Tremtyje net gėlės nekvepėjo…

Birželio 14-oji – Gedulo ir Vilties diena

Monografijos „Gelvonai“ skyriuje apie tremtinius yra įrašas: „Leonas Markevičius, gim. 1922, valstietis, suimtas 1944 07 21, kalintas „Smerš“ lauko kalėjime, vėliau Kaune, Vilniuje. Karo tribunolo nuteistas mirti ir sušaudytas 1945 03 02. Žmona Vlada Markevičienė, gim. 1920, valstietė, suimta 1946 03 09. Ypatingojo pasitarimo nuteista penkeriems metams tremties…“ Nors Vladislava kitais metais švęs jubiliejų – jai sueis 90 metų, tačiau moteris puikiai prisimena tremties metus, labai rišliai ir įdomiai pasakoja. Savo prisiminimais apie tremties metus ji sutiko pasidalyti su „Širvintų krašto“ skaitytojais.

Paklausta už ką sušaudė vyrą, o ją ištrėmė, moteris atsako, jog tada buvo tokie laikai. Vyrą sušaudė todėl, kad jis karo metais į namus parsinešė klebono įduotą palaikyti šautuvą ir karišką kepurę. Vladislavą suėmė namuose bekuliančią rugius. Atėjo lietuviškai kalbantys žmonės ir pasakė: „Esate sulaikyta!“ Iš pradžių moteris net nesuprato žodžio „sulaikyta“ prasmės. Suimtąją nuvedė į Gelvonų kalėjimą, ten prižiūrėtojas Kupčiūnas klausinėjo, kur yra Tatarėlis ir Pociūnas. Pociūnas buvo kaimynas. Tačiau ir dabar moteris nežino, ar tikrai buvo šie vyrai partizanai ar ne. Ir kas galėjo tada įvardyti žmogų? Tada daug vyrų bijojo eiti į Raudonąją Armiją ir slėpėsi. Dvi savaites kalinę laikė kalėjime, mušė, tačiau nieko nepešė. Daužė smarkiai – net ausų būgnelis trūko, viena laimė, kad toks mušimas proto neatėmė. Moteris buvo taip sudaužyta, kad grįžus namo sūnus jos nepažino… 

„Po kiek laiko kaimynas Albertas Užkurnys perspėjo, kad eičiau iš namų, nes išveš į Sibirą. Labai bijojau. Taip bijojau, kad net plaukai nuo menkiausio krebždesio stojosi piestu. O kai nušovė Užkurnį, tai dar baisiau pasidarė“, – pasakoja Vladislava. Ir teisybė – buvo bijota ne be reikalo. Vieną naktį apsupo namą ir areštavo kaip kokį didžiausią banditą. Visus reikalus tvarkė tie patys lietuviai. „Nėra piktesnio žmogaus už lietuvį. Iš namų pasiėmiau antklodę, pagalvę, paklodes, tačiau toks Radzevičius atėmė, paliko tik maišelį džiūvėsių ir aliejaus butelį“, – prisimindama tuos laikus, sunkiai atsidūsta Vladislava. Iš pradžių Vladislavą Markevičienę nuvežė į Ukmergę, o vėliau, pasak jos, į patį pragarą – Lukiškių kalėjimą. Kalėjime nei dieną, nei naktį miegoti neduodavo amžinas triukšmas… Karceryje nebuvo nei lovos, nei suolo, tačiau prižiūrėtojas, pažiūrėjęs pro langelį vis vien liepdavo garsiai pasakyti, kiek lovų yra. Versdavo meluoti. Moteris priduria, kad turbūt ir dabar tas melo šleifas nuo sovietinių laikų tempiasi – ir dabar valdžios vyrai meluoja ir apgaudinėja paprastą žmogelį, siekdami vieno – prisikimšti sau pinigines…

