„Piligrimo“ kelionė nutrūko už dešimties žingsnių…

Kernavėje įsikūrusi Henriko ir Loretos Orakauskų galerija dalyvauja Didžiajame žygyje po Baltijos šalis. Taip vadinasi Lietuvoje, Latvijoje ir Europoje rengiamas projektas, siūlantis keliautojams apsilankyti trisdešimtyje įdomiausių lankytinų objektų, po 10 – kiekvienoje šalyje. Įsiamžinę kuriame nors objekte, keliautojai gali siųsti savo nuotraukas organizatoriams ir laimėti puikių prizų.

Penktadienio rytą paaiškėjo, kad nedaug trūko, jog Kernavėje apsilankę keliautojai būtų neberadę pagrindinio galerijos akcento – vandenį iš rieškučių pilančio Piligrimo skulptūros. Šis įspūdingas meno kūrinys seniai tapo ne tik galerijos, bet ir Kernavės simboliu, viešojoje erdvėje yra atpažįstamas daugelio meno gerbėjų. Atsisėdusį minutei pailsėti keliautoją gali pamatyti albumuose, knygose, internete, atvirukuose…

Taigi ryte pabudę Orakauskai pastebėjo, kad lietingą naktį bandyta šią skulptūrą pagrobti. Nežinomi nusikaltėliai „Piligrimą“ nuplėšė nuo imitacijos šulinio, ant kurio jis buvo pasodintas, nuvilko apie 5 metrus kieme esančios automobilių aikštelės link, tačiau ten savo kėslų kažkodėl atsisakė ir skulptūrą paliko.

Loreta Orakauskienė mano, kad tą naktį vagims kažkas sutrukdė. Gal gatve pravažiavo automobilis ir apšvietė žibintais?

– Naktį į penktadienį ilgai nemiegojau, žiūrėjau televizorių. Apie antrą valandą atsigulusi į lovą išgirdau keistą spragsėjimą. Tačiau pamaniau, kad greičiausiai spragsi mūsų galerijos džiovykloje. Juo labiau, kad namo viduje buvęs šuo nepajuto, jog kieme kažkas vyktų, – sakė Loreta Orakauskienė.

Henrikas Orakauskas pripažįsta, kad vagims nebuvo didelių kliūčių patekti į kiemą. Juo labiau, kad tą naktį simboliniai vartai buvo net neuždaryti. Bet ir jie vagių, kurie, galimas dalykas, specialiai pasirinko lietingą naktį, nebūtų sustabdę.

– Mūsų galerija atvira visiems, kad keliautojai galėtų užeiti, apžiūrėti. Juk tokių dalykų neužtversi aukštom tvorom, rakinamis vartais, – sako menininkas.

Įtariama, kad tamsią ir lietingą naktį į teritoriją laisvai patekę nusikaltėliai nuplėšė „Piligrimo“ skulptūrą, ją bandė ištempti iš kiemo, tačiau neįstengė. Henrikas apskritai stebisi, kaip vagims pavyko išjudinti masyvią, šimtus kilogramų sveriančią skulptūrą. Kai ji buvo statoma, reikėję automobilinio krano.

Atplėšę „Piligrimą“ nuo šulinio, nusikaltėliai kurį laiką jį vilko su pritvirtintu akmeniu, į kurį rėmėsi „Piligrimo“ pėda. Paskui sunkus akmuo atitrūko.

„Piligrimą“ Henrikas Orakauskas kūrė dvejus metus. Nedaugeliui žinoma, kad pati skulptūra yra sukomponuota iš skirtingų medžiagų: galva, plaštakos ir pėdos – iš bronzos, kūnas – iš žalvario, o vidus – betoninis. Henrikas sako, kad pati kūrimo technologija yra palyginti sudėtinga: reikėjo iš metalo nukalti erdvinį kūną ir pamažu pripilti skysto betono, paskui įstatyti galūnes, galvą. Skulptūros viduje yra padarytas kanalas, per kurį į „Piligrimo“ rieškučias pribėga vandens. Nakčiai pompa yra išjungiama.

