Visas gyvenimas prabėgo Kiaukliuose

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Birželio 4 dieną garbingą 80 metų jubiliejų šventė buvusi ilgametė Kiauklių pašto viršininkė Irena Juzonienė. Svečių netrūko: pasveikinti atvyko sūnus su šeima net iš Londono, sveikino dukra, anūkai, sesuo, krikšto sūnus, giminės. Jubiliatės kambarys skendėjo rožių jūroje, moteris skaitė sveikinimų atvirukus, dėliojo dovanas, džiaugėsi artimųjų dėmesiu.

– Gimiau Kiaukliuose, gyvenau Kiaukliuose, dirbau Kiaukliuose, čia ir gražaus jubiliejaus sulaukiau, – sakė moteris.

Paprašyta prisiminti prabėgusius metus, nuveiktus darbus, sutiktus žmones, Irena Juzonienė buvo atvira: tai šypsojosi, tai braukė ašaras ir vis pasakojo:

– Visas mano gyvenimas prabėgo Kiaukliuose. Žmogui reikia būti energingam, daug dirbti, judėti, tuomet ir žilos senatvės galima sulaukti. Aš pati buvau labai greita, su žmonėmis nuolaidi. Gyvenime daug vargo mačiau, sunki vaikystė mane lydėjo. Galima sakyti, kad jos visai ir nebuvo.

Pašnekovė pasakojo apie savo tėvus – Rožę ir Vytautą Dambrauskus, apie sunkią našlaitės dalią, kai 9 metų paliko be mamos, augo su pamote. Irena kalbėjo apie mokymąsi Dudėnų, paskui Kiauklių pradinėje mokykloje. Moteris prisiminė karo baisumus, degančią Kiauklių bažnyčią, kaip nuo jos užsidegė mokykla, paskui miestelis į rytų pusę.

– Buvau 12 metų mergaitė, kai 1941 metų birželio mėnesį degė netoli namų buvusi labai graži bažnyčia. Buvo didžiulis susišaudymas. Visi bėgome slėptis nuo kareivių šūvių, labai ilgai tūnojome už kapinių esančioje dauboje. Mano pamotė davė kareiviams duonos ir prašė į vaikus nešaudyti, – apie vaikystėje patirtus karo baisumus pasakodama moteris braukė ašaras. – Mūsų namai nesudegė, tad aprimus šūviams turėjome kur sugrįžti. Atmintyje išliko nuo karščio išdegęs daržas.

Paskui prasidėjo pokario neramumai. Dar labai jauna būdama, Irena įsidarbino Kiauklių skaitykloje. Nedaug trūko, kad su namiškiais būtų buvusi išvežta į Sibirą. Tik patikimi žmonės pakuždėjo, kad reikia slapstytis. Irena atsisakė darbo skaitykloje ir pradėjo dirbti parduotuvėje. Pasak pašnekovės, tėvelis pažinojo gerų žmonių, ir baisių trėmimų buvo išvengta. 1956 metų spalio mėnesį tėvų namuose buvo atidarytas Kiauklių paštas, jame viršininke ėmė dirbti ponia Irena. Teko daug mokytis. Pašte darbavosi lygiai 40 metų, iki 1996 – ųjų.

– Mano gyvenimas – ne pyragais klotas, apie jį galima visą knygą parašyti, – šluostėsi ašaras pašnekovė. – Sunkių dienų būdavo. Labai džiaugdavausi savo bendradarbėmis, moteriškai pašnekėdavome ir gyventi lengviau pasidarydavo. Nuoširdžių, pareigingų ir rūpestingų moterų kolektyvo apsupta buvau. Tik geru žodžiu galiu minėti Gemą Kanapienienę, Danutę Dilienę, Oną Kvietkauskienę, Oną Micienę, Marytę Svilainienę ir kitas bendradarbes, su kuriomis net keletą dešimtmečių dirbau. Labai daug mano tiesioginių pašto viršininkų keitėsi. Atmintyje išlikę tik geri prisiminimai apie Stefaniją Kolosovą, Stasį Zibalą, Zofiją Jokubauskienę. Būdama pensininke, dar 12 metų dirbau.

Kiauklių pašto aptarnaujama teritorija buvo labai didelė, net Bekupės kaimą (dabar Molėtų rajonas) siekė. Dirbo trys laiškininkų brigados, reikėjo laikraščius, laiškus nešti kiekvienam į namus. Pasak buvusios pašto viršininkės, labai vargo laiškininkai anais laikais, nes už darbą nieko nemokėjo, tik kolūkyje darbadienius rašydavo. Paskui pastatė abonentines dėžes, šiek tiek darbą palengvino.

– Spauda anais laikais būdavo labai pigi, – pasakojo buvusi pašto darbuotoja. – Žmonės labai daug užsisakydavo laikraščių, žurnalų. Tarybiniais laikais į Kiauklių paštą pristatydavo apie 1300 egzempliorių spaudinių, vien tik buvusios „Lenino vėliavos“ būdavo apie 300 egzempliorių. Kiekvieną dieną iš Širvintų atveždavo krūvas laikraščių, vos spėdavome suktis.

Paklausta apie pašto viršininkės darbo pliusus ir minusus, moteris ilgai negalvojo. Sakė, kad pats sunkiausias darbas būdavo šildyti laką siuntiniams plombuoti. Tuomet nusidegindavo pirštus. Didžiąją dalį į paštą atnešamų siuntų anksčiau sudarė namuose mamų suruošti lauknešėliai armijoje tarnaujantiems vaikinams. Juos atnešusios moterys norėdavo pasipasakoti, pasidalyti rūpesčiais. Juk pašto viršininkas būdavo labai svarbus žmogus, autoritetas. Turėjo būti doras, sąžiningas, patikimas. Pasak Irenos, nelengva būdavo nešti telegramas, skelbiančias blogas žinias.

Pavojų būdavo, kai į paštą užsukdavo nepažįstami žmonės. Anot pašnekovės, geriausia dirbti su sąžiningais žmonėmis, tad jokių trūkumų per 40 darbo metų nepasitaikė. Kiauklių pašte apie 30 metų buvo ir taupomoji kasa. Žmonės jau buvo prasigyvenę, tad laikydavo gana dideles sumas, tuo metu būdavo didžiausia pinigų apyvarta. Irenai reikėjo būti kruopščiai ir labai atidžiai. Buvo laikas, kai pašto skyriai dirbo be poilsio dienų, taip pat sekmadieniais, nes atrodė, kad be ryšių technologijų gyvenimas tiesiog sustotų.

Nė vieno žmogaus gyvenimas nėra lengvas. Irena Juzonienė mokėjo ir moka būti ištverminga, o svarbiausia – tiki savimi ir kitais žmonėmis. Jos talentas – mokėjimas bendrauti su kraštiečiais – atsiskleidė. Prabėgę aštuoni dešimtmečiai širdyje gerumo neužgniaužė. Jis, ilgus metus saugomas ir brandinamas, šiandien šildo vaikus, anūkus, tuos žmones, kurie sveikatos ir stiprybės linki Irenai Juzonienei.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “Visas gyvenimas prabėgo Kiaukliuose”

  1. wert parašė:

    Sveikatos poniai Irenai. Seniai apie ją reikėjo parašyti.

  2. nina parašė:

    Gerb. ,Irena,
    Sveikinu Jus garbingo jubiliejaus proga.Nors seniai išvykau iš Kiauklių ir labai retai beužsuku į šį kraštą, jus visada prisimenu,kaip labai gerą ir mielą žmogų.Geros sveikatos!
    Su pagarba Nina iš Birštono.

Comments are closed.

scroll to top
+