Svarbiausias dalykas gyvenime yra abipusis sutarimas

Prakseda ir Vincas Šemėtos skaičiuoja 64-uosius bendro gyvenimo metus.

Prakseda ir Vincas Šemėtos skaičiuoja 64-uosius bendro gyvenimo metus.

Pavažiavus keletą šimtų metrų nuo Družų Vindeikių link, dešinėje kelio pusėje per kalvelę vingiuoja siauras keliukas, vedantis į tvarkingą, iš tolo geltoniu spindinčią sodybą. Čia pat Širvinta, status skardis, laipteliai, siūlantys nusileisti ir prie upės, ir prie šalia sodybos esančio tvenkinio. Ramu, gražu, jauku – ką daugiau bepridursi. Tai Praksedos ir Vinco Šemėtų išpuoselėti namai. Prie tvarkingo medinio pastato pasitiko Vincas Šemėta. Šeimininkas sakėsi ką tik kapojęs malkas, pasiūlė užeiti į trobą. Jaukioje virtuvėje jau laukė besišypsanti šeimininkė Prakseda Šemėtienė.

Šemėtos – tai 64-uosius bendro gyvenimo metus skaičiuojantys Družų kaimo senoliai, labai mieli, besišypsantys, geranoriškai nusiteikę, apsiskaitę. Susėdę prie stalo, galėjome maloniai pasišnekučiuoti. Sutuoktiniai noriai pasakojo apie gyvenimo kaime kasdienybę, prisiminė jaunystę, pažinties metus, pasidžiaugė ramia senatve, užaugusiais vaikais, anūkais bei proanūkiais.

Vincas Šemėta daugiau nei 70 metų išsaugojo dar Smetonos laikais įgytas roges.

Vincas Šemėta daugiau nei 70 metų išsaugojo dar Smetonos laikais įgytas roges.

Galima pasidžiaugti gausia šeima ir kaimynais

– Gyvename Družų kaimo pakrašty. Džiaugiamės, kai kas nors pas mus užsuka, – atviravo Prakseda ir Vincas Šemėtos. – Labai laukiame šeštadienių, tuomet vaikai su anūkais, anūkai su proanūkiais suvažiuoja. Liūdesy esame, kad aplinkui gyvenę mūsų artimiausi kaimynai jau išmirę. Taip gražiai mes visą amžių sugyvenome, visi tokie geri buvo, su niekuo nesipykome. Mums svarbiausia dabar žmonės. Kaime jų trūksta, džiaugiamės, kad galime pabendrauti su Edvinu ir Zosele Čiburais, Liudviku Jakučiūnu. Vasarą čia geriau, iš miesto atvažiuoja, o žiemą liūdna. Šiaip mums nieko netrūksta, nes vaikai viską atveža.

Pagarbiai laikomas smetoniškas vežimas tapo etnografine vertybe.

Pagarbiai laikomas smetoniškas vežimas tapo etnografine vertybe.

Prakseda ir Vincas Šemėtos labai džiaugėsi, kad nuo Družų iki miesto nutiestas asfaltuotas kelias. Vaikams atvažiuoti ir tėvus automobiliu nuvežti į rajono centrą pas gydytojus, valdžios atstovus, į seniūniją yra vieni juokai. Šemėtos užaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo 4 vaikus: dukra Danutė gyvena Žvirblių kaime, sūnus Vytautas – Viesose, sūnus Alvydas – Gelvonuose, jaunėlė Audronė – Širvintose. Senolių turtas – 14 anūkų ir 13 proanūkių. Sutuoktiniai negailėjo gerų žodžių vaikams ir anūkams. Sakė, kad labai rūpestingi ir paslaugūs.

– Geros mano marčios Leonora ir Virginija, geros dukros, – moteriškąją giminę gyrė Prakseda Šemėtienė. – Bet jau žentas Vygantas Kavaliauskas pats geriausias. Net nežinau tokių žodžių, kaip jo gerumą apsakyti. Žinokite, per tiek metų nė karto nesupykome, blogo žodžio vienas kitam nepasakėme.

Per gyvenimą kartu žingsniuoja daugiau nei 60 metų

Aptarus šių dienų Lietuvos ir rajono naujienas, mintys nejučia nuklydo į praeitį. Šį rugpjūtį garbingą 90 metų jubiliejų šventęs Vincas Šemėta prisiminė Smetonos laikus, neramius pokario metus, kaip susipažino su žmona, kaip tuokėsi, kaip vaikus augino ir namus statėsi. Ir Prakseda, ir Vincas dirbo paprastus darbus Družų kolūkyje, jie žinojo, kad niekas iš niekur veltui neateina. Viską reikia užsidirbti savo rankomis.

Šiais metais Šemėtų sode bręsta gausus obuolių derlius.

Šiais metais Šemėtų sode bręsta gausus obuolių derlius.

