Norisi kaip geriau, bet…

Balsas tyruose

Lietuvoj pakvipo rinkimais. Kalbu ne apie savivaldybių rinkimus, nors netiesioginė agitacija jau juntama. Nenuostabu, metai netruks prabėgti, pats laikas pradėti „viliotinius „. Bet labai gali būti, kad teks perrinkti Seimą. Tai labai rimta, ir klaustukų čia išties daug.

Turbūt daugelis sutiktų – šis Seimas ypač nevykęs: skandalai, neproduktyvus darbas, įvairiausios aferos ir apgavystės. Paprasti rinkėjai niekaip nesuvokia, kaip galima mėnesį nesirodyti Seime, o grįžus išdidžiai atsisakyti atlyginimo (dar pabrėžiant, kad iki tol niekas taip nedarė) ir manyti, kad viskas tvarkoj. Tegul pabando taip pasielgti paprastas pilietis, tuoj pat atsidurs už durų ir dar su „vilko bilietu“. Iš Seimo nario atimti mandatą įmanoma tik apkaltos būdu. Argi varnas varnui ryšis kirsti akį? Nemanau, o tai reiškia, kad „atostogautojas“ ir jo „dubleris“, tvarkingai balsavęs už kolegą, ir toliau atstovaus rinkėjams. Ar mums reikia tokių atstovų? Nenuostabu, kad rinkėjai subruzdo: pradėti rinkti parašai dėl konstitucinės pataisos. Politiniai oponentai tvirtina, kad tai tik vienos partijos, atsidūrusios politikos užribyje, mėginimas grįžti į valdžią. Galbūt, bet tai esmės nekeičia: turim teisę rinkti, norim turėti ir paleisti. Tarkim, ši akcija pavyks, Seimas bus paleistas. O kas toliau? Na gerai, surenkam parašus, pakeičiam Konstituciją, paleidžiam velniop tą susikompromitavusį Seimą, išsirenkam naują. Ar jis bus geresnis? Kažin? Kiekvieną kartą eidami balsuoti tikime, kad šįkart tai jau tikrai išrinksime pačius geriausius, protingiausius, sąžiningiausius, darbščiausius… O viskas baigiasi pagal posakį: „Norėjom geriau, išėjo kaip visada.“ Dabar viskas pasikeis: blogai dirbat – paleidžiam, renkam iš naujo. Vėl nepavyko? Ne bėda, vėl paleidžiam, vėl renkam. Gyvenimas taps nesibaigiančiais rinkimais. Smagu jausti savo galią! O ar bus naudos? Pirmiausia, visi tie parašų rinkimai, referendumai, ypač patys Seimo rinkimai, kainuoja. Ir kainuoja nemenkai! Antra, o koks tada bus Seimo darbas? Vos apsitrynė, įsivažiavo, jau paleidžiamas. Jei dabar dirbama prastai, kas bus tada, kai neliks jokio stabilumo? Kas norės tokiomis sąlygomis rimtai dirbti? Ir kas norės kandidatuoti? Galimybė bet kada paleisti Seimą gali visiškai paralyžiuoti jo darbą.

Ne vienas paprieštaraus, kad žinodami, jog gali būti bet kada pasiųsti į visas keturias puses, išrinktieji dirbs stropiau, nesivels į skandalus, nedarys pažeidimų. Gal ir taip. Bet kas uždraus didžiausiems „blogiečiams“ vėl kandidatuoti ir sėkmingai grįžti atgal? Tie, kurių tikslas būti valdžioj, taip ir darys, o tie, kurie nori ir gali dirbti sąžiningai, atvirkščiai, atsisakys kandidatavimo. Tai ką daryti? Gal reikia galvoti, kaip sudrausminti seimūnus – pažeidėjus, neatstatydinant viso Seimo? Lai kiekvienas atsako už save ir žino, kad neliks nenubaustas už nusižengimus. Juokinga ir pikta, kai pranešama, kad karalius – keliauninkas atsisakė algos (neuždirbtos!), bet… per vėlai, ir „kuklūs“ aštuoni tūkstančiai jam vis dėlto išmokėti.

Vienas parlamentinio darbo veteranų, Seime praleidęs aštuoniolika metų, neseniai sakė: „Maniau, ateis nauja politikų karta ir galėsim ramiai pasitraukti, bet atėjo velniai žino kas ir, ko gero, teks laukti, kol užaugs dar viena karta.“ Ar galim sau leisti pasyviai stebėti situaciją ir laukti „naujųjų mesijų“ atėjimo?

Janina Pukienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+