Ramūnas Gudeikis: atsikratykime „žiurkių efekto“, burkimės į naują, veiklią bendruomenę!

Ramūnas Gudeikis

Balandžio mėnesį įsteigta nauja visuomeninė organizacija – Širvintų miesto bendruomenė „Mūsų Širvintos“. Kas telpa į šiuos du žodžius, kokios priežastys lėmė jų tapimą organizacijos vardu, kam kilo idėja ir kokių tikslų bus siekiama? Šiuos ir daugiau klausimų „Širvintų kraštas“ pateikė Ramūnui  Gudeikiui, naujosios bendruomenės pirmininkui.

– Ramūnai, kodėl MŪSŲ ŠIRVINTOS?

– Širvintos –  mano gimtasis miestas. Vos prieš du mėnesius grįžau čia po ilgo laiko, praleisto užsienyje. Pasiilgau savo krašto, „prikaupiau“ idėjų, kurias noriu įgyvendinti čia, Širvintose.

– Papasakokite apie patirtį svetur. Kokia Jūsų kelionių istorija?

– Prieš 7 metus išvykau į Didžiąją Britaniją, iš pradžių į Londoną, paskui į Kembridžą. Norėjau geriau išmokti anglų kalbą, užsidirbti studijoms (tuo metu buvau įstojęs į magistrantūrą), išbandyti save platesniame krepšinio pasaulyje. Metai bėgo greitai, paprastus darbus, nuo kurių pradėjau, keitė rimtesni, leidę įsitvirtinti profesinėje telekomunikacijų srityje. Su bendraminčiais subūrėme lietuvių krepšinio komandą. Prieš 3 metus su širdies drauge iš Anglijos persikėliau į Austriją, jos gimtąją šalį. Ten įtvirtinau ir vokiečių kalbos žinias, o, dirbdamas tarptautinėje logistikos kompanijoje, išmaišiau bene visą Europą, daugelį Azijos šalių. Džiaugiausi pamatęs ir pažinęs daugybę žmonių, daugybę bendruomenių. Man visuomet įdomi buvo visuomeninė veikla. Gyvendamas Londone, mieste, vadinamame tautų katilu, daug ką supratau apie save, apie lietuvius, apie žmonių norą burtis ir kartu nuveikti tai, kas jiems svarbu.

– Tad keliomis kalbomis kalbate?

– Laisvai kalbu anglų, vokiečių kalbomis, susikalbu rusiškai, lenkiškai.

– Tad kas jus, jauną, nemažai pasiekusį specialistą, sugrąžino į mažą gimtąjį miestą?

– Trauka, kurią jaučiau nuolatos, atsakomybė savo šeimai. Nebuvau iš tų, kurie išvažiuoja ir pamiršta. Taip buvau nuo mažens augintas, kad šeimoje rūpinomės vieni kitais. Kasmet 6-7 kartus grįždavau namo. Mirus seneliui, jausmas, kad privalau būti čia, kartu su mama ir močiute, nugalėjo ir galutinai sugrąžino mane namo.

Kalnai traukia ir Ramūną

– Grįžote vienas?

– Taip.

– Kupinas idėjų?

– Taip. Turiu daugybę idėjų. Mačiau, koks stiprus bendruomeniškumas sieja indų, kinų, sikhų, žydų žmones, kaip išplėtota jų visuomeninė veikla. Matydamas tuos seniausių tautų pavyzdžius, visuomet pagalvodavau, o kodėl gi to nepanaudojus Lietuvoje, kodėl nepritaikius tos patirties čia?

Ramūnui nardymas su akvalangu nėra nežinomybė

– Anglijoje lietuvių irgi be galo daug. Kodėl nepaminėjote jų tarp bendruomeniškumo pavyzdžių? Ar tų savybių mes neturime?

– Gaila, bet dauguma lietuvių yra labai uždari, mums trūksta bendruomeniškumo. Turime daug ko išmokti, daug ką suprasti. Lietuviai dažnai laukia, kol bus kažkur pakviesti, kad kažkas ateis ir padarys tai, ko jiems reikia. Tikriausiai dėl to kaltas sovietinis režimas, kuomet buvome uždaryti nuo pasaulio, izoliuoti.

Mąstant apie tai, kyla asociacijos, galėčiau pateikti vieno mokslininkų atlikto eksperimento, vadinamo „žiurkių efektu“, pavyzdį. T. y. buvo tiriamas žiurkių elgesys izoliuotoje patalpoje. Uždarytos žiurkės tarpusavyje konkuravo tiek, kad galiausiai vienos kitas tiesiog suėdė… Toks jausmas, kad ir lietuviai dažnai vieni kitiems atsibodę, ir tai labai matosi užsienyje, kur daug lietuvių tiesiog vengia vienas kito.

Manau, kad teisingi santykiai šeimoje, organizacijoje, bendruomenėje yra pagrindas ir vienas iš svarbiausių dalykų, lemiančių darną, sėkmę ir laimę. Tik per teisingus santykius, atkaklumą, darbštumą, bendravimą man sekėsi užsienyje pasiekti tai, ką pasiekiau.

– Todėl ir lietuvių krepšinio komandą pavyko suburti?

– Taip. Ir neprastą. Kėlėme sau tikslą kasmet patekti į vis aukštesnę lygą ir tuos tikslus pavykdavo įgyvendinti. Tikiuosi, kad lietuvių komanda greitai pasirodys ir aukščiausioje Anglijos krepšinio lygoje.

Dviratis - geras pagalbininkas

– Nutarėte kurti naują organizaciją? Ar nepagalvojote prisijungti prie jau įkurtos miesto bendruomenės?

–  Norėjau kurti organizaciją nuo 0. Sudėlioti aiškius tikslus, surasti bendraminčių. Tai, kad čia jau yra įsikūrusi bendruomenė, kad veikia ne viena visuomeninė organizacija, galiu tik pasidžiaugti. Kiekviena grupė turi savo tikslų, savo matymų. Įsilieti į jau nusistovėjusią bendruomenę man būtų sunkiau.

– Tad kokie naujosios bendruomenės tikslai?

– Bendras tikslas – skatinti pilietinės visuomenės būrimąsi Širvintose. Aktyviai dalyvauti savivaldos veiklose, generuoti žmonių idėjas, norus, vizijas. Atsakyti į klausimus, pvz., kaip atrodys Širvintos po 20 metų.

Aplankyta daug įdomių vietovių, egzotiškų kraštų...

– Tikite, kad po 20 metų Širvintos dar bus?

– Aišku! Ir kur kas stipresnės ir gražesnės.

– Tikriausiai tėvai, parinkdami Jums Ramūno vardą, truputį suklydo? Nesate labai ramus?

– Supratau… Tikriausiai (juokiasi).

– Minėjote bendraminčius. Ar turite jų?

– Žinoma. Mažas branduoliukas jau yra. Kaip sako lietuviai –  vienas lauke ne karys, o afrikiečiai –  vienas eisi greitai, o drauge –  toli.

Noriu pakviesti visus energingus, turinčius idėjų, norinčius matyti klestinčias Širvintas, į mūsų bendruomenės pristatymą, kuris vyks gegužės 5 d., 19 val., „Lelijos“ kavinėje. Laukiame visų!

–  Ačiū už pokalbį. Sėkmės „Mūsų Širvintoms“!