+

Tremtinės patarimas – branginti gyvenimą

Didžiausia Irenos Miselienės pagalbininkė - dukra Genė Surgelienė (kairėje).

Didžiausia Irenos Miselienės pagalbininkė - dukra Genė Surgelienė (kairėje).

Praėjusio amžiaus viduryje į atšiauriausias Sibiro sritis ištremti lietuviai kentė šaltį, badą, ligas, gimtinės ilgesį, artimų žmonių netektis, bet nepalūžo. Visa tai ištverti padėjo malda, susitelkimas, santarvė ir geranoriškumas aplinkiniams. Kalbinti tremtiniai, vaikystę ar jaunystę praleidę Sibiro platybėse, tvirtina, jog lietuviai pasižymėjo vienybe, nuoširdumu ir paslaugumu, ypač akivaizdu tai būdavo Kalėdų išvakarėse. Anot pašnekovų, iš Lietuvos atsiųstas duonos džiūvėsis ar Kūčių stalo aplotkėlė būdavo laužoma į daugybę mažų gabalėlių, kad sušildytų nelaimių sutryptas tremtinių širdis ir spinduliuotų gerumu. Dažnas ir dabar su didžiausia meile ir pagarba kalba apie „ešelono brolius ir seseris“, su kuriais buvo dešimt ir daugiau metų gyventa, kentėta ir drauge sugrįžta gimtinėn Lietuvon.

Palikti namus Avižonyse liepta per 15 minučių

– Mus išvežė 1949 metų kovo 25-osios naktį, – pasakojo Avižonių kaimo (Širvintų seniūnija) gyventoja, 87-us metus skaičiuojanti Irena Miselienė. – Buvau jauna, vos 21 metų, neseniai atitekėjusi į stiprių ūkininkų Miselių namus. Vežė mano vyro Jono tėvus Juzefą ir Vladą Miselius. Kartu išvežė ir mus – jaunavedžius. Naktį į duris pasibeldę piktavaliai liepė per valandą laiko susiruošti. Aišku, kilo panika. Iš gimtųjų namų ir iš savos žemės išplėšiami vyro tėvai negalėjo suvaldyti savo skausmo ir sielvarto. Įsibrovėliai pamatė, kad seniems žmonėms bus sunku, liepė ir mums, jauniems, per 15 minučių susiruošti ir palikti namus. Spėjome pagriebti lašinių, kumpį ir keletą po ranka pakliuvusių drabužių. Naktį iš namų į šaltį mus išvarė keturis, penkta gyvybė spurdėjo man po širdimi.

Irena Miselienė mano, kad represijų susilaukė dėl to, kad vyro tėvas Vladas buvo labai darbštus žmogus, turėjo daug žemės, gyvulių, dirbo nuo ryto iki vakaro netausodamas savo sveikatos. Tokiam darbščiam ūkininkui, o kartu ir visai šeimai buvo priklijuota „buožių“ etiketė. Išvaryta iš Avižonių Miselių šeima buvo atvežta į Širvintas ir uždaryta Rukšų dvare. Ten atgabenta ir daugiau įvairaus amžiaus nelaimėlių, dar spėjusių iš namų kažką pasiimti ir visiškai nieko nepasiėmusių. Pasak pašnekovės, dvaro pastatuose įkalintus, iš gimtinės išplėštus žmones saugojo gausus milicijos būrys su šunimis, todėl apie pabėgimą net kalbos būti negalėjo.

– Kol laukėme uždaryti dvare ir apsupti šunų, mano broliui, atvykusiam su mumis atsisveikinti, stribai leido perduoti kelis kepalus duonos. Lašinių turėjome, kumpį paėmėme, o duonos atnešė brolis. Taip susiruošę turėjome vykti nežinia kur. Paryčiais atvažiavo sunkvežimis ir mus su apsauga išvežė į Jonavos geležinkelio stotį. Ten visą dieną iš visų kraštų vežė raudančius žmones. Vaizdas tikrai buvo šiurpus. Pavakary traukinys pajudėjo. Skausmas ir ašaros graužė širdį. Mūsų buvo daug, mes laikėmės drauge. Kartu su mumis iš Avižonių išvežė trijų asmenų Kojų šeimą ir Mečislovą Repečką.

Tremties vietą pasiekė po mėnesio

Senolė pasakojo, jog į Sibirą buvo vežami visą mėnesį. Niekas nieko nedavė nei valgyti, nei gerti. Žmonės, tremiami svetur, traukinio vagone buvo draugiški ir dalijosi tarpusavyje viskuo, ką turėjo.

– Nuvažiavus 5000 kilometrų nuo Lietuvos, Krasnojarske pirmą kartą mums davė sriubos, – virpančiomis lūpomis sakė Irena Miselienė. – Kokia ten ir sriuba buvo, vanduo su kažkokiais lapais, gal dar ten kažkas plaukiojo. Alkaniems žmonėms nebuvo svarbu.

