Avytės mėgsta pasmaguriauti tiesiai iš Daivos ir Česlovo rankų.
Važiuojat keliu nuo Žemųjų Viesų Širvintų link, dešinėje kelio pusėje dėmesį patraukia didelė kūdra ir iki pat netoliese stovinčio namo taisyklinga vora išsirikiavusios sidabrinės eglaitės. Vasarą šalia sodybos besidriekiančioje pievoje dažnai ganosi didelis būrys avių. Jas augina Česlovas ir Daiva Puzinai. Iš meilės Daivai Česlovas paliko savo gimtinę – senąją Lietuvos sostinę Kernavę ir persikėlė gyventi į Širvintas. Avis šeima pradėjo auginti prieš gerus dešimt metų. Besisvečiuojant Puzinų sodyboje Česlovas iš tvarto fotosesijai atnešė prieš parą gimusius tris nuostabaus grožio mekenančius ėriukus, o Daiva labai nerimavo, kad tokius mažiukus perpūs vėjas ir jie gali susirgti.
– Pagal kinų kalendorių nuo 2015 m. vasario 19 d. prasidės Žaliosios medinės Ožkos metai, o pagal japonų – Avies. Ar ne laikas būtų avis pakeisti į ožkas?
– Šiaip tai nieko neturiu prieš ožkas, tačiau, matyt, ne veltui liaudyje sakoma: „Neturėjo boba vargo – įsigijo ožką…“ Pirmiausia, su avimis mažiau darbo. Jų ganyti nereikia, jos pačios išeina į ganyklą pro vartus ir grįžta pačios. Vasarą tik vandens reikia parūpinti, ir… viskas, o ožkas, kaip žinote, dar ir melžti reikia. Mūsų avims nei piemens, nei sargo samdyti nereikia, nes šias pareigas puikiai atlieka kalė Rokė. Ji prie avių nieko svetimo neprileidžia.
– Iš avių vilnos galima pagaminti šiltus drabužius. Gal avis naudinga auginti ir dėl vilnos?
Kalė Rokė susipažįsta su naujagimiais.
– Juk pats matote, kokios dabar būna Lietuvoje žiemos… Tuoj šv. Kalėdos, o lauke – aštuoni laipsniai šilumos. Be to, perdirbėjai sako, kad lietuviška vilna nekokybiška ir šiurkšti, ir, jeigu reikia, tai mieliau ją vežasi iš Naujosios Zelandijos… Pikta, kai pagalvoji, kad vilną sąvartynan išvežti reikia. Jeigu reikia, galiu ir jums geros vilnos maišą padovanoti…
– Širdingai dėkoju, gal nereikia… Taigi, vilnos niekas nesuperka, taip pat negirdėjau, kad Lietuvoje kas nors pardavinėtų avių pieną. Kailinių šiais laikais dėl klimato atšilimo niekas nebenešioja. Vadinasi, avis auginate dėl…
– Tik dėl skanios mėsos. Skambina pažįstami žmonės, atvažiuoja ir perka. Mūsų mėsa neturi specifinio kvapo, o ir lajaus labai mažai. Dažnas mano, kad iš avienos gaminami tik šašlykai, tačiau taip nėra. Aviena, kaip ir jautiena, yra raudonos spalvos, iš avienos mėsos su kaulais ant grotelių galima išsikepti nuostabų kepsnį, mėsą su prieskoninėmis daržovėmis galima ištroškinti orkaitėje. Receptų su aviena yra labai daug.
– Įdomu, kokia avienos kaina?
– Visą avį priduodame po 20 litų už kilogramą, o jeigu patys pardavinėjame skerdieną turguje – po 30 litų už kilogramą. Ūkininkų turguje Vilniuje aviena kainuoja 86 litus už kilogramą, nors ir veislė, ir mėsa ta pati, tik pavadinta ekologiška. Bet kad žolė visur vienoda, įdomu būtų pažiūrėti, kokioje pievoje „gaminamos“ tos ekologiškos avys… Nors ir po labai mažą gabaliuką, tačiau žmonės išperka. Kiekvienam rūpi paragauti stebuklingos mėsos, nors ten, matyt, tik kaina stebuklinga…
– Kas jums paskerdžia avis? Kaip tai daroma?
– Pats ir skerdžiu. Žinoma, ne taip, kaip kaime pjaunamos kiaulės. Truputį kitaip… Jeigu nežinote, kaip, galėsiu pakviesti padėti palaikyti.
– Gal nereikia. Numanau, kaip tai daroma. Aviena labai populiari tarp musulmonų. Gal jiems reikėtų ją ir pardavinėti?
– Lietuvoje tų musulmonų dar nedaug. Tiesa, kelis kartus pirko musulmonai, gyvenantys Jonavoje. Jie perka gyvas avis ir jas patys pasipjauna pagal savo papročius.
– Bandoje matau vieną jūsų augintinį su ragais…
– Tai avinas… Jis ir yra vienas. Aviną reikia kuo dažniau keisti, kad palikuonys būtų gyvybingesni ir sveikesni.
– Avys ir ožkos yra giminingi gyvūnai, todėl didelė tikimybė, kad 2015-ieji metai jums atneš daug daug pinigų.
– Nors ir sakoma, kad ne pinigai laimė, tačiau jūsų paskutinei minčiai nė kiek neprieštarausiu…
Kalbėjosi Remigijus Bonikatas
