„Visos parapijos liko atminty ir širdy…“

Rugpjūčio 15-oji – Švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų diena, vadinama Žoline. Tai žalumos suvešėjimo apogėjaus ir derliaus brandos šventė. Į bažnyčią nešami šventinti javai, gėlės, daržovės, vaisiai. Tikima, kad pašventinti žolynai saugo namus nuo žaibo, gyvulius – nuo ligų. Lietuvoje Žolinė prieš penkerius metus LR Seimo nutarimu įteisinta kaip valstybės šventė.

Bažnyčiose, kurios turi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų titulą, vyksta dideli atlaidai. Garsiausi iš jų – Pivašiūnų. Šioje parapijoje septynerius metus kunigavo ANTANAS ČERNA – dabartinis Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios kunigas altaristas, Žolinės dieną aukosiantis Šv. Mišias už parapijos tikinčiuosius. Tai Širvintų krašto žmonėms gerai pažįstamas kunigas, praėjusio amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmetyje dirbęs Kiauklių ir Zibalų parapijų ganytoju, labai jautrus ir dvasingas, subtiliai jaučiantis ir tikintiesiems skelbiantis Dievo žodį, ypatingą dėmesį skiriantis pamaldų liturginiam ir estetiniam grožiui, 43 metus tarnaujantis Dievui, bažnyčiai ir žmonėms. Tai kunigas, sovietiniais laikais nesitaikstęs su valdžios diktatu, radęs raktą į tikinčiųjų širdis, rūpinęsis parapijiečių sielovada, dirbęs pastoracinį darbą, puoselėjęs bažnyčių grožį. Ir šiandien vyresni Kiauklių parapijos žmonės kunigą Antaną Černą mini kaip išskirtinį kunigą, daug ir nuoširdžiai pasitarnavusį parapijos dvasiniam ir materialiniam gėriui anais, bažnyčiai nelengvais laikais. Gerbiamas kunigas maloniai sutiko papasakoti „Širvintų kraštui“ apie kunigo pašaukimą, dvasingumą, nuveiktus darbus. 

– Kada pajutote pašaukimą kunigystei? Kas tada buvo Jums pavyzdžiu, kas įkvėpė?

– Pašaukimą tarnauti Dievui, būti kunigu pajutau besimokydamas Pušaloto vidurinės mokyklos (Pasvalio rajonas) VIII klasėje. Buvau uolus bažnyčios lankytojas. Pavyzdžiu visuomet buvo tėveliai, o įkvėpimą rinktis kunigystę sustiprino Pušaloto parapijos klebonas Steponas Galvydis.

– Kas yra dvasingumas?

– Dvasingumas – tai žmogaus gyvenimo tvarkymas pagal Dievo ir bažnyčios nuostatus.

– Kas yra kunigo tarnystė?

– Yra žmonių, kurie sako, kad kunigystė – tai kančia, auka, atsižadėjimas. Tai yra neteisybė. Ar gali būti vargas ir kančia tai, ko žmogus laukei ir sulaukei, ką pats pasirinkai? Kunigystė jaunuoliui yra džiaugsmas ir palaima. Tai pasisekimo viršūnė. Jei reikėtų iš naujo rinktis, aš nedvejodamas pasirinkčiausi tarnystę Dievui, nedrebėdamas klausyčiausi savo pašaukimo balso. Eidamas į kunigystę aš nieko neatsižadėjau, nes mus, kunigus, myli geri žmonės, mes esame nuostabių žmonių apsupty. Ar tai galima pavadinti kančia? Nuostabu, kai mąstai apie šviesą ir tiesą. Žmonės galėtų pasidžiaugti savo vaikais, pajutusiais pašaukimą kunigo tarnystei.

– Kas svarbiausia dvasiniame gyvenime? Kokie kertiniai akmenys jį sudaro?

– Svarbiausia yra malda ir apmąstymai tyloje.

– Koks šaltinis yra Jūsų kasdienybės vedlys?

– Šv. Raštas – mano vedlys. Daug dėmesio skiriu religinio turinio knygų skaitymui, tai lavina, skatina apmąstymus.

– Ar yra tokių parapijų, kurias iki šiol prisimenate kaip kažkuo ypatingas, ypač įsimintinas?

– Visos parapijos liko atminty ir širdy. Esu kunigavęs Jiezne, Palomėje, Krivonyse, Nemunaityje, Kiaukliuose, Zibaluose, Pivašiūnuose, Vievyje, o nuo 2005 – ųjų Širvintose. Daugiausia pasidarbuoti teko Kiaukliuose ir Pivašiūnuose. Tai buvo sovietmetis, daug kas buvo draudžiama, daugelį darbų teko dirbti slapta.

– Kaip Jums pavyksta išlaikyti dvasingumą, Dievo pažinimą ir nuoširdų bendravimą su parapijos žmonėmis?

– Tik nuoširdus kunigo pareigų atlikimas padeda išlaikyti dvasingumą. Viskas pereina į maldą, Šv. Mišių auką. Iš prigimties Dievulis man davė talentą – mokėjimą bendrauti su žmonėmis. Tikrai neatstūmiau žmonių, kurie į mane yra kreipęsi tiek dvasiniais, tiek buitiniais reikalais. Visada stengiuosi parapijiečiams padėti, nieko neįžeisti. Sovietiniais laikais valstybės paramos bažnyčios nesulaukdavo, remonto darbai vykdavo labai sunkiai. Tik žmogiškumas gelbėdavo sprendžiant bažnyčios problemas.

