Širvintiškio rankose atgyja senasis amatas

Virginijus Jakubauskas su savo darbo įrankiais.

Žvėrių kailius ir jų odas savo reikmėms žmonės vartoja nuo neatmenamų laikų. Pradžioje, tikriausiai,  naudodavo tiesiog džiovintą neapdirbtą žalią odą. Ilgainiui kailius ir odą imta apdoroti įvairiais būdais, kurių pagalba jie tapdavo minkštesni, patogesni nešioti. Kailiadirbiai tapo gerbiamais amatininkais. Kaip puikūs kailiadirbiai, nuo seno garsėjo totoriai. Lietuvos totorių amatininkas širvintiškis Virginijus Jakubauskas įvairiuose Lietuvos miestuose vykstančiose amatininkų šventėse aiškina senosios kailiadirbystės ir odininkystės ypatumus, demonstruoja žvėrių kailių išdirbimą natūraliomis medžiagomis, taip, kaip kažkada dirbo jo protėviai.

– Iš kur atsirado Lietuvoje totoriai? Visi yra girdėję, jog totorius atsivežė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas…
– Taip. Totoriai Lietuvą savo tėvyne pasirinko dar XIV amžiaus pabaigoje. Tik… Lietuvos totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas, Mykolo Romerio universiteto profesorius Adas Jakubauskas (tarp kitko, mano pusbrolis) sako, kad ne Vytautas atvežė totorius į Lietuvą – jie patys atvyko kaip sąjungininkai. Daugiau kaip prieš 600 metų nuverstasis Aukso ordos chanas Tochtamyšas kreipėsi į Vytautą su prašymu padėti sugrįžti į sostą, mainais pasiūlydamas paramą kovoje su kryžiuočiais. Kartu su Tochtamyšu į Lietuvą tada atvyko 40 tūkstančių totorių kariuomenė su savo šeimomis.

– Ar jūsų bendruomenėje svarbu išlaikyti tautos grynumą? Kokios tautybės jūsų žmona? Ar totoriai turi savo kalbą?

– Mišrios santuokos atsirado jau vėliau, po karo. Iki tol mūsų bendruomenėje mišrių santuokų nepasitaikydavo. Kitaip būtume seniai kaip tautybė išnykę. Jeigu sūnus neklausydavo, tai

Triušių kailiukai švelnūs, purūs ir lengvi tarsi pūkas.

tėvas tokį išvydavo iš namų. Dabar totoriui tuoktis su kitos tautos atstovu yra visiškai normalu. Mano žmona Tanė yra totorė, kilusi iš Alytaus rajono. Butrimonių seniūnijoje yra toks Trakininkų kaimas. Iš ten kilusi ir mano močiutė, ir mano mama, ir mano žmona. Širvintose gyvename labai seniai, čia 1898 metais gimė senelis. Prosenelis seneliui paliko apie vieną hektarą žemės, dalis jos dabar užtvindyta „mariomis“, o iki Vilniaus gatvės buvo daržai. Kalbame lietuviškai, lenkiškai, – savo kalbą totoriai prarado dar prieš 400 metų.

– Jūs gimėte, mokėtės ir dirbote Širvintose?
– 1980 metais baigiau tuometinę Širvintų vidurinę mokyklą. Sūnus šiuo metu gyvena Danijoje, dukra – Vilniaus rajone. Su žmona gyvename daugiabučiame name Kalnalaukio gatvėje. Mano paauglystės metais mūsų šeima buvo turtinga, tačiau mažai kas žinojo, kaip sunkiai tekdavo dirbti. Nuo 12 metų teko kvėpuoti dulkėmis ir kailių išdirbimui naudotos chemijos garais. Visi po pamokų eidavo savais reikalais, o mane versdavo dirbti. Man jau prieš 30 metų daktarai uždraudė kailius išdirbti, nes nuolat išberdavo odą. Būdavo nemažai naivuolių, kurie susigundydavo pinigais, bet, kartą pabandę šio amato, greitai atsikąsdavo ir spjaudavo, nes šis darbas išties sunkus, reikalaujantis didelio kruopštumo bei kantrybės.

