Skaityta:
1 023
Svečiuose pas Širvintų krašto žmones
Žmonės mylėjo, Dievas padėjo…
Nors gruodis jau senokai persirito į antrąją pusę, nors pasivaikščioti baltu sniego taku vis dar nepavyksta, bet artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie nuveiktus darbus, įsimintinas gyvenimo akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Kalėdų šventės laukimu jau gyvena visi Širvintų krašto žmonės. Tai pats tinkamiausias laikas pakalbinti tuos, kurių vaikystės Kalėdos buvo labai seniai, dar prieš karą. Apniukusią gruodžio pavakarę pasibeldžiau į Širvintų miesto gyventojos Zofijos Vinslauskaitės buto duris. Jas atidariusi šeimininkės sesers Stasės anūkė Laura pasiūlė užeiti. 93-uosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti Zofija Vinslauskaitė labai pradžiugo pamačiusi netikėtą svečią ir mielai sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklo laukimo džiaugsmą, kuklų Kūčių stalą bei kasdienius rūpesčius.
Zofija Vinslauskaitė, pasipuošusi dailia skarele, sėdėjo prie jau papuoštos eglutės ir mintimis gręžėsi į praeitį. Pokalbį su senole pradėjome nuo neįprastos žiemos. Pasak ilgaamžės pašnekovės, šiųmetė žiema neįprasta, nes vaikystėje ir jaunystėje matytų didžiulių pusnynų ir sniego vėpūtinių, kokie prieš Kalėdas būdavę jos gimtajame Zibalų kaime, dar nėra.
– Mano vaikystė prabėgo Zibalų kaime, – labai dailiai mintis dėliojo senolė. – Augau neturtingoje Stefanijos ir Stepono Vinslauskų šeimoje. Abu tėvai turėjo tuos pačius vardus, buvome 3 vaikai: Mykolas, Stasė ir aš, Zosė. Kai buvome maži, labai laukdavome Kalėdų. Mama kepdavo pyragą, po kaimą vaikščiojantys ar važinėjantys žydai siūlydavo pirkti silkių. Mama Kūčių stalui iš žydo pirkdavo vieną kilogramą silkių, kadangi pinigų nebuvo, tai už silkes duodavo kiaušinių arba senų skudurų. Dar iš žydo pirkdavo muilo, nes prieš Kalėdas būdavo įprasta viską išskalbti, iššluoti aslą, kad būtų gražu. Ant Kūčių stalo būdavo žuvies. Iš kur tėvelis jos gaudavo, nežinau. Jis buvo labai geras šiaudinių stogų dengimo meistras. Žmonės jį kviesdavo į pagalbą, gal už tai atsilygindavo žuvimi. Žinojau, kad ant stalo turi būti 12 patiekalų, bet tiek niekada nebūdavo, nes nebuvo iš ko pagaminti.
Pasidomėjus apie Kalėdų eglutę ir vaikystės dovanas, pašnekovė net pralinksmėjo:
– Taip, būdavo eglutė, tėvelis ją atnešdavo iš miško ir papuošdavo popieriukais, jokių blizgučių, kokių yra dabar, tada nebuvo. O gražiausia vaikystės dovana buvo raudonas obuolys. Iš kokio sodo jis buvo, aš nežinau. Prisimenu vaikų šventę Staškūniškio dvare. Ponas Parčiauskas buvo sukvietęs visus vaikus į dvarą, ten buvo eglutė, Kalėdų Senelis. Ponas į mus žiūrėjo, prašė eiti rateliu ir dainuoti, už tai gavome saldainių. O ponia Parčiauskienė surengė šventę moterims: Kalėdų proga visoms padovanojo po skarelę. Net supratimo neturiu, iš kur ji ėmė tiek gražių skarelių, bet moterims labai patiko, jos džiaugėsi, dėkojo ir ponią labai gyrė už tokią dovaną.
Senolė pasakojo, kad po kuklios Kūčių vakarienės visi eidavo į lauką paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Jau tada paaugusios mergaitės kikendavo, kad būtent iš tos pusės ir bus jų jaunikis. Kaime būdavo ir turtingesnių vaikų, ir „biednesnių“. Pašnekovės teigimu, labiau bendraudavo turtingesni su turtingesniais, o neturtingi – su neturtingais. Kalėdų rytą visi eidavo į Zibalų bažnyčią. Pašnekovė prisiminė vaikystės Betliejų ir savo močiutę, kuri ją, mažą mergytę, privedė prie puošnaus Betliejaus, parodė ėdžiose gulintį kūdikėlį Jėzų ir leido jį pabučiuoti.
Ilgaamžė pašnekovė sakė, kad visos vaikystės Kalėdos buvusios labai gražios ir mielos. Daug baisiau buvo, kai prasidėjo karas, paskui pokaris. Tuomet ji buvusi jau paaugusi mergikė, tėvai kalėdinių tradicijų per karą irgi laikėsi. Kūčių stalą irgi ruošdavo, bet šeima vakarieniaudavo prie uždangstytų langų, kad tik niekur nesimatytų jokios švieselės. Labai baisu buvę karo metais, šalia namų turėję apkasus, labai bijoję lėktuvų antskrydžių ir bombardavimo, jeigu tik kildavo pavojus, tuojau bėgdavo slėptis į duobę ir melsdavo Dievą, kad tik liktų gyvi.
