Napoleono keliu

Mūsų nameliuose buvo šilta ir jauku gyventi.

Keliaujame po gimtąjį kraštą

“Du ratai” vėl rieda…

(Tęsinys. Pradžia Nr. 45)

Už kelto pasukome į dešinę. Mus pasitiko aukštos žolės – per jas tik mūsų galvos tesimatė. Sunku buvo įžiūrėti ir tarp tankių krūmokšnių po kojomis vingiuojantį apžėlusį takelį. Mūsų laimei, jis greitai baigėsi, ir mes, lengviau atsikvėpę, įvažiavome į pušyną. Važiuoti miško keliuku – vienas malonumas. Galima važiuoti ir vorele, ir vienam šalia kito, tačiau svarbiausia – nebereikia mašinų bijoti! Tai vienas iš didžiausių lauko ar miško keliukų pranašumų. Žinoma, yra ir negerų dalykų: smėliukas, kuris būna ypač pavojingas leidžiantis nuo stataus kalno ties posūkiais, o kylant į viršų reikalauja papildomų jėgų; medžių šaknys ir akmenys, kurios taip krestelį, kad kartais daiktai iš krepšių iššoka; styrančios tų pačių medžių šakos, visą laiką puolančios iš pasalų ir geriausiu atveju besitaikančios prakaitą nuo veido nubraukti, o blogiausiu – akį iškabinti.

Nuo Čiobiškio iki Kernavės palei Nerį – apie 12 kilometrų. Tikėjomės juos neskubėdami per porą valandų įveikti. Pasitikėjimo teikė ir tai, kad vadovas šiuo vadinamuoju “Napoleono keliu” buvo daug kartų ir pėsčiomis ėjęs, ir dviračiu važiavęs. Tiesa, paskutinį kartą tai buvo prieš porą metų. Pasirodo, šis faktas mūsų kelionei tapo lemiamas. Kelionės laikas pailgėjo kone dvigubai. O buvo taip… Mini sau dviračio pedalus, žvalgaisi į šonus, grožiesi nuostabia gamta. Staiga prieš akis išdygsta tvora, ant kurios puikuojasi kelio ženklas – vadinamoji “plyta”, arba iš tolo akis bado gąsdinantis užrašas: “Privati valda”. Iki šiol negalime suprasti, ką reiškia šis užrašas. Savaime aišku, pasukus į šoną galima jį apeiti ir toliau važiuoti. Žinoma, kad galima… Tačiau kas bus, jeigu koks pusprotis naujai iškeptas “taigos  šeimininkas” ant mūsų tuziną kovinių šunų užsiundys?… O ir leidimo toliau važiuoti nėra ko paprašyti. Arba visai sodybos toje vietoje nėra, arba sodyba tolumoje už tos pačios “plytos”. Tenka grįžti ir ieškoti kito kelio, kuris dažniausiai vedą į niekur. Pasitaikė tokių vietų, kur net kraštovaizdis per porą metų ryškiai pakeistas. Pavyzdžiui, vietoj širdžiai mielo miško keliuko nutiestas dulkinas ir purvinas žvyrkelis, vedantis į milžinišką žvyro karjerą. Keliu vienas po kito keldami didelius dulkių debesis dunda milžiniški sunkvežimiai. Atrodo, toks atokus ir tolimas šis Neries vingio slėnis, tačiau ir čia landūs dėdės sugebėjo sau aukso gyslą atrasti. Arba – poilsio “namelių” kvartalas, kaip pasakoje mostelėjus burtų lazdele išdygęs tarp šimtamečių pušų.

