Velykų proga – santarvės ir supratimo Širvintų krašto žmonėms

Kunigas Saulius Kristapavičius: „Mylėkime ir gerbkime kiekvieną sutiktąjį, nes šis mūsų žemiškas gyvenimas yra per trumpas neapykantai ir barniams.“

Saulius Kristapavičius – Širvintų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčios kunigas vikaras, Šv. Velykų dieną aukosiantis Šv. Mišias už parapijos tikinčiuosius. Tai Širvintų krašto žmonėms dar mažai pažįstamas kunigas, nes tik nuo praėjusių metų birželio 25 dienos pradėjęs dirbti ne tik Širvintų, bet ir Zibalų parapijos ganytoju. Tai jaunas, labai jautrus ir dvasingas kunigas, kuris randa raktą į tikinčiųjų širdis, rūpinasi parapijiečių sielovada, lankosi mokyklose, bendrauja su jaunimu. Jau šiandien Širvintų ir Zibalų parapijų žmonės Saulių Kristapavičių mini kaip kunigą, puoselėjantį dvasingumą, daug ir nuoširdžiai tarnaujantį parapijos dvasiniam gėriui kurti. Gerbiamas kunigas maloniai sutiko papasakoti „Širvintų kraštui“ apie save, kunigo pašaukimą, dirbamus darbus.

– Gal galite pasakyti, iš kokios parapijos esate kilęs, kur mokėtės? Kada pajutote pašaukimą kunigystei? Kas tada buvo Jums pavyzdžiu, kas įkvėpė?

– Esu kilęs iš Aukštadvario parapijos, esančios Trakų rajone. Baigiau Aukštadvario vidurinę ir Žemės ūkio mokyklas. Tik tapęs kunigu supratau, kad mano kunigystės kelias prasidėjo vaikystėje. Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, parapijos klebonas pakvietė mane patarnauti Šv. Mišių liturgijoje. Man tai labai patiko vien dėl to, kad per Šv. Mišias nereikėjo nuobodžiauti bažnyčios suole. Po Pirmosios Komunijos rečiau lankydavausi Mišiose. Jausdavausi lyg koks tinginys, veltui praleidęs dieną, kai nenueidavau į bažnyčią. Sąžinės priekaištų vedamas, įpratau dalyvauti sekmadienio Šv. Mišiose, kurios man tapo labai svarbios. Tuo laiku dar negalvojau apie kunigystę, nors aplinkiniams atrodė kitaip. Kai manęs žmonės klausdavo, ar aš noriu būti kunigu, atsakydavau: „Oi, ne!“ Baigęs pagrindinę mokyklą, mokslus nusprendžiau tęsti Aukštadvario žemės ūkio mokykloje. Čia baigiau vidurinę ir įgijau automechaniko specialybę. Per visą šį laiką stengdavausi niekada nepraleisti sekmadienio Šv. Mišių, kuriose patarnaudavau arba, kalbant bažnytine kalba, ėjau ministranto pareigas. Baigęs teorinę studijų dalį, turėjau atlikti gamybinę praktiką, nes tai buvo privaloma norint gauti specialybės diplomą. Laimė man nusišypsojo, nes šią praktiką (6 mėnesius) atlikau Vokietijoje esančiame pažangiame ūkyje. Jau dabar galiu drąsiai sakyti, jei nebūtų manęs Dievas pašaukęs į kunigystę, būčiau ūkininkas. Tai buvo 2005 metais. Visi masiškai laimės ieškojo svečiose šalyse. Ne išimtis buvau ir aš. Išvykdamas iš Lietuvos į Vokietiją, norėjau būti labai gerai įvertintas praktikos metu kaip specialistas, turėjau vilčių ten pasilikti. Tačiau atsitiko tai, apie ką aš niekada negalvojau. Po 2 praktikos mėnesių labai pasiilgau bažnyčios ir Šv. Mišių. Atrodo, viską turėjau, apie ką išvykdamas iš Lietuvos svajojau, tačiau giliai širdyje kažko labai trūko. Nebuvau laimingas net tada, kai man pasiūlė geras darbo sąlygas ir gerą atlyginimą. Norą tapti kunigu pajutau nuostabioje vietovėje. Tai atsitiko Šveicarijos kalnuose, prie kurių gyvenau pusę metų. Kai pirmą kartą kopiau į kalnus, galvojau, ką gi aš jų viršukalnėje rasiu. Tikėjausi visko: namo, kokios kavinės ar netgi baro. Tačiau nė minties nebuvo, kad rasiu paprastą kryžių. Būtent kalnuose supratau, kad noriu grįžti į Lietuvą ir įstoti į Kunigų seminariją. Taip ir nutiko, aš tapau Vilniaus kunigų seminarijos seminaristu. Per septynerius studijų metus seminarijoje įsitikinau savo pašaukimo teisingumu. Nors keletą kartų buvo kilusi mintis ją palikti, bet, ačiū Dievui, to nepadariau. Šiandien esu laimingas būdamas kunigu.