Miselių, Kojų šeimos ir Mečislovas Repečka atsidūrė Irkutsko srityje, Baruj kaime. 7 žmonėms buvo paskirtas vienas nedidukas namelis. Iš karto buvo pristatyti prie darbo, liepta stoti į kolūkį. Lietuviai tam priešinosi, todėl negavo dirbamos žemės, teko kęsti badą ir šaltį.

– Sunki buvo pirma žiema, – prisiminimais dalijosi Irena Miselienė. – Pagimdžiau sūnų Leoną, o valgyti nėra ko. Vaikui nepasakysi, kad nieko neturiu. Vyro mama paėmė mano kostiumėlį ir išėjo ieškoti vaikui pieno. Nuėjusi bene 15 kilometrų, rado trobą, kurioje kostiumėlį iškeitė į pieną. Vargome mes, vargo mūsų vaikas.

Avižonių kaimo gyventoja Irena Miselienė beveik 8 metus kentėjo tremtyje Irkutsko srityje.

Avižonių kaimo gyventoja Irena Miselienė beveik 8 metus kentėjo tremtyje Irkutsko srityje.

Kalėdinis stebuklas – siuntinys iš Lietuvos

Irena Miselienė sakė, kad 1949-ųjų gruodį juos Sibire aplankė stebuklas. Tėveliai Emilija ir Izidorius Didžiokai iš Lietuvos atsiuntė siuntinį. Jame buvo cukraus, miltų ir aplotkėlė Kūčių stalui.

– Kaip mes džiaugėmės tuo siuntiniu, – pasverdama kiekvieną žodį sakė pašnekovė. – Dalinomės visi. Tai ir tėviškės kvapas, tai ir šventinė nuotaika, žinojimas, kad Lietuvoje mus myli ir mūsų laukia.

Senolė minėjo, kad pirmaisiais metais buvo žmonių, kurie iš bado mirė. Tai ir tremtiniai, ir vietos gyventojai. Pasirodo, iš to kaimo į karą išėjo 30 jaunų ir tvirtų vyrų. Dauguma negrįžo, o sugrįžusieji buvo invalidai, neturėjo rankos ar kojos, todėl nebuvo kam žemės dirbti, nebuvo maitintojo ir duonos, žmonės mirė.

– Antrais metais jau buvo lengviau, – neslėpė moteris. – Dirbome abu su vyru, gavome 30 arų žemės, sodinome bulvių, pirkome daržovių sėklų. Lietuviai mokėjo žemę dirbti, todėl pamažu prakuto. Mes net kiaules auginome. Su kaimyne nuėjome į kitą kolūkį ir parsinešėme po du mažus paršiukus. Užauginome. Kai paskerdėme, vietiniai labai stebėjosi, kad mes, lietuviai, į žarnas mėsą kemšame. Jie iš mūsų mokėsi, kaip reikia elgtis su mėsa, kad nesugestų ir ilgai išsilaikytų. Paskutiniais tremties metais net karvę įsigijome. Mano vyras Jonas dirbo traktorininku, o aš miške arba laukuose. Ten sėdavo didelius kviečių plotus.

Populiariausias skanumynas – iš miltų pagamintas „kalačius“

Irena Miselienė, pasidomėjus apie Kalėdų šventes, sakė, jog populiariausias skanumynas buvo iš miltų pagamintas „kalačius“. Pasak pašnekovės, tai riestainį primenantis kepinys, kuriuo palepindavo vaikus. Didžiausia kalėdinė dovana sūnui Leonui buvo „kalačius“ ir nagingo senelio Vlado Miselio iš medžio sukonstruoti žaislai.

Svetimame krašte, pasak pašnekovės, ne viskas buvo vien tik juoda. Tremtinė pasakojo, kad gamta jai paliko įspūdį, stebino ir alino labai karštos vasaros ir labai šaltos žiemos. Mėgavimąsi gamta apkartindavo kraujo ištroškusios „moškės“. Kasdienybę praskaidrindavo ir lietuviai, su kuriais gražiai sutardavo, melsdavosi drauge, kalbėdavo apie tėviškėje likusius artimuosius. Vietiniai gyventojai, pradžioje į lietuvius žiūrėję skeptiškai, jaunesni netgi akmenį paleisdavę, paskui elgėsi labai draugiškai, neatrodė nei agresyvūs, nei atgrasūs.

Gyventi padeda Marijos radijas

Į Lietuvą tremtinių Miselių šeima sugrįžo 1956 metų rugsėjį.

– Grįžome visi, – sakė senolė. – Sugrįžę į Avižonis, namų neradome. Nieko neradome. Su vyru ir sūnumi Leonu apsigyvenome pas mano tėvus. Vyro tėvai glaudėsi tai pas vienus, tai pas kitus gimines. Žinote, svetimuose namuose ilgai svečias nebūsi. Labai norėjosi savo namų. Pirmininkas liepė stoti į kolūkį ir statytis trobą. Gimė dukra Genė. Sunku buvo ir dirbti, ir namus statytis, ir vaikais rūpintis. Viską iškentėjau, bet vyras padėjo sveikatą, mirė sulaukęs vos 47 metų. Pasistatę namus, dar keletą metų pagyvenome. Vyras dirbo Dzeržinskio kolūkyje kombainininku, o aš šeimininkavau.