Zofija Vinslauskaitė labai daug ir sunkiai dirbo. Pašnekovės teigimu, vien Širvintų ligoninėje sanitare 35 metus išdirbusi.
– Kokį man darbą duodavo, toks geras būdavo, – taisydamasi skarelės kampučius sakė senolė. – Dirbau ir Paširvintyje, ir naujoje ligoninėje. Labai geras skyriaus vedėjas buvo daktaras Tautvydas Švedarauskas, labai geri visi daktarai, seselės. Iki šios dienos geru žodžiu miniu daktarus Vladislovą Usonį ir Antaną Lidžių. Aš daktarų klausydavau, buvau maža ūgiu, bet labai stipri. Daktaras Lidžius už gerą darbą man net premiją skyrė. Kai mane dabar nuveža pas daktarą Lidžių, nes pati viena paeiti negaliu, tai jis labai atidžiai apžiūri ir daug rašo, žiūri, kad sveika būčiau. Jis ir dabar labai savo darbuotojais rūpinasi.
Pasidomėjus, iš kur tas ilgaamžiškumo receptas, juk pavasarį pašnekovei sukaks 93 metai, senolė tvirtai ir trumpai atsakė:
– Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.
Zofija Vinslauskaitė pasakojo, jog visada visiems padėjusi, neskaičiavusi nei darbo valandų, nei jėgų taupiusi, buvusi sumani šeimininkė, šeimininkavusi daugelyje vestuvių, krikštynų, laidotuvių. Ir dabar senolė visiems savo kaimynams, buvusiems bendradarbiams, brolio ir sesers vaikams, anūkams ir proanūkiams, visiems ją prisimenantiems širvintiškiams Kalėdų proga linki kuo geriausios sveikatos, Dievo palaimos ir metų ilgų.
Romas Zibalas
1. 93-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti širvintiškė Zofija Vinslauskaitė: „Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.“
93-uosius gyvenimo metus skaičiuojanti širvintiškė Zofija Vinslauskaitė: „Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.“
Nors gruodis jau senokai persirito į antrąją pusę, nors pasivaikščioti baltu sniego taku vis dar nepavyksta, bet artėjančios Kalėdos verčia pamąstyti apie nuveiktus darbus, įsimintinas gyvenimo akimirkas, patirtus rūpesčius ir džiaugsmus. Kalėdų šventės laukimu jau gyvena visi Širvintų krašto žmonės. Tai pats tinkamiausias laikas pakalbinti tuos, kurių vaikystės Kalėdos buvo labai seniai, dar prieš karą. Apniukusią gruodžio pavakarę pasibeldžiau į Širvintų miesto gyventojos Zofijos Vinslauskaitės buto duris. Jas atidariusi šeimininkės sesers Stasės anūkė Laura pasiūlė užeiti. 93-uosius savo gyvenimo metus skaičiuojanti Zofija Vinslauskaitė labai pradžiugo pamačiusi netikėtą svečią ir mielai sutiko papasakoti apie vaikystėje patirtą Kalėdų stebuklo laukimo džiaugsmą, kuklų Kūčių stalą bei kasdienius rūpesčius.
Zofija Vinslauskaitė, pasipuošusi dailia skarele, sėdėjo prie jau papuoštos eglutės ir mintimis gręžėsi į praeitį. Pokalbį su senole pradėjome nuo neįprastos žiemos. Pasak ilgaamžės pašnekovės, šiųmetė žiema neįprasta, nes vaikystėje ir jaunystėje matytų didžiulių pusnynų ir sniego vėpūtinių, kokie prieš Kalėdas būdavę jos gimtajame Zibalų kaime, dar nėra.
– Mano vaikystė prabėgo Zibalų kaime, – labai dailiai mintis dėliojo senolė. – Augau neturtingoje Stefanijos ir Stepono Vinslauskų šeimoje. Abu tėvai turėjo tuos pačius vardus, buvome 3 vaikai: Mykolas, Stasė ir aš, Zosė. Kai buvome maži, labai laukdavome Kalėdų. Mama kepdavo pyragą, po kaimą vaikščiojantys ar važinėjantys žydai siūlydavo pirkti silkių. Mama Kūčių stalui iš žydo pirkdavo vieną kilogramą silkių, kadangi pinigų nebuvo, tai už silkes duodavo kiaušinių arba senų skudurų. Dar iš žydo pirkdavo muilo, nes prieš Kalėdas būdavo įprasta viską išskalbti, iššluoti aslą, kad būtų gražu. Ant Kūčių stalo būdavo žuvies. Iš kur tėvelis jos gaudavo, nežinau. Jis buvo labai geras šiaudinių stogų dengimo meistras. Žmonės jį kviesdavo į pagalbą, gal už tai atsilygindavo žuvimi. Žinojau, kad ant stalo turi būti 12 patiekalų, bet tiek niekada nebūdavo, nes nebuvo iš ko pagaminti.