Gal vagys nežinojo, kad skulptūros viduje – betonas?

Orakauskai šią versiją atmeta. Visi požymiai rodo, kad skulptūrą bandyta atsargiai išnešti iš kiemo, jos nenorėta sužaloti. Toks atsargumas – prielaida manyti, jog „Piligrimą“ būtų stengiamasi parduoti kaip meno kūrinį, o ne kaip spalvotųjų metalų šaltinį.

– Lietuvoje tokio dalyko būtų neįmanoma nusipirkti nesuabejojus jo kilme, juo labiau – laisvai eksponuoti. Piligrimo skulptūra plačiai žinoma ir unikali, – sako Orakauskai. – Manome, kad jai pirkėjų būtų ieškota užsienyje. Pastatyk kokioje nors privačioje, pašaliečiams uždaroje Italijos pilaitėje, ir niekas niekada nesužinos, iš kur ji atkeliavo, kas buvę ankstesni jos šeimininkai.

O gal skulptūra būtų papuošusi kokio nors naujojo ruso kapą Pamaskvėje? Arba… Apskritai prielaidų spėliojimams – begalė.

Loreta pripažįsta, kad ne kartą sulaukė prašymų parduoti skulptūrą, kartą – už labai didelius pinigus, tačiau atsisakė. Galimybe nusipirkti skulptūrą domėtasi ir visai neseniai. Bet kaip būtų galima parduoti meno kūrinį, kuris tapo ne tik galerijos, bet ir visos Kernavės simboliu? Tai būtų tas pats, jei kas norėtų nusipirkti „Žemaičio“ skulptūrą Raseiniuose.

Menininkai įsitikę: tai, kad vagys pasirinko šią, o ne kurią kitą kieme esančią skulptūrą, leidžia manyti, jog jie puikiai suprato, ką vagia. Be abejonės, jie čia lankėsi dieną, kaip ir daugelis keliautojų, – apžiūrėjo, nusifotografavo, tuo pačiu – ištyrė pagrobimo galimybes. Laimei, šįkart nusikaltėliams nepavyko. O ar pavyks kitą kartą?

Būtent tai labiausiai ir jaudina Henriką ir Loretą Orakauskus. Jie suprato, kad šiais laikais nesaugūs yra ir tokio fundamentalaus meno turėtojai.

Orakauskai sako, kad norėję apdrausti savo kūrinius, tarp jų – ir šias skulptūras, tačiau iš draudėjų išgirdę, kad tokių dalykų nedraudžia. Henrikas pasakė sumą, kuria būtų vertinęs skulptūrą, jei ji būtų buvusi pagrobta, tačiau tuojau pat pridūrė, jog pinigai – netinkama vertės išraiška. Tokie viešai eksponuojami dalykai vertinami kitais matais.

– Kupiškio aikštėje stovi ne viena mano skulptūra. Buvo bandyta ir nuversti, ir pagrobti. Tai visa visuomenė ėmė rūpintis jomis, visi tapo tarsi angelais sargais. Kartą nuvažiavęs norėjau tik pataisyti vieną skulptūrą, iš karto pribėgo vietinis žmogelis ir subarė, kad kišu rankas prie jų skulptūrų, – prisiminė Henrikas Orakauskas.

Menininkas sakė tikįs, kad ir mūsų rajone, visų pirma – Kernavėje, žmonės supras, jog šios meno vertybės yra ne Orakauskų, o visos Kernavės turtas, taigi abejingų tokiam nusikaltimui ar norinčių vėl pasikėsinti – neliks.

Bandymas pavogti „Piligrimą“ – antroji meno kūrinių vagystė rajone per šį dešimtmetį. 2005 metų rugsėjo 7-osios naktį iš Šešuolėlių II kaimo bažnyčios buvo pavogtas religinio turinio paveikslas, pasidabruota žvakidė ir kryžius. Kūriniai iki šiol nerasti.

Gintaras Bielskis

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+