– Kada buvote įšventintas į kunigus? Kokiose parapijose dirbote? Kurios širdžiai liko pačios mieliausios?

– Į kunigus buvau įšventintas 2013 m. lapkričio 10 d. Širvintos yra man pirmoji parapija, kurioje kunigauju. Būdamas seminaristu, tarnystės praktiką atlikau Daugų, Žiežmarių, Molėtų, Kaišiadorių, Vievio parapijose. Taip pat tris vasaras praleidau Vokietijos parapijose. Sunku pasakyti, kurios parapijos mieliausios. Man jos visos yra mielos, nes priimu jas tokias, kokios yra.

– Kunigai vyksta ten, kur siunčiami, bet neuždrausta planuoti ir svajoti. Gal pasidalytumėte savo svajonėmis? Kokioje parapijoje norėtumėte kurti dvasinį gėrį?

– Aš manau, kad kunigas panašus į kareivį, jis privalo paklusti savo vadui, tvarkai. Kariuomenė turi vadus, mes, kunigai, turime vyskupus. Reikia tarnauti Dievui ir mylėti kiekvieną sutiktą žmogų. Vyskupas yra tas, kuris skiria kunigus į parapijas. Taip veikia Šv. Dvasia. Aš nuolankiai priėmiau vyskupo sprendimą. Šiandien man yra gera apaštalauti Širvintų ir Zibalų parapijose.

Būtent kalnuose Saulius Kristapavičius supratęs, kad nori grįžti į Lietuvą ir įstoti į Kunigų seminariją.

– Kokias matote perspektyvas pastoracijai ne tik Širvintų krašto, bet ir visos Lietuvos kaimuose, kuriuose kasmet mažėja žmonių?

– Visų pirma noriu pasakyti, kad žmonių mažėja ne tik kaimo vietovėse, bet ir miestuose. Nenoriu skirti kaimo ir miesto pastoracijos. Iš esmės man, kaip kunigui, pastoracija yra buvimas su žmonėmis jų kasdienybėje, jų varguose ir džiaugsmuose. Juk kunigas imamas iš žmonių ir skiriamas žmonėms. Ypač kaimo vietovėse yra išlikusios stiprios pamaldumo tradicijos bei formos. Miesto žmogus turi daug ko pasimokyti iš kaimo žmogaus. Seminarijoje vienas dėstytojas mums pasakė, jei nežinote, kas yra moralė ir jos normos, tai paklauskite paprasto kaimo žmogelio. Manau, nereikia išsigąsti, kad žmonių skaičius kaimo vietovėse mažėja. Aš džiaugiuosi, kad vos per kelis kunigavimo mėnesius Širvintų krašte susipažinau su daugeliu žmonių, ūkininkaujančių šeimų, aplink save buriančių paprastus kaimo žmones. Kaip Kristus sako, nedaryk kitam to, ko nenori, kad kitas tau darytų. Tai yra mano pastoracinio darbo šūkis.

– Jūs esate labai jaunas kunigas, artimai bendraujate su jaunimu, lankotės mokyklose. Kaip jaunam žmogui susiorientuoti šiuolaikiniame pasaulyje, kur tiek daug tykančių pagundų?

– Jaunam žmogui šiais laikais yra visko tiek daug siūloma, kad net nelieka vietos Dievui. Jam sunku susiorientuoti savo pasaulyje. Atrodo, kad kuo daugiau visko turėsi ar išmėginsi, tuo labiau būsi priimtinas visuomenės. Geras automobilis, įtakingas ir gerai apmokamas darbas, didžiulis vienose rankose sukauptas kapitalas ir panašios vertybės yra laikinos. Visa tai užgožia Dievo buvimą ir jo veikimą mūsų kasdienybėje. Lankydamasis mokyklose, pastebėjau, kad daug jaunų žmonių yra tarsi su „nematomomis kaukėmis“, bijo parodyti savo tikrąjį veidą, nes kiti jo nepriima tokio, koks jis iš tikrųjų yra. Jaunam žmogui linkiu būti savimi. Dievo akyse mes visi esame unikalūs, todėl šiame gyvenime nėra laiko apsimetinėti tuo, kuo nesi. Taip pat linkiu nepasimesti tarp laikinųjų šio pasaulio siūlomų vertybių, bet atrasti tikrąsias: nuoširdumą, paprastumą, pagarbą kiekvienam sutiktam žmogui, draugystę.

