Savame kaime pranašu nebūsi…

Žurnalistės darbą apsunkino skanūs patiekalai.

Liubomiro Vošterio ūkis gerai žinomas ne tik mūsų rajone, bet ir visoje šalyje. Ūkininkas augina nemažus linų, rapsų, avižų, žirnių, kmynų plotus. Ne tik augina, tačiau ir gamina šaltai spaustą linų sėmenų ir rapsų aliejus. Ūkyje galima įsigyti belukščių avižų, maistinių žirnių, kmynų. Norintiems Liubomiras visada pataria, kaip šiuos produktus reikėtų vartoti, nelaiko paslaptyje nė vieno savo recepto. Atrodytų, kad daugiau nebėra kuo žmones nustebinti. Vis dėlto „Derliaus šventės 2013“ metu ūkininkas Liubomiras Vošteris sulaukė didelio lankytojų dėmesio. Tik pastovėjus eilutėje galima buvo paragauti saldainių iš kanapių ir bulvių su lupenomis. Praėjus porai savaičių, nutariau apsilankyti Liubomiro Vošterio sodyboje ir „iškvosti“ saldainių gamybos paslaptį. Mat labai jau jų norėjosi vėl paragauti – tokie skanūs buvo… Ūkininką „tardžiau“ ne vienas, kartu svečiavosi dar dvi žurnalistės iš Kauno. Tiesą sakant, Liubomiras mielai atsakė į visus klausimus.

– Iš kokių produktų pagamintais saldainiais Derliaus šventėje vaišinote lankytojus? Negi iš kanapių? O gal tai paslaptis?

– Jokios paslapties nėra. Iš tiesų saldainių gamybai naudoju pluoštines kanapes, kurias Seimas prieš keletą mėnesių pagaliau išbraukė iš draudžiamų auginti Lietuvoje augalų sąrašo. Tiesa, pats jų neauginu. Receptas labai paprastas: su kavamale sumalu lygias dalis sėmenų ir kanapių sėklų. Pagal skonį įdedu medaus bei žirnių miltų arba krakmolo (kad būtų kieti). Galima supilti į indelius, kuriuose masė sustingsta. Labai skanu valgyti su varške ir arbata.

Lankytojų dėmesį patraukia lininis „šturvalas“.

– Šiaip kiekviena saldainių rūšis turi savo pavadinimą. Ar neketinate naujos produkcijos pavadinti savo ar savo žmonos vardu?

– Na, ne. Būtų net juokinga… Kaip turėtume jaustis, kai žmonės valgytų „Liubomirą“ ar „Janiną“. Jeigu ateityje nuspręsime gaminti saldainius didesniais kiekiais, manau, kad pavadinsime juos „Lino mūka“. Senais laikais lietuviai linus masiškai augino. Jokios technikos nebuvo ir reikėdavo tikrą lino mūką iškentėti: linus nurauti, sukloti, išdžiovinti, pėdus surišti, gubas sustatyti, sukrauti jas į arklinį vežimą, vežimu suvežti į klojimą, iškulti, minti, brukti, šukuoti, verpti ir pagaliau baigti darbus audimu.

– Gal ir jums vaikystėje teko susidurti su panašiais darbais? Iš kur atsirado meilė linams?

– Iš vaikystės prisimenu, kaip tėvai linus merkė, vežė į jaują, mynė, kaip vėliau du arkliai traukė gal toną sveriantį pluošto vežimą. Mama buvo žinoma audėja. Prisimenu, kokie būdavo balti austi drabužiai, bintai. Atsiradus galimybei savarankiškai ūkininkauti, be kitų kultūrų, nemažą dalį dirbamosios žemės skyriau linams. Tačiau kai linų pluoštas tapo nereikalingas, beliko auginti sėmeninius linus.

– Priminkite sėmenų aliejaus naudą.

– Sėmenų aliejus nuo seno žinomas ir vertinamas. Mūsų protėviai žinojo stebuklingas sėmenų gydomąsias galias. Žmonės dabar žavisi įvairiausiais papildais, perka žuvų taukus. O reikėtų prisiminti, ką prieš šimtą metų ir daugiau valgė mūsų protėviai. Priminsiu biochemikės dr. Joannos Badvig, atlikusios mokslinius tyrimus vėžinių susirgimų srityje, receptą. Normaliai sveikatai išsaugoti rekomenduojama kasdien vartoti mažiausiai šimtą gramų varškės su penkiais gramais sėmenų aliejaus. Kita vertus, linai – tai ne tik vaistas, bet ir itin gera kosmetinė priemonė. Aliejuje esančios omega-3 rūgštys skatina plaukų augimą. Naudojant sėmenų produktus plaukai sustiprėja, o oda tampa švelni ir lygi. Sunku išvardyti ligas, kurias padeda įveikti sėmenų aliejus. Tam reikėtų atskiro pokalbio.