Į tremties vietą vežė visą mėnesį. Važiavo prikimštame žmonių gyvuliniame vagone. Viduryje stovėjo „paraša“, į kurią galėdavai atlikti visus gamtinus reikalus. Viduje labai trūko gryno oro. Retkarčiais traukiniui sustojus, trumpam išleisdavo laukan. Tik saulės šviesoje pasimatydavo geltoni ir išvargę tremtinių veidai. Pasibaigus traukinio bėgiams, moterį toliau vežė arkliu, vedė pėsčiomis. Galutinė tremties vieta – Jalutorovsko rajonas, Tiumenės sritis. Į nuošalų Sibiro kaimą buvo žadėta atvežti tris lietuvių šeimas, o atvežė tik vieną žmogų – Vladislavą Markevičienę. Susirinko žmonės kaip cirke į nematytą žvėrį pasižiūrėti, tačiau Vladislava ten gyvenusius žmones prisimena tik gerais žodžiais. Tremtinės niekas neniekino, atvirkščiai – padėdavo išgyventi. „Užeik, pavalgysi“, – pravėrusi trobos duris kviesdavo kokia nors senučiukė, nors pati tik keletą bulvių ir rūgusio pieno teturėdavo. Galima sakyti, kad dėl tremties vietos jai pasisekė, nes girdėjo, kad daug lietuvių vežė mirti toliau į šiaurę, prie jūros. Markevičienės tremties vietoje, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, buvo įsteigti kolūkiai. Tik atvykus, pirmininkas jai išrašė truputį duonos, pieno ir kopūstų, o kitą rytą – jau liepė dirbti. Rusiškai lietuvė nemokėjo nė žodžio, tačiau po mėnesio jau galėjo susikalbėti.

Moteris prisimena dideles fermas, kuriose kolūkiečiai augino karves. Pirmas įspūdis buvo nekoks. Vladislava pasakojo, kad pirmą kartą vos tik jai pravėrus fermos duris, pasigirdo triukšmas ir vienas po kito: „Blia… blia…blia…“ Kontoroje paaiškino, kad čia viskas normalu, pas juos taip keikiasi. Ir labai stebėjosi kai sužinojo, jog Lietuvoje žmonės nesikeikia. Iš pradžių moteris ganė veršiukus, vėliau karves. Darbas gal ir nesunkus, tačiau vasarą tose vietose labai daug mašalų. Vaikščioti laukuose buvo įmanoma tik galvą paslėpus po tinkleliu bei standžiai ties riešais susiveržus rankoves. Tų gyvių būdavo milijonai, jų tiek prilįsdavo į veršiukų ausis, akis, kad kai kurie net nudvėsdavo. Vietiniai gyventojai, kad apsigintų nuo mašalų, visą vasarą degindavo karvių mėšlą. Taigi, visą vasarą gyvenvietėje tvyrojo nekokie kvapai. Dar vėliau darbas palengvėjo – leido ganyti žąsis. Kartą teko pulką veislinių žąsų net 80 kilometrų į kitą fermą pėsčiomis varyti…

Miškuose ir pievose augo labai daug gėlių. Jos buvo labai gražios, tačiau keista – visai nekvepėdavo. Net taip skaniai Lietuvoje kvepiantys ievų žiedai ten buvo bekvapiai. Tose vietose kelių jokių nebuvo. Žmonės važinėdavo laukais: kur važiuoji, ten ir kelias… Nukūlus javus, grūdus tiesiog supildavo ant aukštesnio kalniuko, o po kurio laiko mašinomis išveždavo. Rusai nevogdavo. Tačiau tose vietose gyveno daug čigonų bei kirgizų, kurie vogdavo ir aveles, ir grūdus. Vogdavo tonomis, tačiau jų kažkodėl niekas nebausdavo. Vladislava buvo susidraugavusi su viena kirgizų šeima. Jie svečius labai gerbė, tačiau visai nevalgė kiaulienos ir gėrė kumelių pieną – kumysą. Būdavo, nuostabu anksti ryte išvysti per naktį išdygusį kirgizų namelį – jurtą. Pasak Vladislavos, kartą kirgizai sužinojo, kad jos mėgstamiausias valgis – kiauliena, ir jų draugystė baigėsi. Kartais tekdavo malkas iš taigos su pakinkytu vežime jaučiu vežti. Jautis eidavo iš lėto, su juo sugaišdavai visą dieną, tačiau tiksliai žinojo kelią namo. Teko ir avis ganyti. Laukai dideli, lygūs, kur ne kur kyšojo kupstai. Kartą naujoji piemenė atsisėdo ant vieno kupsto ir įsitaisė megzti. Staiga stipriau sujudėjus, prasiverė žemė, ir Vladislava įkrito į duobę, o ten – numirėlis sėdi. Sėdi abu – ir numirėlis, ir Vladislava. Tik vėliau paaiškėjo, kad avys buvo užklydusios į žydų kapines…

Dažnai trūkdavo duonos, daržovių. Moters organizmas nusilpo. Iškrito dantys. Gydytis pateko pas gydytoją lietuvę, kuri suprato Vladislavos tėvynės ir artimųjų ilgesį. Ji patarė nusipirkti siūlų bei kabliuką ir pradėti nerti. Nerti ir skaičiuoti „akis“, – atseit, toks darbas labai ramina nervus. Markevičienė paklausė šio patarimo. Ganė avis, ganė žąsis ir vis nėrė.