– Kaip Jūs jaučiatės, kai susiduriate su žemiausio socialinio sluoksnio žmonėmis ir matote, kad negalite nei jiems padėti, nei jų gyvenimo pakeisti?

– Gyvenimas dabar taip greitai keičiasi, kad dažnai pagalvoju, jog kiekvienas žmogus nuo skurdo ar vargo nėra apsaugotas. Susidurdamas su tokiais žmonėmis suprantu, kad ne mes esame savo gyvenimo šeimininkai. Mes savo gyvenimą galime tvarkyti tik iš dalies. Kiekvieno mūsų gyvenimai yra Dievo plano dalis. Plano, kurio joks žmogus, gyvendamas žemėje, iki galo nesupras ir neperpras. Dažnai klausiame, kodėl Dievas tai leidžia. Tačiau atsakymo nėra. Reikia aiškiai įsivardyti. Aš esu kūrinys, o Dievas – mano Kūrėjas ir jis vienas težino, koks bus mano gyvenimas ir ką jis reiškia kitiems žmonėms. Mano, kunigo, pagalba tokiems žmonėms yra kasdienė malda už juos, jų atsivertimą, dvasinę ramybę, sielų išgijimą.

– Galbūt jau spėjote susipažinti su Širvintų kraštu? Kokios vietos Jums pasirodė pačios gražiausios?

– Iš tiesų man patinka Zibalų kaimelis. Gal dėl to, kad aš ten sekmadieniais aukoju Šv. Mišias. Man šis kaimelis labai mielas ir jaukus. Taip pat didelį įspūdį paliko Šešuolėlių dvaras bei jo parkas.

– Jei kitose profesijose žmogus gali palikti darbo problemas darbe, tai kaip yra Jums? Ar kada nors būnate ne kunigas?

– Ne kunigu aš negaliu būti, nes esu kunigas. Kunigystė – tai pašaukimas būti su žmonėmis ir jiems padėti šiuolaikiniame pasaulyje atrasti Dievą. Kaip ir kiekvieno žmogaus gyvenime, taip ir kunigo yra problemų bei rūpesčių. Man asmeniškai pailsėti nuo rūpesčių bei problemų padeda kasdienė malda, sportas ir fizinis darbas. Bet ir tada aš esu kunigas. Kaip ir kiekvienas gydytojas, ar jis būtų ligoninėje, ar kur kitur, jis yra gydytojas ir privalo, reikalui esant, padėti žmonėms.

– Ką Jums reiškia Šv. Velykų šventė? Kokios gražiausios vaikystės akimirkos išliko atmintyje?

– Šv. Velykos – tai priminimas tikintiesiems, kad mūsų Atpirkėjas Jėzus Kristus tikrai prisikėlė iš numirusių. Vaikystėje aš šią šventę prisimenu kaip giminės suvažiavimą ir buvimą kartu. Aišku, tai buvo neatsiejama nuo velykinių Šv. Mišių.

– Ko palinkėtumėte Širvintų krašto tikintiesiems Šv. Velykų proga?

– Širvintų krašto tikintiesiems linkiu patirti tikrą Šv. Velykų džiaugsmą, išgyventi susitikimą su prisikėlusiu iš mirties Jėzumi Kristumi. Patyrus ir priėmus mums teikiamą Šv. Velykų džiaugsmą, mūsų kasdienybė taps šviesesnė. Visų mūsų laukia mirtis, nė vienas nuo jos nepabėgsime, tačiau Šv. Velykos mums, tikintiesiems, yra priminimas, kad visi, kurie tiki ir pasitiki Jėzumi Kristumi, bus prikelti iš numirusių. Taip pat linkiu santarvės ir supratimo Širvintų krašto žmonėms. Tegul mirtį nugalėjęs Jėzus Kristus ateina į kiekvieną šeimą ir joje randa meilę, tarpusavio pagarbą ir supratimą. Mylėkime ir gerbkime kiekvieną sutiktąjį, nes šis mūsų žemiškas gyvenimas yra per trumpas neapykantai ir barniams. Prasmingų ir palaimintų Jums Šv. Velykų!

– Ačiū už pokalbį.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš kunigo Sauliaus Kristapavičiaus asmeninio albumo