Išdirbdamas kailius Virginijus stengiasi nieko neišmesti, - rankose lyg gyvos kiškių galvos, ant kelių - avies kailis su kojomis ir uodega.

– Jūs dalyvaujate įvairiose Lietuvoje vykstančiose amatininkų šventėse, demonstruojate kailiadirbystės paveldą, o širvintiškiai apie jį beveik nieko nežino…
– Kur kviečia, ten ir važiuoju… Viskas prasidėjo 2009 metais, nuo Amatų gildijos (Vilniuje), kur veikia senųjų amatų dirbtuvės. Tada Lietuvos vardo 1000-mečio proga Amatų gildija vykdė projektą, į kurį pakvietė ir mane. Kalbino gal metus laiko, maniau, na, kur aš ten važiuosiu ir ką ten darysiu? Nuo to viskas ir prasidėjo… Šias metais Ignalinoje birželio 4 dieną vyko sutartinių šventė „Sutarjėla“, kurioje kartu su eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta“ nariais archeologinių amatų kaimelyje demonstravome senuosius amatus, tarp jų – ir dirbinius iš odos. Dalyvavau Vilkaviškio krašto muziejaus Paežerių dvare surengtoje Sūduvių amatų šventėje, keletą metų kviečiamas į Gyvosios archeologijos dienas Kernavėje, rugpjūčio 13-14 dienomis jau ketvirtą kartą vyksiu į Nidoje organizuojamas senųjų amatų dienas. Rotušės aikštėje vyksta Lietuvos tautiniu paveldu pripažinta tradicinė Šv. Baltramiejaus mugė, norėdamas ten dalyvauti, įsigijau paveldo sertifikatą. Dabar esu sertifikuotas Lietuvos totorių kailiadirbystės paveldo amatininkas, kiek žinau, – vienintelis Pabaltijyje. Lenkai taip pat odas išdirba, tačiau tai daro fabrikai, todėl, patys suprantate, – kokybė jau ne ta. Esmė dar ir ta, kad dirbu be jokios chemijos. Šiuo senoviniu metodu domėjosi ir lankėsi specialistai iš Nacionalinio muziejaus, Lietuvos istorijos instituto. Kartą paskambinęs totorių bendruomenių sąjungos pirmininkas Adas Jakubauskas pranešė, kad nori atvažiuoti lenkų televizijos pirmas kanalas, atvykę domėjosi senuoju paveldu. Pernai su klubu „Pajauta“ buvome Norvegijoje, „Vikingų“ festivalyje, kuris vyksta net penkias dienas. Norvegijoje tokio amato nėra, ten taip pat tik lenkai savo „fabrikinius“ kailiukus pardavinėja.

– Dirbote su įvairiausių žvėrelių kailiais. Kokį išdirbti būna sunkiausia?

– Sunkiausia išdirbti šerno patino kailį. Patinas turi šarvą, kietą, kaip ąžuolą, dažnai jame aptinkama skylių. Tai likusios žymės nuo šernų kovų. Smūgiai būna tokie stiprūs, kad iltys pramuša storą odą ir šarvą. Anksčiau tokio šerno kailio išdirbimas kainuodavo 100 rublių ir susidarydavo net eilė. Prisimenu, panaikinus rublį, buvau tapęs net milijonieriumi, buvau uždirbęs net milijoną „vagnorkių“… Nelengva skusti kiškio arba triušio kailiukus. Kiekvieno žvėries kailio išdirbimas turi savo niuansus. Anksčiau buvo lapynai, gyventojai augindavo nutrijas, audines, lapės kailis kainuodavo apie 100 rublių, t.y. mėnesinį atlyginimą. Prieš keletą metų, kai dar nebuvo „kritęs“ rusų rublis, labai noriai lapes pirkdavo rusai. Pavyzdžiui, šventėje Nidoje jas supirkdavo po 100 ir net po 150 litų.

