„Visa praėjo, liko tik geri vaikai ir prisiminimai…“

Pirmasis gegužės sekmadienis – Motinos diena

Motinos diena – gražiausia pavasario šventė, švenčiama pirmąjį gegužės sekmadienį. Tai prisilietimo prie šimtmečiais lietuvių kurtų nacionalinių vertybių – dorovės, papročių, dainų – diena. Tai gerumo, atsakomybės, pagarbos ir apmąstymų, šeimos židinio šventė, skirta pačiam mylimiausiam žmogui pasaulyje – mamai. Tądien jai dovanojami gražiausi gėlių žiedai. Tai simbolizuoja žmonių pagarbą kilniai moters – motinos prigimčiai. Taip atsidėkojama už rūpestį, auginant ir auklėjant vaikus. Šventės esmę sudaro ne iškilmės, apeigos ar puošnūs simboliai, bet nuoširdaus, skaidraus ryšio tarp motinos ir vaikų buvimas. Pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvos kaimai ir miestai pasipuošia įvairiaspalvėmis gėlėmis: baltų chrizantemų žiedai – išėjusioms į Amžinybę motinoms, margaspalvių pavasario gėlių puokštės – vaikus auginančioms ar jau išlydėjusioms į savarankišką gyvenimo kelią.

Pirmasis gegužės sekmadienis Sudokių kaimo (Zibalų seniūnija) gyventojos Veronikos Morkūnienės namuose bus didžiulė šventė. Tądien 83 metų žilagalvei motinai ir močiutei nusilenks, Motinos dienos proga sveikins dukros Danutė, Aldona, Alvyda, Romutė, anūkai Ramūnas, Jurgita, Marius, Vaiva, Arijus ir du proanūkiai. Visa gausi, graži ir darni šeima suvažiuos pagerbti motinos – šeimos židinio saugotojos, vaikų auklėtojos, pirmosios darbštumo, gerumo, gimtosios kalbos mokytojos, liaudies dainų ir pasakų puoselėtojos. 

– Labai laukiu atvažiuojančių vaikų, tuomet pasaulis kitomis spalvomis nušvinta, – žvaliai sako Veronika Morkūnienė. – Linksma namie, kai visi kartu. Juk senam liūdna visą savaitę be artimo žmogaus, vis žiūriu pro virtuvės langą, kada mašinytė pasirodys. Motinos dienos proga man labai daug gėlių pridovanoja, dar ir vyro seserys atvažiuoja pasveikinti.

Seniai dukros užaugo, gimtąjį lizdą paliko, gyvena Anykščiuose, Vilniuje, Kaune, bet motinos nepamiršta. Kur buvusios, vis pas ją užsuka, namus prižiūri, pas gydytojus nuveža. Didžiulis geltonas namas kaimo vidury ant kalno, didžiulis sodas ir žilagalvė motina laukia sugrįžtančių. Išpuoselėta aplinka, kruopščiai prižiūrimas gėlių darželis – vis dukterų ir anūkių savaitgalių darbas. Ponia Veronika džiaugėsi, jog namą taip gražiai nudažė anūkas Ramūnas bei jo žmona ir anūkė Jurgita su vyru. Iš sodybos kiemo matyti už 3 kilometrų esančios Kiauklių bažnyčios bokštas. Moteris pasakojo, jog šiltą pavasario ar vasaros vakarą atsisėda ant klėties laiptų, žiūri į tolumoje boluojantį bažnyčios bokštą ir meldžiasi už gyvus ir mirusius šeimos narius.

Pašnekovė noriai aprodė savo ūkelį, džiaugėsi, kad turi daug malkų, netoliese gyvenantys kaimynai medžių trinkeles suskaldė, tad dabar pamažu nešiojanti pliauskas į malkinę, tvarkingai dėliojanti. Vis turinti užsiėmimą, galinti ir pati pasidžiaugti savo darbu, ir kitam parodyti. Sakė, jog nemažai savo miško turinti, bebrai per vasarą didžiausius medžius suguldė, tad žiemai malkų parūpino.

Moteris rodė, kur ruošiasi vaikai sodinti bulves, džiaugėsi, kad praėjusią vasarą derlius užderėjo tik šalia gyvenančios kaimynės Onutės Gaidamavičiūtės dėka. Ši naktimis ne tik savo, bet ir Veronikos bulves nuo šernų antpuolių saugojusi. Gerai, kad rūpestingų kaimynų šalia gyvenama. Onutė Gaidamavičiūtė kasdien užsukanti, balsingos moterys drauge šventas giesmes gieda, meldžiasi. Ūkio darbus nudirbti į pagalbą ateina Antanas Šumila bei Algis Žvirblis. Kai kaimynų poelgiai grindžiami gerumu, žmogus jaučiasi laimingas.