Įnirtingai mynėme dviračių  pedalus, o mūsų mintys sukosi apie tai, kad šis kelias palei Nerį, kuriuo pagal kai kuriuos istorinius šaltinius keliavo Napoleono armija, šiandien niekam nerūpi. Galvojome apie tai, kad turistai, atvykę į Kernavę, galėtų pasirinkti ir aktyvų poilsį. Pavyzdžiui, galima būtų pasiūlyti vienos dienos žygį “Napoleono keliu” iki Čiobiškio. Čiobiškyje galima būtų apžiūrėti dvarą, malūną ir t.t. Žmonių, norinčių keletą valandų aktyviai praleisti laiką pasakiškoje gamtoje, tikrai atsirastų. Bagaslaviškiečiai šiuo keliu yra keliavę daug kartų – ir atskiromis grupėmis, ir visa mokykla. Keletą kartų (abiem kryptimis), Bagaslaviškio mokyklos žygeivių siūlymu, šiuo maršrutu keliavo apie šimtas jaunųjų žygeivių iš visos Lietuvos. Žygis visiems labai patiko, visi išreiškė norą dar kartą šiuo maršrutu pakeliauti. Mūsų nuomone, ir didelių investicijų šiam projektui nereikėtų. Juk galėtų valdžios vyrai kokią dienelę gamtoje pailsėti, o tuo pačiu pervažiuoti šiuo maršrutu ir nurinkti galbūt neteisėtai sustatytus kelio ženklus. (Labai įdomu būtų sužinoti, iš kur jie nugvelbti?!) Beliktų tik spalvotus kaspinėlius, žyminčius maršrutą, ant medžio šakų kryžkelėse pririšti. O jeigu dar kelias rodykles pastačius -  būtų visai fantastiška. Naudos būtų ir kernaviškiams, ir čiobiškiečiams. Nuostabios Neries apylinkės žavi ir traukte traukia. Juk net paties Čiobiškio pavadinimas kilęs nuo to, kad senais laikais įvairūs keliautojai “čia biški” sustodavo pailsėti, pasistiprinti. Šalia kelio įsikūrusios sodybos šeimininkas galėtų karštos arbatos ar šalto vandenėlio pasiūlyti. (Atsižvelgiant į tai, kokiu metų laiku keliaujama.) O jeigu Kernavėje ir Čiobiškyje įrengus dviračių nuomos punktus?!  Labai gaila, kad šiais laikais nuo gerų norų iki rimtų darbų – gili bedugnė. Mažai tikėtina, kad koks nors verslininkas susigundytų panašiu versliuku, o rajono valdžiai tokie niekai nerūpi, nes kitaip… būtų jau seniai kitaip.

Pagaliau po ilgų klaidžiojimų pasiekėme pirmąją Lietuvos sostinę Kernavę. Parduotuvėje nusipirkome penkis litrus vandens ir nuo šios minutės tapome nepriklausomi – galėjome nakvoti net ir ten, kur geriamojo vandens nėra nė kvapo. Penkiems žmonėms penkių litrų vandens vakarinei košei ir rytinei arbatai išsivirti iš bėdos pakanka. Iš lėto nusileidome į garsųjį Pajautos slėnį. Leidžiantis pakalnėn nuo mūsų ir mūsų mantos svorio net dviračių stabdžiai gailiai cypti pradėjo. Atsigręžę žvilgsniais palydėjome Aukuro ir Lizdeikos kalnus bei Mindaugo sostą ir numynėme tolyn. Važiuoti buvo smagu, nes per patį slėnio vidurį mus vedė tiesus lyg styga asfaltuotas kelias. Nusprendėme važiuoti iki galo ir pažiūrėti, kur tas anaiptol ne “pilkas kelelis” veda. Už kokio kilometro jis mus atvedė į prie pat Nėries išdygusią pilaitę. Toliau pavažiavus matėsi dar kelios. Padiskutavę priėjome prie išvados, kad iš tikrųjų laimė ne pinigai, o jų kiekis…  Nebent Pajautos slėnyje kunigaikščio Kerniaus palikuonys įsikūrė. Ir taip svarstėme, ir anaip. Vienas dalykas tikrai aiškus -  čia tikrai įsikūrė ne paprasti mirtingieji…

Netrukus asfaltas, o kartu ir turtingųjų kvartalas baigėsi. Dar kiek pavažiavę įsirėmėme į aukštą Neries krantą. Pajautos slėnis baigėsi, baigėsi ir mūsų pirmos dienos kelionė. Pačiame slėnio gale aptikome nedidelę medinę pirkią. Namų šeimininkas mus nuvedė į Neries pakrantę, aprodė nakvynės vietą. Čia buvo įrengta laužavietė, stovėjo medinis stalas, tvirti suolai. Net šieno buvo nakčiai po užpakaliu pasidėti. Iš pradžių šeimininkas pasiūlė daržinėje pernakvoti, tačiau mes griežtai atsisakėme. Patys turėjome net keturis namelius – palapines. Tiesa, Donato skolintos palapinės konstrukcija buvo tokia idiotiškai paini, kad jis po pusvalandžio bergždžių pastangų nusispjovė ir įsiprašė miegoti pas Egidijų.

Šeimininkas pasitaikė ne tik svetingas, bet ir iškalbingas. Tiesiai šviesiai mums paporino, kad daug tokių kaip mes – “trenktų per galvą” – per vasarą jo sodyboje apsilanko. Daugiausia atplaukia valtimis, o štai dviračiais – pirmą kartą. Taigi, buvome pamaloninti… Miegojome puikiai. Sapnuose mus visus aplankė senų senovėje čia gyvenusių amatininkų vėlės, kurios daug paslapčių mums pakuždėjo. Tik vadovas per miegus blaškėsi. Rytą paaiškėjo, kad sapnavo, kaip mūsų stovyklavietę puola vokiečių ordino kariai…

Bus daugiau

Remigijus Bonikatas