– Suprantu, kad visų savo amato paslapčių vis vien neatskleisite, tačiau gal galėtumėte papasakoti nors apie pačią kailių išdirbimo seką?
– Pirmiausia kailis mirkomas vandenyje, nes būna apstingęs. Visų pirma, nuo nudirto gyvūno kailio odos reikia pašalinti gleives, mėsos likučius bei riebalus, kad vėliau rauginant šios

Senomis technologijomis atkurtas, senovėje plačiai naudotas dirbinys - mašna - yra iš sėklidžių odos surauktas kapšas.

dalys neapsunkintų paties rūgimo ir gremžimo proceso. Be to, nepašalinti riebalai rauginant gali giliai įsigerti į odą, taip tarsi ją sušutindami – tampa minkšta ir lengvai plyštanti. Užmetus kailį plauku į apačią ant pusapvalio balkio ir prispaudžiant jį savo kūnu ar kitomis tam patogiomis priemonėmis, aštriu peiliu, dalgio geležte ar kitu aštriu įrankiu, nupjaustomos nereikalingos organinės dalys. Po to kailį reikia dar apie 10-12 valandų mirkyti vandenyje, kol suminkštės, išbrinks, – kad geriau priimtų raugą. Taip paruoštas kailis merkiamas į paruoštą medinį ar plastmasinį indą rauginimui. Vienas seniausių žinomų kailių rauginimo būdų yra rauginimas eglių žievėmis. Toks rauginimo procesas labai ilgas, trunka apie mėnesį, nes daugiau nieko nededama, juk senų senovėje jokios chemijos tiesiog nebuvo. Visų rauginimo medžiagų kiekių proporcijas sužinojau bandymų būdu, buvo ir sugadintų kailiukų. Aš dar ir šiandien mokausi ir manau, kad kiekvienas amatininkas turėtų surasti savo kelią… Ištrauktas iš raugo kailis išskalaujamas vandenyje, nuvarvinamas ir kabinamas džiovinti. Džiūvant nuolat tampomas, lankstomas pirštais, minkštinamas. Išdžiovintas kailis gali būti laikomas neribotą laiką iki paskutinės jo išdirbimo procedūros – gremžimo.

Galima būtų rauginti ir su ąžuolo žieve, kailis būtų žalsvesnis, tačiau – iš kur tos žievės gauti? Sunkiai gaudavau ir eglių žievės, kol įsigudrinau paprašyti gateryje. Pusę dienos ją lupdavau kirviu. Darbininkai, būdavo, juokiasi, sako, – ateik, dėde, pas mus dirbti, tai nors pinigų gausi. Natūraliu būdu išdirbta oda nesitampo, pavyzdžiui, ožiuko oda tampa plona ir lygi lyg šilkas, tačiau tvirta – neperplėši, skleidžia energetiką ir maloniai kvepia. Tarybiniais metais paprasčiausiai naudodavo sieros rūgštį. Nepataikius proporcijų, iš tokių odų pagaminti kailiniai greitai suplyšdavo.

– Kaip jums atrodo, kodėl beveik nebeliko kailiadirbių? Sutikite, kad šis amatas po truputį nyksta?
– Nyksta ir kailių paklausa. Žmones tenkina fabrikuose mašinų apdirbti kailiai. Kokybė ne ta, tačiau jie pigesni. O žmogus juk ne mašina… Rankų darbas reikalauja ištvermės, jėgos ir laiko, be to, ir sveikatos tikrai neprideda, todėl ir kaina turėtų būti atitinkama. Šiuo metu atėjo toks laikas, kad dirbti neapsimoka. Aš ir nedirbu… Kartais tik savo malonumui ir dėl paveldo išsaugojimo.

– Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas