„Rudens noktiurno“ belaukiant…

Gražios dienos su Kultūros namų mišriu choru. Centre Audronė Burakovienė.

Gražios dienos su Kultūros namų mišriu choru. Centre Audronė Burakovienė.

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Lapkričio 20 dieną Kultūros centre vyks koncertas „Rudens noktiurnas“. Jis skirtas vokalinių kolektyvų, vadovaujamų Audronės Burakovienės, meninės veiklos jubiliejui – 35-mečiui. Galima sakyti, kad Audronės kabineto durys neužsidaro. Pokalbio metu įžengia trys aukšti ilgus garbanotus plaukus „dėvintys“ jaunuoliai – grupė „The Independent“. Tapau naujo kūrinio gimimo liudininku. Audronė vaikinams bandė perteikti savo mėgstamos jaunystės dainos melodiją.

– Kiek suprantu, tai daina apie meilę. Kodėl būtent ją, turiu – galvoje dainą, „atiduodate“?

– Taip, tai daina apie meilę. Ji vadinasi „Susitikom mes…“ Ją dainuoti dar vaikystėje išmokiau savo seserį. Ji tapo mūsų šeimynine daina. Ją dažnai dainuodavome ir su savo vyru Aliku… Tik noriu pasakyti, kad ji tinka ne tik jauniems žmonėms, ji tinka visiems.

– Bepigu žmogui, turinčiam absoliučią klausą, dainuoti ar groti. Kas geriau – ar kada žmogus turi balsą, o neturi klausos ar atvirkščiai – turi klausą, o neturi balso?

– Jeigu jūs kalbate apie mane, tai galiu pasakyti, kad neturiu absoliučios klausos. Tokių žmonių reta. Absoliučią klausą turintys žmonės sugeba tiksliai atkartoti įvairius garsus. Jie šiuos garsus mintyse sugeba surūšiuoti į akordus ar natas ir tiksliai pasako to garso oktavą ir pustonį. Šiaip tai geriausia, kada žmogus turi ir klausą ir balsą, tačiau jeigu Dievas siūlytų pasirinkti vieną iš dviejų, rinkčiausi klausą. Galima gražiai ir tyliai padainuoti. Va, jeigu rėksi vis nepataikydamas į toną, tai klausytojui bus jau visai ne kas…

– Jūs esate dirbusi muzikos mokytoja Bagaslaviškio Igno Šeiniaus mokykloje. Ar visus mokinius galima išmokyti dainuoti, domėtis rimta muzika? Juk televizorių ekranuose rodomas vien šou pasaulis.

– Nebūtinai kiekvieną vaiką reikėtų išmokyti dainuoti. Tada nebebus kam klausyti… Nė kiek nemažiau svarbu išmokyti klausytis muzikos, ją suprasti. Kiekviena muzikos pamoka yra svarbi. Man pačiai buvo įdomu pamatyti, kaip mano paveiktas vaikas gali pasikeisti, pavyzdžiui, per penkerius metus. Gera tampa širdyje, kada regi savo darbo vaisių – vis tobulėjantį vaiką. Noriu tik pridurti, kad tai – sunkus ir nepastebimas darbas.

– Tapyboje yra Salvadoro Dali siurrealizmas, skulptūroje – velniai žino kieno vamzdis ties Nerimi, muzikoje – Heavy metal (sunkiojo metalo visokiausios atmainos). Tokį meną suprasti sunkoka.  Įdomu, kokia muzika jums artimesnė?

– Manęs metalas muzikoje taip pat „neveža“. Gal pavadinkime panašią muziką jaunatvišku išsitrankymu… Man patinka muzika, kur gali atsiskleisti vokalo galimybės. Ir tai nebūtinai turi būti arijos. Labai patinka Lone Larsen vadovaujamas švedų grupė „Voces Nordicae“ – „Šiaurės balsai“. Jų koncertas chorinės muzikos gerbėjams gali sukelti tikrą euforiją, kai galima verkti iš džiaugsmo…

– Taigi, Dievulis dalydamas žmonėms muzikinius gebėjimus, jūsų taip pat nenuskriaudė. Jeigu rimtai, tai čia, turbūt, paveldėti genai „kalti“?

– Mano močiutė turėjo gražų balsą. Tėvas giedojo bažnyčios chore ir pūtė dūdą Ramygalos dūdų orkestre. Aš išmokau akordeonu groti iš dėdės. Būdama dešimties metų kartu su dėde grojau vestuvėse. Iš tikrųjų mama labai norėjo, kad tapčiau gydytoja, tačiau jau tada širdimi jutau, kad mano vieta – scenoje. Man patinka pačiai dainuoti, patinka mokyti dainuoti kitus. Per tą koncertinį gyvenimą vos į savo vestuves nepavėlavau… Galiu pasakyti tvirtai: man mano darbas patinka!

– Kaip jūs „atsiradote“ Širvintose?