Irena Miselienė, šiuo metu jau tik sunkiai galinti atsisėsti lovoje, gyvena pas dukterį Genę Surgelienę Širvintose. Su lemtimi ir artimų žmonių netektimis susitaikyti sugrįžusiai tremtinei padėjo kaimynės. Ir šiandien senolė geru žodžiu mini tuos žmones, su kuriais drauge gyveno Avižonyse, dalijosi džiaugsmais ir skausmais. Tai Leokadija Repečkienė, Genovaitė Surgelienė, Zofija Mučinienė, Nijolė Baziuk, Julija Juknevičienė, Vaclava Adomavičienė, Kazimiera Aleksiejūnienė, Veronika Nikiporavičienė, Liuda Misiūnienė, Vandutė Vaskelaitė, Eugenija ir Antanas Kojalai bei daugelis kitų.

– Dabar man išgyventi padeda Marijos radijas, – džiaugėsi senolė. – Prašau sveikatos gyviesiems man brangiems žmonėms, kaimynams, geradariams, dukrai Genei, anūkams Tomui ir Ramūnei, proanūkei Adrijanai, meldžiu ramybės mirusiems artimiesiems: tėvams, vyrui Jonui, sūnui Leonui. Kiekvieną mėnesį Marijos radijui iš savo pensijos aukoju 5 litus. Likau vienintelė gyva tremties Baruj kaime liudininkė, gyvas pavyzdys, kaip lietuviai sugebėjo atlaikyti išsiskyrimo su tėviške skausmą.

Kūčių vakarą visą Irenos Miselienės šeimą lydės šventumo nuotaika, susėdusių prie šventinio stalo širdys pražys gerumo, nuoširdumo ir meilės artimam žmogui žiedais.

– Nelinkėčiau niekam tokios laimės, kuri teko man, kurią aš iškentėjau, – atsisveikindama labai gražiai ir vaizdingai kalbėjo sausio mėnesį 87-ąjį gimtadienį švęsianti tremtinė. – Noriu, kad žmonės gyventų santarvėje. Mylėtų vienas kitą ir suprastų, kas yra gyvenimas. Gyvenimas yra labai trumpas ir jį reikia branginti. Tegul Kalėdų rytas aušta gražus, saulėtas ir kupinas naujų vilčių.

Romas Zibalas

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!

Kiti straipsniai:

Ar pakeis Ž. Pinskuvienę „gubernatorius“ iš Vilniaus!?

Lietus nesutrukdė pasigrožėti gražiausiomis Čiobiškio seniūnijos sodybomis

Lydimi Bučkio ir Aguonos, komisijos nariai grožėjosi Musninkų seniūnijos sodybomis

Kuriama jaukumą kelianti sodybų aplinka

„Baltijos kelio“ vienybės banga suplazdeno didžiulę Širvintų krašto vėliavą

Originalių idėjų nestokoja Alionių seniūnijos gyventojai

Kernavės apylinkėse grožėtasi svirnu, pušaitėmis, flioksais…

Liepą ilgalaikių bedarbių rajone buvo mažiausiai nuo 2010-ųjų

Kaip protingas pensininkas iš vidutinės pensijos Lietuvoje gali gyventi oriai…

Įpratusių pasėdėti būdelėje su popieriaus skiaute rankoje laukia „eurobizūnas“: pats laikas susitvarkyti tiems, kurie neskuba

Kaip Širvintos minės Baltijos kelio 30-metį?

Gelvonų gimnazija turės nuolatinį vadovą

VMI pervedė 543 tūkst. eurų GPM permokų Širvintų r. savivaldybės gyventojams

Opozicijos paistalai bliūkšta: Laisvosios rinkos instituto duomenimis, valdininkų armija Širvintose viena mažiausių šalyje

Gelvonų seniūnijoje komisijos narių akį glostė egzotiški augalai

Antrąja projekto „Globalios Širvintos“ garbės ambasadore tapo Daiva Zuehlke

Širvintų mieste stabdomas karšto vandens tiekimas

Gražiausios sodybos konkursas Jauniūnų seniūnijoje

Pasaulio širvintiškių susitikimas minint Pasaulio lietuvių metus

Gaukite „Širvintų krašto“ metų prenumeratą dovanų!

Iš Astravo atominės elektrinės pasklidus radiacijai, jodo preparatų tabletes turėtų gerti ir širvintiškiai

Širvintų miesto gyventojų sodybos kasmet suspindi gėlynų gausa

Skaičiai rodo: mažėjant šernų, Afrikinis kiaulių maras kelia koją iš Širvintų rajono

VMI kviečia į virtualaus buhalterio i.APS mokymus Širvintose

Surask gudrutį! Ar už vieno buto „liukso“ sąlygas mokėjo visi namo gyventojai?

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos


+