„Širvintų krašto“ žurnalistus suintrigavo vienos Lapelių kaimo gyventojos žodžiai: „Yra mūsų kaime žmogus, kuris niekada neatsisako padėti kaimynams. Mūsų kaime gyvena daugiausia senoliai, kuriems ūkio darbus nudirbti sunku. Jo dėka gyvulius auginame ir turime ką valgyti. Tai – Saulius Avlasevičius.“
Su šiuo aparatu ūkininkas kiekvieną dieną važiuoja karvių melžti.
Lapelių kaimo pakraštyje prie nedidelio, tačiau jaukaus medinio namo mane pasitiko jaunatviškai atrodantis vyras ir, maloniai pakvietęs užeiti vidun, tarstelėjo: „Namuose šeimininkauju vienas…“
– Jūs gyvenate vienas?…
– Ne… Žmona dirba daržininkystėje pas ūkininką, todėl tik šiokiadieniais namuose būnu vienas. Dvi dukros ir sūnus jau suaugę ir kaime kartu nebegyvena. Žinoma, vasarą atvažiuoja, padeda darbus ūkyje nudirbti.
– Tai Jūs esate ūkininkas?
– Toks… nedidelis ūkininkas. Turiu 40 hektarų dirbamos žemės, keturias karves, auginu veršelius, laikau jaučius. Jautukai per porą metų priauga iki 600-700 kilogramų. Parduodi, tai nors didesnę „kapeiką“ vienoje vietoje gauni… Anksčiau nors vieną karvę turėdavo kiekvienas kaimo žmogus. O dabar retas…
– Keturios karvės… Juk tai nerimta. Ateityje neplanuojate plėstis?
– Plėstis neišeina, nes tam reikia ganyklų, o laisvos žemės nebeliko. Kasdien reikia už upės į vieną pusę kelis kartus per dieną po aštuonis kilometrus važinėti. Turėjau anksčiau arklį. Galvoju, gal vėl reikėtų įsigyti. Arkliui nors kuro nereikia pilti…
– Aplink Čiobiškį tiek miškų! Gal galima būtų gauti leidimą nors kiek juos praretinti? Atsirastų dirbamos žemės…
– Tai kas iš to? Turiu pakalnėje dešimt hektarų… smėliuko. Norint gauti padoresnį derlių, reikia labai daug trąšų. Kompleksas vietoje, turi nemažai paukščių mėšlo, tačiau negaliu jo įpirkti. Tona mėšlo – 45 litai be PVM. O ką su tona gali nuveikti? Tokios žemės hektarui reikia 5-6 tonų. Išeina, kad kiekvienais metais vien už trąšas reikėtų mokėti gerokai per 3000 litų.
Saulius Avlasevičius su savo plieniniu „žirgu“ daug darbų nudirba.
– Esate „senobinis“ ūkininkas? Nesispecializuojate vienoje srityje, o auginate visko po truputį. Darbų daug?…
– Žmona 8 valandą jau turi būti darbe, todėl keliamės apie pusę šešių, kartais ir penktą valandą. Be raguočių, dar auginu keturias kiaules. Ne pardavimui, o sau. Turbūt ne vienas mano, kad su kiaulėmis labai daug darbo. Anksčiau, kaip jūs sakote, „senobiniai“ žmonės bulves kiaulėms virdavo, miltus šutindavo. O dabar žalias bulves sukapoji, miltus vandeniu užpili, ir viskas. Šiais metais ruduo tikrai „auksinis“, leido visus darbus nudirbti. Jau pasėjau 15 hektarų kviečių ir 6 hektarus rugių. Grūdų pasilieku tiek, kiek ūkis „suvalgo“, o likusius parduodu. Su bankais stengiuosi reikalų neturėti, todėl techniką perku už savo lėšas. Pirmąjį traktorių „Belarus“ įsigijau pardavęs namą Molėtuose.
– Tai Jūs ne vietinis, o atvykėlis iš Molėtų?
– Ne! Esu tikras lapeliškis. Čia gimiau ir augau. Baigiau Lapelių pradinę ir Musninkų vidurinę mokyklas. Tik grįžęs iš tarnybos sovietinėje armijoje, iš gimtųjų Lapelių išvykau laimės ieškoti į Molėtų rajoną, dirbau kolūkyje kombainininku, traktorininku. Ir… suradau ten savo laimę… Subyrėjus kolūkiams, grįžau į tėviškę jau kartu su žmona.
– Jūs esate ugniagesys. Papasakokite apie savo valdišką darbą.
– Jau septynerius metus dirbu Širvintų rajono savivaldybės priešgaisrinės tarnybos Musninkų ugniagesių komandoje. Mūsų komandoje devyni žmonės. Pamainoje dirbame po du. Atidirbi vieną parą, – trys laisvos. Nereikia manyti, kad ugniagesių darbas susideda tik iš gaisrų gesinimo. Žinoma, tai – svarbiausia, tačiau tam, kad gerai atliktum savo darbą, reikia tinkamai ruoštis. Daug dėmesio skiriame technikai, nes ji jau pasenusi… Turime automobilį GAZ-66. Tai sovietų gamybos lengvasis visureigis sunkvežimis, nors šiuo metu jau mažai kur naudojamas, tačiau labai dažnas savivaldybių ugniagesių komandose.
– Žinoma, geriau, kad tų gaisrų visai nebūtų, tačiau ar teko kada gesinti rimtą gaisrą?
– Visi gaisrai yra rimti… Turbūt, girdėjote kad rugsėjo mėnesį Lapelėse visiškai sudegė gyvenamasis namas. Pastatas buvo karkasinis, prikimštas vatos, tik apmūrytas plytomis, tai po gaisro tik tos plytos ir liko. Be mūsų, buvo atlėkę ugniagesiai iš Širvintų ir Gelvonų. Mums arčiausia, tai atvažiavome pirmi, tačiau liepsnos jau buvo apėmusios visą namą. Tokiu atveju sunku ką nors padaryti. Šiaip tai pusę Musninkų ugniagesių komandos gyvena Lapelėse, tačiau juk rankomis įsiplieskusio gaisro neužgesinsi, kibirais su vandeniu neužpilsi. Liepsna, kai išsimuša, tai norint užgesinti, reikia turėti daug pajėgų ir daug vandens. Mums draudžiama lįsti į degančio pastato vidų, nes neturime dujokaukių, todėl reikia laukti ugniagesių iš Širvintų. Vienais metais Jauniūnų krašte degė durpynas, teko net kelias dienas gesinti. Labai dažnai tekdavo važiuoti gesinti šiukšles miškuose. Žmonės mašinomis veždavo šiukšlių, slėpdavo jas miškuose. Reikėdavo tik tyčia ar netyčia cigaretę ar degantį degtuką numesti. Tada dažnai degdavo miškai, kartais net žmonės apdegdavo.
– Jūs esate ir seniūnaitis. Ką tai reiškia?
– Nebeilgai būsiu. Buvau išrinktas dvejiems metams, o šiomis dienomis jau baigiasi mano kadencija. Pirmiausia, seniūnaičiai atstovauja savo kaimo gyventojų interesams seniūnijoje ir visoje savivaldybės teritorijoje, padeda organizuoti kultūrinius ir sportinius renginius, skatina prižiūrėti kelius, kapines. Susirinkę visi Čiobiškio seniūnijos seniūnaičiai nusprendžiame, kokiems renginiams reikia skirti lėšų. Seniūnaičiai yra arčiau žmonių, geriau žino jų bėdas, problemas, kadangi gyvena tame pačiame kaime.
– Girdėjau, kad Jūs esate geras žmogus, niekada neatsisakote padėti kaimynams jų ūkio darbuose?
– Nežinau nė ką atsakyti… Sunku kažką kalbėti apie save. Yra, kaip yra…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