Liubomiras Vošteris vaišina žirnių koše.

– Kiek laiko galima naudoti aliejų ir kur jį laikyti nusipirkus?

– Aliejus, spaustas prieš kelis mėnesius, būna karstelėjęs, todėl mes išspaudžiame tik tam kartui. Aliejų reikia laikyti tamsoje, nes šviesoje suyra naudingosios rūgštys. Prisiminkite, kur laikomi aliejai parduotuvėse?.. Namuose šaldiklyje galima laikyti iki devynių mėnesių, o šaldytuve jau po pusantro mėnesio apkarsta.

– Ar spėjate visiems norintiems išspausti aliejaus?

– Juk spaudžiame ne rankomis, o specialiu presu. Galima jo prigaminti daug, tačiau jį reikia greitai realizuoti, todėl spaudžiame pagal poreikius. Žmonės atvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, Jonavos ir kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Keista, tačiau iš mūsų rajono apsilanko vienas kitas. Matyt, teisingai sakoma, kad savame kaime pranašu nebūsi…

– Kaip jūsų ūkyje atsirado belukštės avižos?

– Belukštes avižas auginu jau daug metų ir jas vartoju tik maistui. Kažkada iš žemdirbystės instituto gavau pusę maišo tokių avižų. Pasidauginau. Vienais metais iš dešimties hektarų prikūliau net 70 tonų. Po to trejus metus visur „kaišiojau“, kol pagaliau nupirko paukštininkystės ūkis. Už kilogramą mokėjo po dvidešimt centų. O dabar patys žmonės atvažiuoja į namus ir moka po šešis litus. Vadinasi, supranta belukščių avižų naudą sveikatai. Dabar iš dešimties hektarų prikuliu 40 tonų, iš kurių tik trisdešimt procentų belukštės. Sėklai atrenku tik tas, kurios gerai lukštenasi. Vokietijoje radau ir nusipirkau neblogą lukštintuvą.

Ūkininkų Vošterių svečių kambaryje ant sienos kabantis paveikslas buvo „nutapytas“ įvairių augalų sėklomis.

– Tai, vis dėlto, kodėl žmonės noriai perka belukštens avižas?

– Avižų grūduose daug baltymų, angliavandenių, vitaminų, įvairių mikroelementų, o svarbiausia – daug titnago, kuris dalyvauja žmogaus organizmui įsisavinant kalcį. Valgant avižų patiekalus kasdien, organizmas valosi nuo šlakų. Pamažu krinta svoris. Kadangi avižose daug mineralų ir vitaminų, suvalgius ir nedidelį kiekį, atsiranda sotumo jausmas, žmogus jaučiasi žvalesnis. Atšaldykite vandenį iki 60-70 laipsnių. Kavamale susimalkite kelis šaukštus belukščių avižų grūdų. Supilkite mišinį į termosą. Galima dėl skonio pridėti truputį citrinos ir medaus. Ryte skystį išgerkite. Į likusią košę galima pridėti džiovintų vaisių, riešutų, pomidorų, svogūnų, česnakų. Reikėtų penkias dienas iš eilės keturis kartus per dieną suvalgyti po tris šaukštus. Ne tik savijauta pagerės, tačiau prašviesės ir protas.

– Savo ūkyje dar auginate žirnius, kmynus ir dar kažkokią mažai kam girdėtą judrą… Kam jie reikalingi?

– Yra dvidešimt hektarų maistinių žirnių, penki hektarai kmynų ir dvylika hektarų judros. Kam jie reikalingi? Tuojau žmona Janina atneš paragauti žirnių košės su kmynais. Tada ir išaiškės, kam jie auginami. Jeigu rimtai, žirniai – vienas iš seniausiai žinomų augalų. Savo kaloringumu jie pranoksta netgi jautieną. Gal daugelis bijo žirnių sukeliamų nemalonių virškinamojo trakto pojūčių? Kad pilvas liktų ramus, į žirnių košę įmaišoma kmynų. Labai skanu tokią košę užsigerti kefyru. Geltonos judros sėklos savo dydžiu panašios į aguonų. Iš sėklų spaudžiamas skanus aliejus.

Smulkiau sužinoti apie visas Vošterių ūkyje auginamas kultūras susitarėme kitą kartą, nes ant stalo išdygo pagal šeimininkės receptą pagaminti patiekalai: avižiniai blynai, bulvės su lupenomis, kastinis, žirnių košė su padažu, mišrainė, aliejuje kepta duona, kefyras, kmynų arbata. Valgėme, net mūsų ausys iš malonumo krutėjo. Tik, gaila, apie saldainius visi užmiršo…

Remigijus Bonikatas

EYEQ