Skolos senatvei grąžinimas

Balsas tyruose

Nežinia, ar čia Velykų dvasingumo aura veikia, ar toks metas, bet pastarosiomis dienomis vis senatvės tema šmėkščioja: tai televizija rodo filmą iškalbingu pavadinimu „Šioje šalyje nėra vietos senukams“, tai straipsnis „Ar mūsuose gerbiama senatvė“ internete užkliūva… Ko gero, laikas pradėti mąstyti apie neišvengiamai ateisiančius pokyčius.

Deja, senatvė ateina nei laukiama, nei kviečiama. Turbūt devyni iš dešimties „pasirašytumėt“ už tokią laimingos senatvės viziją: gyvenimas savuose namuose, tvarkantis be kitų pagalbos, vaikams ir anūkams apsilankant ne tik per didžiąsias šventes, bet kiekvieną savaitgalį. Labai gražu, tik, deja, tikrovė dažniausiai būna visiškai kitokia.

Sako, yra šalių, kuriose nėra vaikų namų, nes ten giminė jaučia pareigą globoti našlaičius. Sako, ten ir senoliai ypač gerbiami, jų žodis visada lemiamas. Lietuvoje vaikų namuose našlaičių, ko gero, yra mažuma, nes didesnė dalis vaikų turi gyvus ir sveikus gimdytojus. Vadinu gimdytojais, nes tėvais turi teisę vadintis tie, kurie vaikus augina. O kaipgi pagarba senoliams? Su rytiečiais tikrai negalime lygintis. Negalima tvirtinti, kad senoliai negerbiami, bet kad nelabai jų paisoma, irgi neginčytina. Ko gero, pagarbos gaunam tiek, kiek nusipelnėm. Bet su pagarba ar be jos ateina laikas, kai tampi nesavarankiškas, nebegali išsiversti be pagalbos. Kas toliau?

Augom girdėdami, kad senelių namai tai vieta tik vienišiems, bešeimiams senukams. Įstrigo paniekinamas pavadinimas -„ubagynas“. Atiduoti „ubagynan“ tėvus buvo laikoma didžiausia negarbe ir gėda. Dabar situacija kitokia. Kai atkūrus nepriklausomybę atsirado galimybių išgirsti, o daugeliui ir pamatyti, kaip senatvės problemos sprendžiamos kitur, įsitikinome, jog ten nėra senelių namų „baubo“. Atvirkščiai, senjorai ten patys pasirenka gyvenimą tokiuose namuose, ir niekas tuo nesistebi o, tuo labiau, nepuola dėl to smerkti jų vaikų. Juk ryšys, jei jis yra, nenutrūksta dėl gyvenamosios vietos pakeitimo. Teisybės dėlei, reiktų pridurti, kad tenykščiai senelių namai ir pensionai su mūsiškiais nelabai gali būti lyginami. Viskas keičiasi, jau ir pas mus atsiranda šiuolaikiškai įrengtų pensionų, net prabangi „Senjorų rezidencija“ Birštone pastatyta. Ten, žinoma, ne statistiniam Lietuvos pensininkui lemta reziduoti…

Kartų konfliktas egzistavo ir egzistuos, nors ir kaip norėtųsi, kad jis išnyktų. Ir nieko čia baisaus, jei senolis gyvena globos namuose, prižiūrėtas, vaikų ir anūkų lankomas, o jei yra galimybė, – ir pats juos lankantis. Ar tai blogiau nei amžini barniai gyvenant kartu arba kęsti vienatvę paliktam likimo valiai savo būste? Žinau ne vieną atvejį, kai tėvai, neapleisti ir ne visai bejėgiai, pasirinko gyvenimą senelių namuose ir to visai nesigaili.

Nesmerkiu ir tų, kurie atiduoda valstybės globai neįgalius tėvus, nes patys vos suduria galą su galu ir neturi galimybės pasamdyti slaugės. Tai vargo padiktuotas sprendimas. Bet labai liūdna, kai taip elgiamasi tik dėl savo gerovės. Pažinojau senuką, užauginusį keturis vaikus ir gyvenusį pas kiekvieną po tris mėnesius, nes nė vienas nenorėjo prižiūrėti nuolat. Beje, visi jie gyvena erdviuose namuose, tad ne vietos stoka čia kalta. Paskutinį gyvenimo pusmetį senolis praleido globos namuose, nors pinigų mokamai slaugai tikrai buvo. O politinis veikėjas, labiau žinomas Abonento vardu? Pats, aišku, bedarydamas „gerus darbus“, nelabai turi laiko mamai prižiūrėti, bet samdyti žmogų, kuris ja pasirūpintų ir, kas be ko – pakontroliuotų, manau, yra už ką. Tik… primesti valstybei, matyt, patogiau. Kam tada viešai „guostis“, kad mama nebuvo patenkinta, o pats tokio gyvenimo rudens nenorėtų! Čia jau panašu į išvežimą rogutėmis miškan.

Prasmingai skamba žodžiai, kad vaikystėj, auginami tėvų, gyvenam skolon, o brandos sulaukę, juos karšindami, grąžinam skolą. Skolas grąžinti privalu, tad būkim garbingi, neišsisukinėkim nuo šventos pareigos.

Janina Pukienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+