– Baigusi Ramygalos vidurinę mokyklą, choro dirigavimo mokiausi Vilniaus kultūros mokykloje. Mano kursiokas buvo širvintiškis Vidmantas Stravinskas. Taip ir sužinojau apie Širvintas. Sukūrėme estradinį ansamblį, kuris tais laikais buvo vienintelis Širvintose. Valdžia pasikvietė „ant kilimėlio“ ir pasiūlė butą ir darbą Širvintų kultūros namuose. Negi atsisakysi…

– Papasakokite apie savo nelengvą, tačiau įdomų muzikinį kelią, kuriuo jūs „riedėjote“ per savo meninės veiklos metus?

1980 metais subūrėme mišrų kvartetą, kuriame tada, be manęs, dar dainavo Vidmantas Stravinskas, Vytautas Vebeliūnas ir Nijolė Vitkauskaitė. Tada respublikiniame „Sidabrinių balsų“ konkurse pelnėme laureato vardą, o po keleto metų analogiškame konkurse diplomą. Respublikiniame konkurse „Ieškome rezervų“ laimėjome pirmą vietą. Mums skyrė net 1000 rublių premiją. Tai buvo nemaži pinigai, nes atlyginimas būdavo apie 70 rublių. Mūsų vokalinį moterų ansamblį „Širvinta“ Lietuvoje pažinojo visi. Liaudies kolektyvo vardas buvo suteiktas tikrai ne už gražias akis. Kolektyvas dalyvaudavo įvairiuose konkursuose, kur tapdavo laureatais, mus kviesdavo į televizijos laidas. 1988 metais kartu su Vilniaus vyrų choru „Varpas“ lankėmės Šiaurės Korėjoje – koncertavome Pchenjane. Tada, galima sakyti, buvo mūsų „aukso“ amžius. Dar tik 33 metai, o jau ansambliui suteiktas liaudies kolektyvo vardas. Tada visos tryškome energija, turėjome „žydinčius“ balsus, mus lydėjo sėkmė. Žinoma, daug įvairių kelionių ir koncertų su įvairiais kolektyvais buvo ir vėliau. Tai ir Respublikinė dainų šventė su Kultūros namų mišriu choru, ir dalyvavimas su vyrų choru I, ir II Pasaulio lietuvių dainų šventėse, ir koncertai su kameriniu mišriu choru Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivaliuose Rygoje ir Gotlande (Švedija).

– Pabaigoje būtų įdomu sužinoti, kokį žmonių bruožą labiausiai vertinate?

– Daug tų įvairių bruožų žmonės turi. Ir daug yra gerų… Turbūt man žmonėse vertingiausias yra pareigos jausmas. Labai skaudina ir vargina, kada žmogus pažada ateiti į repeticiją, tačiau neateina arba vėluoja, o pavėlavęs tarsteli: „Užmiršau…“ Šiaip tai jeigu kada pasakau griežtesnį žodį, tai paskui ilgai kankinuosi – o gal nereikėjo…

– Nekantriai lauksime šeštadienio. Juk skambės ir „seni“, ir jauni balsai: dainuos Jolita Jurkevičiūtė, Violeta Bakasėnienė, Nijolė Vitkauskaitė, Borisas Sockis, Sigitas Kirtiklis, Lukas, Deivis, Egidijus, moterų ansamblis „Širvinta“, Vileikiškių, Kiauklių, Družų dainininkai, choras „Navis“, grupė „The Independent“. Linkiu Jums ir Jūsų kolektyvams didelės sėkmės!

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

6 Atsakymai į “„Rudens noktiurno“ belaukiant…”

  1. Katrė anonimei parašė:

    Tik moteris gali būti tokia pikta ir nepatenkinta savo išvaizda, vyru, asmeniniu gyvenimu ir t.t., kad galėtų čia matyti blondinę per pusę puslapio. Užjaučiu anonimę, ieškokite daugiau gerų dalykų gyvenime, gal palengvės

  2. Anonimas parašė:

    Audronė – Šaunuolė, sėkmės ir toliau…
    Okas ta blondine priekyje su veideliu per puse puslapio?

  3. nu jo parašė:

    o as pradzioje pagalvojau kad nuotraukoje yra Ninka

  4. svečiai iš Šiaulių :) parašė:

    Labai šiltas ir gražus koncertas. Gražios kurybinės veiklos ir sveikatos gerb. Audrone 🙂

  5. Pastebėjimas parašė:

    kokie laimingi žmonės, kurių darbas ir hobi sutampa. Sveikatos ir naujų kūrybinių atradimų Audronei.

  6. Žiūrovė parašė:

    Sveikinu gerbiamą Audronę nuostabios šventės proga. Linkiu dar ilgai išlikti tokiai jaunatviškai ir kūrybingai. Koncertas buvo nuostabus, seniai tokio besiklausiau. Kažką giliai viduj suvirpino jūsų vadovaująmų kolektyvų atliekami kūriniai.

Comments are closed.

scroll to top
+