Kazimieras įsitikinęs, jog tik dirbantis žmogus visiems reikalingas, paskui užmirštamas. Toks jau gyvenimas.

– Labai norėtųsi, kad metai grįžtų atgal, – vienbalsiai sakė sutuoktiniai. – Deja, jie nebegrįžta. Dar norėtųsi ir gyvuliukų laikyti, deja, jau nieko nebereikia, nes sveikata šlubuoja. Gerai, kol dviese gyvename, vienas kitą palaikome ir prilaikome.

Vyras ir žmona stebėjosi, kad dabar viskas kažkaip kitaip. Jauni žmonės gyvulių nenori laikyti, retai kur karvutę pamatysi laukuose besiganančią. Gal sunku žmonėms, vien jėgų nepakanka, o techniką samdyti labai brangu. Keistai atrodo pievų šienavimo vajus, kai traktorius su smulkintuvu žolę smulkina, žvėrelius ir paukštelius išžudo. Ponas Kazimieras vis stebėjosi, kad šįmet bičių aplink namus augančiuose gėlynuose nėra, tik kur ne kur vapsvą pamatysi. Patyrusio gaspadoriaus teigimu, tai, matyt, dėl šaltos žiemos visi gyviai iššalo.

Tvarkosi dabar apie namus Vyšniauskai. Sodybą puošia ponios Bronislavos kruopščiai prižiūrimas gėlių darželis, pono Kazimiero išpuoselėtas sodas. Laukia senoliai šv. Roko atlaidų Kernavės bažnyčioje, tuomet po pamaldų namuose netruks šurmulio, suvažiuos visa didelė šeimyna. Prie ilgo stalo visa šeima susėda per Kūčias, Velykas, Mindaugo karūnavimo dieną. Tądien iš renginių Kernavėje grįžtąs jaunimas būtinai aplanko senelius.

Kažkas yra pasakęs, jog kiekvienas, kuris nori sulaukti gražaus gyvenimo vaisiaus, turi pasodinti laimės sodą. Bronislavos ir Kazimiero Vyšniauskų laimės sodas duoda gražius vaisius. Šių žmonių namų durys lai ilgai būna atviros vaikams, anūkams bei proanūkiams. Kol senolių lange degs žiburys, tol bus laukiamas kiekvienas…

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+