Žemė ten labai derlinga. Moteris pasisodino tris kibirus bulvių, o rudenį prisikasė šimtą kibirų… Kiekvienai kaimo moteriai reikėdavo nušienauti 40 arų pievos. Vyrų nebuvo. Tiesa, vienas buvo, tačiau ir tas beveik šimtą metų turėjo… Tas senis kaldavo dalgius. Jis turbūt iš akcento suprato, jog Vladislava nevietinė, tik niekaip nesuprato, iš kokios šalies. Jis žinojo, kad, yra tokios tautybės moterys kaip „polka“, latyška“, tačiau „litovka“? Pasirodo, kad žodis „litovka“ turėjo ir kitą prasmę, reiškė – „dalgis“.

Moteris papasakojo, kaip kartą „iš š…“ pagamino skanų maistą. Vieną dieną Vladislava pastebėjo moterį, kraunančią laužą. Laužo kraštuose moteris įkalė medinius kuolus, o dar vieną nusmailino. Elena, toks buvo moters vardas, paaiškino, kad ruošiasi durti kiaulę. Ir iš tikrųjų – šalia lakstė katino dydžio paršelis. Jį sugavo, nudūrė, surišo kojas, persmeigė iešmu, užkūrė laužą ir pakabino. Žinoma, labiausiai nusvilo nugara ir šonai, o pilvas liko baltas. Tas vietas, kur nenusvilo, – išpjaustė ir atidavė šunims, kurių ten pulkai lakstė. Paprašius, kad atiduotų žarnas, Elena linktelėjo galva: „Imk, š… negaila…“. Vladislava, nuėjusi prie tvenkinio, žarnas švariai išplovė, pritarkavo bulvių ir iškepė lietuviškų vėdarų. Iš pradžių Elena jų ragavo nenoriai ir atsargiai, tačiau vėliau kirto su apetitu ir vis stebėjosi, kaip iš š… galima tokį skanų maistą pagaminti.

Duonos beveik visada trūkdavo, todėl kepdavo krekenas. Jos sukietėdavo ir atrodydavo, jog valgai duoną. Bulves vietiniai žmonės virdavo su lupenomis, tik per šventes nuskusdavo. Senesnės moterys labai mėgdavo nerti „kalnieriukus“, o jaunesnės – šokti. Tenykštės žiemos būdavo labai šaltos. Vieną žiemą Markevičienė buvo nušalusi kelius ir mėnesį pragulėjo ligoninėje.

Grįžus iš tremties, Lietuvoje niekas jos su pyragais nelaukė. Troba buvo apleista, o ir dažnas badydavo pirštu: „Išvežta buvai!“ Norėjosi šaukti: „Taip! Tačiau už ką?“ Visą gyvenimą Vladislava Markevičienė gyveno Pypliuose. Būtų gyvenusi ir iki šios dienos, jeigu ne gaisras. Prieš keletą metų nuo žaibo užsidegė ir visai sudegė jos gimtoji troba. Sudegė daugybė staklėmis išaustų paklodžių, skarų, takelių, užtiesalų – tikrų meno kūrinių. Gaila, tačiau moteris nenusimena ir sako, kad žmogui gyvenime reikia patirti visko, ir priduria, kad jeigu jau liepsnose nežuvo, tai dabar tikrai gyvens iki šimto metų.

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "Tremtyje net gėlės nekvepėjo…"

  1. Juozas parašė:

    kazi kaip dabar butu,jei klebonas duotu man sautuva ir parsinesciau namo? tiesa sako senole,kad nera piktesnio zmogaus uz lietuvi,taip ir veze i sibira vieni kitus,net raginti nereikejo

Comments are closed.

scroll to top
+