– Aš tik šakytes surenku, žabų kūlelius sukapoju, – pasakoja močiutė. – Kasdien krosnį kūrenu. Anksčiau dar savos duonos 5 kepalus šeimai vienu kartu iškepdavau, nebuvo mados parduotuvėj pirkti. Dabar jau sunkoka. Gerai būtų, jeigu kuri nors dukra čia gyventų. Ale gi neis iš miesto, juk čia darbo nėra, o gyvent visiems reikia.

Pakvietusi į trobą ir pasodinusi prie stalo, ponia Veronika ilgai pasakojo apie praeitį, gražiai nugyventus metus su vyru Edvardu. Sakėsi, susipažinę per karą. Tuomet labai sunku buvę. Būsimąjį vyrą rusai išvarė į frontą, net Berlyną buvo pasiekęs. Sulaukė pergalės ir grįžo į Lietuvą. Atšokę vestuves, santuokoje išgyveno 21 metus, kol išskyrė mirtis.

– Prie šito stalo staiga mirė vyras dar labai jaunas, matyt, širdis sunegalavo, – mąsliai sakė moteris, – paliko mane vieną su 4 vaikais vargo vargti. Labai sunku buvo. Dirbau Beivydžių kiaulių fermoj šėrėja. Laikiau namie karves, nešiau pieną. Labai pagelbėjo mama, kaimynai ir malda. Man dar vyras sakydavo, kad melstis reikia. Jis visą gyvenimą prie savęs nešiojosi Šv. Agotos duonos gabalėlį, tai jam išsaugojo kare gyvybę. Sunku vienai vaikus auginti, bet liūdniausia būdavo, kai dukros po vieną gimtus namus paliko. Nebuvo tada kada pro langus žiūrėti, nes labai daug dirbdavau. Našlauju jau 37 metus. Dabar langus pražiūriu laukdama atvažiuojančių vaikų. Visos mano dukros labai geros, geresnių ir būt negali, visos mane labai myli, visas aš labai myliu. Visa praėjo, liko tik geri vaikai ir prisiminimai.

Garbaus amžiaus moteris sakėsi esanti dar gana stipri, minėjo, jog jos mama sulaukusi net 104 metų. Pašnekovė nerimavo, kad daktarė liepusi gerti net po 3 tabletes per dieną, bet šiandien išgėrusi tik dvi. Sakė, kad užteks, nes daktarai vis tiek nesužiūrės. Ponia Veronika džiaugėsi, jog dar gerai mato, prenumeruoja ir skaito „Širvintų kraštą“, „Kataliką“, „Lietuvos rytą“, mėgstanti ir knygas, kiekvieną dieną per radiją klausanti Šventų Mišių. Dukros beveik kiekvieną sekmadienį nuveža į Kiauklių bažnyčią.

Savo ir jai brangiausių artimųjų dienas bei metus Veronika Morkūnienė pavadino paprastu paprastų žmonių gyvenimu. Ar tą gyvenimą buvo sunku lipdyti iš džiaugsmų ir skausmų, klausti neverta – šiandien užtenka matyti laimingas senolės akis, žiūrinčias į gražiai užaugintų dukterų, nuostabių anūkėlių ir proanūkių fotografijas. Tebūnie jai ir visoms motinoms Motinos diena gražiausia ir prasmingiausia šeimos, kur prasideda mūsų dvasingumo šaknys, šventė. Tebūnie tai visų motinų džiaugsmo diena. Tebūnie tai dėkingumo, pagarbos, meilės ugdymo diena.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “„Visa praėjo, liko tik geri vaikai ir prisiminimai…“”

  1. Nina parašė:

    Incredible post. I can’t stop thinking about it. I love the acondete about the teacher. But your own personal examples here are incredibly compelling. Using beautiful writing and unusual source material, you make a tremendous case for following your heart but also keeping an open mind. One of the best posts I’ve read all year.

  2. Latheef parašė:

    I’ve been surfing on-line more than 3 hours as of late, but I never dsrioveced any fascinating article like yours. It’s beautiful value sufficient for me. Personally, if all webmasters and bloggers made good content as you did, the web will likely be a lot more useful than ever before.

Comments are closed.

scroll to top
+