„Reikia tikėti savo sėkme…“

bags

Fotografija atsiminimui. Loreta Džiužaitė su dukryte prie Ipolito Užkurnio medinės skulptūros Bagaslaviškio pagrindinės mokyklos kieme.

Apie nelengvą lietuvių emigrantų gyvenimą yra nemažai prirašyta… Tikiu, kad kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias, nuvedęs jį į svetimą šalį, buvo įdomus ir nepakartojamas. Beje, daugelis lietuvių mano, kad ten gyvenimas rožėmis klotas… Mintimis apie emigracijos kainą, apie jos pliusus ir minusus, apie tėvynės ilgesį su „Širvintų krašto“ skaitytojais sutiko pasidalyti buvusi bagaslaviškietė Loreta Džiužaitė. Loreta – paskutinės Bagaslaviškio vidurinės mokyklos laidos abiturientė. Nuo to laiko praėjo nemažai laiko, tačiau kaip ir anksčiau, taip ir dabar jos veide beveik niekada neužgęsta šypsena – tokia pat šilta ir atvira, tokios pat atviros jos mintys apie…

…gyvenimo sėkmę ir jo vingius…

– Niekada neįsivaizdavau savo gyvenimo užsienyje, bet… Juk niekada, žmogau, nežinai, kaip ir į kurią pusę gali pasisukti tavo gyvenimo kelias. Kiek save prisimenu, visada norėjau gyvenime kažko pasiekti – ir ne pinigai buvo svarbiausia. Norėjau, daryti tai, kas man patinka, ir viską pasiekti savo jegomis. Nelaukiau kažko nukrintant iš dangaus. Tikėjau ir dabar tikiu tik savo jėgomis ir kažkodėl žinau, kad sėkmė manęs niekada neapleis. Turbūt tai ir padeda judėti į priekį. Patys gražiausi mano gyvenimo metai prabėgo mokykloje ir gimtajame Bagaslaviškio miestelyje. Problemos, su kuriomis tuo laiku susidurdavau, šiandien atrodo tokios juokingos. Tada norėjau, kad mane pagirtų tėvai, kad mokytojai parašytų geresnį pažymį, o draugų būryje norėjau būti „kiečiausia“. Ir sekėsi visai neblogai. Apie studijų metus ir savarankiško gyvenimo pradžią…

– Naujas gyvenimo etapas prasidėjo Kaune. Pirmaisiais studijų metais Kaune greitai adaptavausi, atsirado naujų draugų, naujų pomėgių, pojūčių, tačiau išaugo ir atsakomybės už savo ateitį jausmas. Vis dažniau pradėjau galvoti, kad atėjo laikas „nulipti tėvams nuo sprando“. Tik pasibaigus pirmiesiems mokslo metams universitete, susiradau padavėjos darbą kavinėje Kauno centre. Tikrai buvo nelengva, bet buvo įdomu ir gera jaustis savarankiškai. Nuo tada ir prasidėjo mano „bėgimas su kliūtimis“. Pasibaigus vasaros atostogoms, nusprendžiau, jog sugebėsiu kartu ir dirbti, ir mokytis.

Apie drąsą ir lemtingąsias braškes…

– Įpusėjus tretiesiems studijų metams universitete nusprendžiau, jog reikėtų vasarai išvažiuoti į užsienį skinti braškių. Juk tiek gražių istorijų tada buvau prisiklausiusi apie tai. Girdėjau, jog daugeliui studentų pasisekė nemažai pinigų užsidirbti bei daug įspūdžių patirti. Pamaniau – o kuo aš kitokia, juk ne šventieji puodus lipdo?.. Taigi, net be anglų kalbos mokėjimo perėjau visas studentiškas atrankas (vėl manęs neapleido sėkmė) ir išvažiavau į Angliją. Šiandien kartais pagalvoju, ir iš kur tada mergaitė turėjo tiek drasos ir pasitikėjimo.

Apie meilę ir dvasios stiprybę…

– Apie gyvenimą Anglijoje galima būtų parašyti ištisą knygą. Šis laikotarpis buvo kartu ir lengvas, ir sunkus, kartu ir šviesus, ir tamsus. Pirmosiomis dienomis Anglija atrodė tokia šalta ir nesvetiga, tačiau greitai gyvenimas apsivertė aukštyn kojom – aš įsimylėjau. Tada, kada sutikau Jį, viskas pasikeitė. Taigi, galima pafilosofuoti, kad nė vienas žmogus negali žinoti, kur jį užklups meilė… Ta vasara prabėgo darbų ir kelionių sūkuryje. Pradžioje dirbau braškių laukuose netoli Londono, o pabaigoje – bare ant Šiaurės jūros kranto. Prisimenu, kad tada sunkiausia buvo viską palikti ir grįžti atgal į Lietuvą, tačiau buvau stipri ir nepasidaviau vilionėms pasilikti. Negalėjau lengva ranka numoti į tai, ką jau buvau susikūrusi Lietuvoje. Prisiekiau sau, kad pirmiausia turiu gauti universiteto diplomą ir tik tada bus galima kažką naujo kurti. Kartojau, jog tik užbaigusi pradėtus darbus, galėsiu pradėti naujus. Sveikas protas nugalėjo… Tikėjau, jei tai tikras ir stiprus jausmas, tai jis išlaikys bet kokius gyvenimo išbandymus. Šiandien savo sprendimo nesigailiu ir esu laiminga, nes žinau, kad tai buvo tikras jausmas.