Prakseda ir Vincas susipažino 1949 metų rudenį. Vyras gimęs Kulniškių kaime, į Družus dar prieš karą atsikėlęs, žmona kilusi iš Pasodninkų kaimo.

Ant kalno sodyba - pakalnėje tvenkinys.

Ant kalno sodyba - pakalnėje tvenkinys.

– Taip likimas susiklostė, kad susipažinome Musninkų bažnyčios šventoriuje, – juokėsi sutuoktiniai. – Ten vyko rudeniniai atlaidai. Mus supažindino pusseserė Elytė. Vienas priėjome pašnekėti prie jos, paskui kitas. Taip ir susipažinome.

1950 metais Šemėtų santuoka buvo palaiminta Gelvonų bažnyčioje. Daugiau nei 6 dešimtmečius Prakseda ir Vincas per gyvenimą eina drauge, geranoriškai vienas kitą prilaikydami ir palaikydami. Pasak pašnekovų, pats sunkiausias buvo pirmasis bendro gyvenimo dešimtmetis. Tuomet kūrėsi kolūkiai, valgyti nelabai buvo ko, iš 60 arų sklypo išgyventi buvo tikrai nelengva.

– Esame labai laimingi žmonės, sutariam visą laiką, aišku, namų be dūmų nebūna, bet mano vyras tikrai geras, – nuoširdžiai šypsodamasi kalbėjo Prakseda. – Gražiai gyvenimą pragyvenome. Ir vaikus abu auginome, ir sunku, ir lengva buvo. Jis netgi naktį prie vaikų keldavosi, bet valgiu, skalbimu rūpinausi tik aš. Dabar būtų labai gera gyventi, bet sveikatos jau nėra, ligos kamuoja, vaikščioti labai sunku, turbūt pavasario nebesulauksiu.

Žmonai paprieštaravo vyras:

– O aš tai tikrai nepasiduosiu ir 100 metų sulauksiu. Jau visai nedaug iki šimto liko.

Sodyboje netrūkdavo svečių.

Sodyboje netrūkdavo svečių.

Be darbo Šemėtos tikrai nesėdi. Kiek jėgos leidžia – patys apsitvarko. Ko negali – vaikai padeda. Prakseda rodė žydinčių gėlių darželius ir sakė, kad čia vis dukters Audronės darbas. Ji visokių gėlių prisodina, tėvų namų aplinką išpuošia. Senolė pasigyrė, kad labai mėgstanti gėles.

– Visuomet laukiu pavasario, nes viskas aplinkui sužydi. Patinka žiūrėti pro langą į Širvintos upės pusę, kai žolynai kvepia, – mintis dėstė Prakseda Šemėtienė. – Man gražu, kai dukra sodina gėles, paskui žydinčiomis džiaugiuosi. Labai norėtųsi, kad nors vienas iš vaikų čia sugrįžtų gyventi, bet nė vienas nenori. Gera ir ramu, kol dar esame dviese.

Prakseda Šemėtienė (dešinėje) su kaimyne.

Prakseda Šemėtienė (dešinėje) su kaimyne.

Kolūkinis gyvenimas ir liūdino, ir džiugino

Vincas Šemėta pasakojo apie darbą Družų kolūkyje, rūpesčius veršelių ir kiaulių fermose. Vyras sakė, jog labai mylėjo gyvulėlius, todėl darbas fermoje nebuvo sunkus. Pasak pašnekovo, netgi visokių dovanų ir garbės raštų yra gavęs.

– Ir aš gavau dovaną iš kolūkio, – ant sienos kabantį laikrodį rodė Prakseda. – Jį man prieš 28 metus įteikė kolūkio pirmininkas Juozas Valickas. Laikrodis dar nė karto nesugedo, netaisytas.

Aš labai daug metų kolūkyje dirbti negalėjau, nes keturis vaikus auginau. Vyras labai daug metų dirbo, stažą didelį turi. Jis daug metų ir „ant manęs užrašė“, kad pensija būtų didesnė. Diedulis ir dabar be darbo nebūna, vis skuba, vis dirba, ne kiekvienas jaunas su juo spėja.

Družų kolūkio kolūkiečiai ekskursijoje.

Družų kolūkio kolūkiečiai ekskursijoje.

Išėjus į kiemą, Vincas Šemėta pasiūlė apžiūrėti gausų obuolių derlių nokinantį sodą, rodė, kurios obelys jo sodintos. Garbaus amžiaus senolis sakėsi, kad dar Smetonos laikais prie skardžio buvo įveisęs 1 hektaro sodą, jį labai saugojęs ir puoselėjęs. Tarybiniais laikais sodą, augantį „sukolektyvintoje“ žemėje, sunaikino ganomi kolūkio gyvuliai.

– Ašaros byrėjo, kai mačiau draskomą mano sodintą sodą, – graudinosi senolis. – Nieko padaryti negalėjau, nes žemė jau buvo ne mano, atimta. Tik medinius ratus ir roges paslėpiau ir išsaugojau iki dabar.