Pasidomėjus apie Kalėdų eglutę ir vaikystės dovanas, pašnekovė net pralinksmėjo:
– Taip, būdavo eglutė, tėvelis ją atnešdavo iš miško ir papuošdavo popieriukais, jokių blizgučių, kokių yra dabar, tada nebuvo. O gražiausia vaikystės dovana buvo raudonas obuolys. Iš kokio sodo jis buvo, aš nežinau. Prisimenu vaikų šventę Staškūniškio dvare. Ponas Parčiauskas buvo sukvietęs visus vaikus į dvarą, ten buvo eglutė, Kalėdų Senelis. Ponas į mus žiūrėjo, prašė eiti rateliu ir dainuoti, už tai gavome saldainių. O ponia Parčiauskienė surengė šventę moterims: Kalėdų proga visoms padovanojo po skarelę. Net supratimo neturiu, iš kur ji ėmė tiek gražių skarelių, bet moterims labai patiko, jos džiaugėsi, dėkojo ir ponią labai gyrė už tokią dovaną.
Senolė pasakojo, kad po kuklios Kūčių vakarienės visi eidavo į lauką paklausyti, iš kurios pusės šunys loja. Jau tada paaugusios mergaitės kikendavo, kad būtent iš tos pusės ir bus jų jaunikis. Kaime būdavo ir turtingesnių vaikų, ir „biednesnių“. Pašnekovės teigimu, labiau bendraudavo turtingesni su turtingesniais, o neturtingi – su neturtingais. Kalėdų rytą visi eidavo į Zibalų bažnyčią. Pašnekovė prisiminė vaikystės Betliejų ir savo močiutę, kuri ją, mažą mergytę, privedė prie puošnaus Betliejaus, parodė ėdžiose gulintį kūdikėlį Jėzų ir leido jį pabučiuoti.
Ilgaamžė pašnekovė sakė, kad visos vaikystės Kalėdos buvusios labai gražios ir mielos. Daug baisiau buvo, kai prasidėjo karas, paskui pokaris. Tuomet ji buvusi jau paaugusi mergikė, tėvai kalėdinių tradicijų per karą irgi laikėsi. Kūčių stalą irgi ruošdavo, bet šeima vakarieniaudavo prie uždangstytų langų, kad tik niekur nesimatytų jokios švieselės. Labai baisu buvę karo metais, šalia namų turėję apkasus, labai bijoję lėktuvų antskrydžių ir bombardavimo, jeigu tik kildavo pavojus, tuojau bėgdavo slėptis į duobę ir melsdavo Dievą, kad tik liktų gyvi.
Zofija Vinslauskaitė labai daug ir sunkiai dirbo. Pašnekovės teigimu, vien Širvintų ligoninėje sanitare 35 metus išdirbusi.
– Kokį man darbą duodavo, toks geras būdavo, – taisydamasi skarelės kampučius sakė senolė. – Dirbau ir Paširvintyje, ir naujoje ligoninėje. Labai geras skyriaus vedėjas buvo daktaras Tautvydas Švedarauskas, labai geri visi daktarai, seselės. Iki šios dienos geru žodžiu miniu daktarus Vladislovą Usonį ir Antaną Lidžių. Aš daktarų klausydavau, buvau maža ūgiu, bet labai stipri. Daktaras Lidžius už gerą darbą man net premiją skyrė. Kai mane dabar nuveža pas daktarą Lidžių, nes pati viena paeiti negaliu, tai jis labai atidžiai apžiūri ir daug rašo, žiūri, kad sveika būčiau. Jis ir dabar labai savo darbuotojais rūpinasi.
Pasidomėjus, iš kur tas ilgaamžiškumo receptas, juk pavasarį pašnekovei sukaks 93 metai, senolė tvirtai ir trumpai atsakė:
– Žmonės mane mylėjo, Dievas padėjo ir dar dabar saugo.
Zofija Vinslauskaitė pasakojo, jog visada visiems padėjusi, neskaičiavusi nei darbo valandų, nei jėgų taupiusi, buvusi sumani šeimininkė, šeimininkavusi daugelyje vestuvių, krikštynų, laidotuvių. Ir dabar senolė visiems savo kaimynams, buvusiems bendradarbiams, brolio ir sesers vaikams, anūkams ir proanūkiams, visiems ją prisimenantiems širvintiškiams Kalėdų proga linki kuo geriausios sveikatos, Dievo palaimos ir metų ilgų.
Romas Zibalas
Skaitytojų įvertinimas
0
(0 įvert.)
ŠK ką verta ir įdomu skaityti tai gerb. Mokytojo R.Zibalo straipsnius. Ne tik puikus mokytojas, bet ir rašo temomis neprisunktomis pilitikos, puikavimosi, pagiežos, noro menkinti kitus. Visada su malonumu perskaitau.