Vėl apie meilę, pinigus ir sėkmę…

– Gerai prisimenu 2005-ųjų liepos 2-ąją. Tą dieną rankose laikiau Kauno Technologijos universiteto viešojo administravimo specialybės bakalauro diplomą ir bilietą į Londoną. Puikiai žinojau, kad išvažiuoju į svetimą šalį ir nežinau, kada grįšiu. Neieškojau geresnio gyvenimo – man buvo gera ir Lietuvoje. Važiavau ne dėl pinigų – mane vedė stiprus jausmas – meilė. Žinojau, kad nors ir sunku bus, tačiau būsiu ne viena. Širdies gilumoje tikėjau, kad man pasiseks… Man pasisekė, tačiau galiu pasakyti, kad tas sėkmės kelias nebuvo rožėmis klotas. Pradžioje verkiau, jog turint universitetinį išsilavinimą, tenka turkų kavinėje stalus ir grindis plauti, gatvėse laikraščius dalyti. Buvo skaudu, kad nemokėjau anglų kalbos ir negalėjau nieko reikalauti. Buvau tik dar viena eilinė juodadarbė – emigrantė. Šiandien džiaugiuosi, kad įgijau tokios gyvenimo patirties ir to visai nesigėdiju. Supratau, kad norint kažko pasiekti, reikia daug dirbti ir, svarbiausia, tikėti savo sėkme. Tuo metu nebuvo nei laiko, nei pinigų mokytis kalbos – abu norėjome nors šiek tiek pinigų sutaupyti. Anglų kalbą mokėmės vakarais žiūrėdami televizorių.

Apie svajones ir gyvenimo tikslą…

– Gyvenimas pasikeitė sulaukus vieno skambučio. Kadangi mano gyvenimo aprašymą turėjo viena iš įdarbinimo agentūrų, per kurią buvau įsidarbinusi laikraščių platintoja, jie man paskambino ir pasakė, kad manimi susidomėjo viena kompanija ir kad jie mane kviečia pirmadienį į pokalbį. Pradžioje išsigandau, kaip reikės eiti į pokalbį – juk aš tik minimaliai kalbu angliškai. Mano draugas mane labai palaikė ir padrąsino, kad aš būtinai sugebesiu, kad jiems pakaks vien mane pamatyti, ir tas darbas bus mano. Taip ir buvo. Kruopščiai pasiruošiau pokalbiui. Jo metu buvau atvira, pasakiau, kad stengsiuos daug dirbti ir mokytis naujų dalykų, jog būtinai įrodysiu, kad jūsų pasirinkimas teisingas. Ir jie manimi patikėjo. Tai buvo kompanija „MoneyGram“, teikianti tarptautines pinigų pervedimo paslaugas. Po pusantrų metų kompanija pakėlė mane pareigose iki Baltijos ir SNG šalių rinkodaros specialistės. Šiandien, praėjus ketveriems metams, jaučiuosi tvirčiau, tačiau turiu naujų svajonių – nenoriu stovėti vietoje. Ištekėjau, turiu dvejų metukų dukrytę. Nors jau esu mama, tačiau artimiausiu metu planuoju studijuoti. Pirmąjį žingsnį jau žengiau – ketvirtadienio vakarais tobulinu verslo anglų kalbos žinias viename iš Londono koledžų. Ir tai man patinka!

Apie kai kuriuos gyvenimo Londone niuansus…

– Anglijoje jauti, jog laikrodžio rodyklės sukasi kur kas greičiau nei Lietuvoje. Čia gyvenimas verda – kiekvieną minutę privalai išnaudoti. Tai ir verčia žmogų tobulėti. Jei tu turi tikslą ir jo atkakliai sieki – tau tikrai bus atlyginta. Jei mokaisi, turi didelę galimybę gauti gerą darbą ir gerą atlyginimą, tačiau jei nusprendei sustoti – nieko nesitikėk. Į jaunus žmones, kurie nori studijuoti, valstybė žiūri labai palankiai ir taiko labai daug nuolaidų. Nesu girdėjusi jog Anglijoje (ne taip, kaip Lietuvoje) vienišos mamos, bedarbiai ar mažas pajamas turintys žmonės skųstųsi valstybės parama – aišku, jei prieš tai dirbai ir sąžiningai mokėjai mokesčius. Turint nuolatinį darbą, kad ir padavėjos kavinėje, bei nors pusei metų truputį susiveržus diržus, galima sau leisti atostogas kokioje nors egzotiškoje šalyje – to tikrai nėra Lietuvoje. Anglijoje labai daug emigrantų iš kitų šalių, ypač Londone, todėl sunku suprasti žmonių vertybes ir gyvenimo būdą. Deja, čia daug kas vertinama tik pinigais, o ne žmogiškumu.

Ir pabaigai apie gyvenimo vertybes…

– Iš gyvenimo prašau labai nedaug… Tiesiog noriu, kad mano šeima, artimieji bei draugai būtų sveiki ir laimingi. Nežinau, ar teisingai elgiuosi augindama savo dukrytę svečioje šalyje, tačiau tikiu, kad įstengsiu jai išugdyti tokias pat vertybes, kokias aš išsinešiau iš savo namų, kokios nuo gimimo diegiamos mano gimtojoje šalyje, mano Lietuvoje…

Remigijus Bonikatas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

2 Atsakymai į “„Reikia tikėti savo sėkme…“”

  1. IP parašė:

    Skaitytojau „nesvarbu“. Paziurejus pagal jusu IP adresa kas raso, kyla juokas skaitant komentara. Tiesiog laikykit savo nuomone sau, nes ji niekam neidomi. Kniskites po savo gyvenima, kuriame pasiekete tiek „daug“.

  2. nesvarbu parašė:

    tu auni,bet tavo tėvas?…

Comments are closed.

scroll to top
+