Pašnekovas pasakojo, kad dar prieš karą turėjęs labai tvirtą žirgą, ratus ir roges. Kai prasidėjo kolūkiai, žmogus sužinojo, kad viską atims. Nors ir labai gailėdamas, žirgą dar spėjo parduoti, o darbinį arklį atėmė kolūkis. Roges ir išardytus ratus paslėpė ir išsaugojo daugiau nei 70 metų. Jie dabar tapo sodybos puošmena, pagarbiai rodoma užsukantiems svečiams, anūkams ir proanūkiams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, palei skardį šeimininkas prisodinęs berželių, uosių, klevų. Dabar medžiai jau gerokai ūgtelėję. Jų paunksmėje žentas Vygantas surentė pavėsinę, pastatė sūpuokles, pridėliojo istorinę vertę turinčių žemės ūkio padargų. Vasaros šeštadieniais, kai į tėviškę sugrįžta gausi šeima, visi susėda pavėsinėje, žvelgia į pakalnėje esantį tvenkinį, klausosi Širvintos pakrantėje suokiančių lakštingalų ir kalbasi.

Praksedos ir Vinco Šemėtų gyvenimas gražus: užauginti vaikai, pasodintas naujas sodas, sulaukta gražių jubiliejų. Dabar kiekviena diena, pripildyta paprastų darbų, džiugina senolius. Malonu žiūrėti pro langą, džiaugtis nuskintu astros žiedu vazoje, sėdėti prie stalo ir žinoti, kad viską užsidirbo savo rankomis, kad kasdienis darbas, kasdienė duona ir abipusis sutarimas yra svarbiausi dalykai gyvenime.

Romas Zibalas

     

Jau veikia ŠIRVINTŲ KRAŠTO skelbimų lentos. Jomis naudotis gali tiek užsiregistravę lankytojai, tiek Svečiai. Registruotiems vartotojams - daugiau galimybių. Jau įdiegta galimybė į serverį įkelti savo nuotraukas prie dedamų skelbimų. Apie pastebėtas klaidas rašykite Administratoriui: gintaras@sirvinta.net . Ačiū, kad naudojatės Skelbimų lentomis!
Naujausi komentarai
  • Inga parašė:

    Va čia tai šaunumėlis, linkiu jums dar daug metų kartu, daug laimės jums.

  • Milda parašė:

    Kaip šaunu, kad dar Lietuvoje yra tokių puikių šeimų. ..

Kiti straipsniai:

Per metus rajone sumažėjo tik vikšrinių buldozerių ir miško kirtimo mašinų

Dar kartą apie Beržės upelį…

Vienam būstui prijungti prie kanalizacijos tinklų – beveik tūkstantis eurų

Norint susitarti reikia kalbėtis

Informacija iš naujausio numerio: Prezidentu tapęs Gitanas Nausėda Širvintų rajone be vargo susirinko iš kovos iškritusių oponentų balsus

Lietuvos pieno tiekėjams mokama dvigubai mažiau, nei miniatiūrinėje Maltoje

Pradėję rūšiuoti, čiobiškiečiai nebeturi ko dėti į buitinių atliekų konteinerius?

Informacija iš naujausio numerio: Koks buvo tikrasis Gitano Nausėdos žmonos ir Živilės Pinskuvienės susitikimo tikslas?

Spręsime, kas atstovaus Lietuvos vienuolikei

Informacija iš naujausio numerio: Širvintiškių pasirinkimas nieko nereiškė. Antrame ture – už tinginystę Seime pasisakantys dešinieji

Monikai Ališauskienei – Prezidentės ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalis

Vyriausybėje vyko šalies savivaldybių vadovų pasitarimas

Širvintose – vandens batutai

Šeštadienį šalyje prabils atliekų tvarkymo „sąžinė“ – akcija „Darom“

VMI gyventojams pradeda grąžinti pajamų mokesčio permokas

Saulius Skvernelis: „Stiprios Lietuvos be stiprių Širvintų nesukursi“

Ar bus pareikalauta, kad Jasiukevičius ir Davidavičienė iš savo kišenės atlygintų žalą rajono biudžetui?!

Vilniaus regiono gyventojai uždirba daugiausiai šalyje, taigi gali sumokėti už tai, kas kitiems – nemokamai

Širvintos – gerasis pavyzdys

Į Šniponis – dar gerų baldų savo namams

„Šimtmečio Širvintos“ – jau prekyboje

Kam reikėjo nukirsti sveikus medžius?

Reikia, kad tokių žmonių būtų daugiau ir Vyriausybėje, ir visur kitur

Informacija iš naujausio numerio: Apie „negerus“ skaičius, „negeras“ gėles ir „negerą“ knygą

Paieška
Įveskite paieškos raktažodį:

Apklausa
Nuorodos