– Kaip jaučiatės, kai susiduriate su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis ir matote, kad negalite jų gyvenimo pakeisti?

– Jaučiuosi prastai: tokį žmogų su gailesčiu sutinku ir su gailesčiu palydžiu.

– Kokių lietuvių rašytojų kūryba Jums dvasiškai artimiausia ir kodėl?

– Artimiausi savo lyriškumu, eilių skambumu – Maironis, Jurgis Baltrušaitis, Salomėja Nėris. Jų kūryba įkvepia mane patį kurti, eilėmis išsakyti, kas širdžiai miela. Rašau apie tėvynę Lietuvą, mokyklą, neseniai buvo švenčiamas mano klasės mokyklos baigimo 50 – metis, ta proga sukūriau eilėraštį (kunigas maloniai paskaitė keletą savo kūrybos eilėraščių).

– Ką pasakytumėte tiems lietuviams, kurie puola į „madingų“ religijų glėbį?

– Tikroji bažnyčia – Katalikų bažnyčia, kuri turi savo žymes: vienumą, šventumą, apaštališkumą.

– Ilgą laiką dirbote Kiauklių, Zibalų parapijų ganytoju. Dėkingi parapijiečiai Jus prisimena kaip talentingą vadybininką, jautrų aplinkos puoselėtoją. Iš kur sėmėtės idėjų tvarkydamas Kiauklių bažnyčią, gražindamas šventorių, juk šventoriaus gėlyne žaliuojančią didžiulę dekoratyvinę mešką mena daugelis viduriniosios ir vyresniosios kartos kiaukliečių?

– Nemunaityje neįtikau sovietinei valdžiai, nes suorganizavau jaunimo procesiją, chorą ir iškilmingą Pirmosios Komunijos šventę. Už tai per 24 valandas buvau iškeltas į Kiauklius, 1969 metais buvusią nuošalią parapiją. Atvykęs radau gyvąją bažnyčią – kiekvieną šventadienį pilną nuoširdžių žmonių. Tai kas, kad būna išpuošta Katedra, bet ji tuščia, negyva, o Kiaukliuose bažnytėlė buvo neišvaizdi, žemomis lubomis, bet tikinčiųjų lankoma, gerumu alsuojanti. Teko imtis rekonstrukcijos darbų, didinti. Konsultavausi su architektais, dailininkais, idėjų ieškojau knygose. Tuo metu nebuvo gerų statybinių medžiagų, o ir tas labai sunku gauti. Gelbėjo geri žmonės ir bažnyčia atgijo. Pasinaudojau Dievo suteikta dovana – žavėtis grožiu, gamta, gėlėmis, švara ir tvarka. Kiauklių bažnyčia pražydo gėlėmis, dailininkai, dekoruodami šventovės sienas, sugebėjo parapijiečiams parodyti grožį. Buvo pakabinti didingi paveikslai, kuriuos Šv. Rašto motyvais nutapė dailininkė Jadvyga Boiko iš Vilniaus. Vargonininkai atvykdavo iš Vilniaus konservatorijos, nes groti sostinės bažnyčiose aukštosios mokyklos dėstytojams sovietmečiu būdavo pavojinga, tad jie noriai važiuodavo į kaimus. Pavyko Kiaukliuose suburti labai gerą 26 giesmininkų chorą. Ir šiandien prisimenu Kazimierą Polką, Stasį Andrikonį, Vaclovą Dijoką, Vytautą Anusevičių, Bronę Kanapienienę, Veroniką Vaskelienę, Oną Mackelienę, Veroniką Gelūnienę, Boleslovą Markevičių, Eleną Repečkaitę ir kitus balsingus Kiauklių krašto choristus.

Minėjau, kad labai myliu gėles, žalumynus, tad dekoratyvinė meška šventoriaus gėlynuose atsirado neatsitiktinai. Žurnale „Mūsų sodai“ radau paaiškinimą, kaip pasigaminti darželio papuošalą ir iš vielos tinklo sumeistravau karkasą, pripyliau žemių, įdėjau į vidų specialų vamzdį vandeniui, apželdinau sedumu – specialia žolyte. Reikėjo pastoviai drėkinti, kad meška būtų žalia ir džiugintų bažnyčios lankytojus. Tai parapijiečiams teikdavo džiaugsmo, ateidavo vaikai iš mokyklos pasižiūrėti, prie jos fotografuodavosi jaunavedžiai, krikštatėviai. Visų planų įgyvendinti Kiaukliuose nespėjau, nes 1976 metais mane perkėlė į Pivašiūnus, kur vyksta iškilmingi Žolinės atlaidai (apie kunigo Antano Černos gerus darbus Pivašiūnuose galima pasiskaityti internete www.pivasiunai.lt/zmones).

– Ką Jums reiškia Žolinės šventė?

– Žolinė – didelė ir brangi šventė visai Katalikų bažnyčiai. Šv. Mergelės Marijos išaukštinimas ir paėmimas į dangų yra visų mūsų – katalikų – viltis.

– Ko palinkėtumėte Širvintų krašto tikintiesiems?

– Linkiu išlikti visą gyvenimą mylintiems Dievą ir bažnyčią, niekada neprarasti tikėjimo.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Romas Zibalas

Kunigas Antanas Černa: „Linkiu išlikti visą gyvenimą mylintiems Dievą ir bažnyčią, niekada neprarasti tikėjimo“.

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+