Motinos turtas ir laimė – septyni dori vaikai

Ona Lučiūnienė išaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo septynis vaikus (sūnus Gintautas kairėje, sūnus Eimontas dešinėje).

Ona Lučiūnienė išaugino ir dorais žmonėmis išauklėjo septynis vaikus (sūnus Gintautas kairėje, sūnus Eimontas dešinėje).

Turbūt nesuklysiu pasakęs, jog pati dailiausia ir gražiausia sodyba Spietiškių kaime (Čiobiškio seniūnija) būtų Lučiūnų. Leidžiantis automobiliu nuo kalno, iš tolo pakeleivio akis glosto dviaukštis pastatas ir idealiai sutvarkyta aplinka. Kiekviena sodybos pėda, rodos, byloja apie šeimininkų pasiaukojimą kurti savo gyvenimo legendą. Galima tvirtai teigti, jog čia ne parodai ir ne praeiviams specialiai sukurtas grožis. Tikėtina, kad toje sodyboje tarp daugybės gėlių ir dekoratyvinių augalų gyvena šeima, turinti poetišką sielą ir darbą mylinčias rankas. Sodybos kieme pasitiko Ona Lučiūnienė – keturių sūnų ir trijų dukterų mama. Laiminga motina pristatė du atostogaujančius sūnus: vyriausiąjį Gintautą (vieną iš vyriausiųjų dvynių) ir jauniausiąjį Eimontą (vieną iš jauniausiųjų dvynių). Sodybos šeimininkė Ona Lučiūnienė pasiūlė prisėsti ir sutiko papasakoti apie savo didžiausią turtą – septynis dorais žmonėmis užaugintus vaikus.

Su vyru Antanu.

Su vyru Antanu.

Sunkiausia rūpintis dvyniais

– Mano visi vaikai labai geri, labai šaunūs, negaliu nė vieno išskirti, – keliskart iš pačios širdies kartojo daugiavaikė motina. – Jokios paramos iš valstybės nelaukėme. Abu su vyru Antanu auklėjome, mokėme savo vaikus. Sunku buvo, tik 1971 metais įvedė elektrą, vaikus auginti reikėjo be elektros, be dujų, be skalbimo mašinos. Maistą vaikams šildžiau ant „trinožkės“. Vaikai nuo mažų dienų žinojo, kas yra darbas, neturėjo jie kada per daug išdykauti, nes reikėjo dirbti, vyresniesiems mažesnius prižiūrėti. Vienam kartui skusdavau kibirą bulvių, tarkuodavau rankomis, nes tarkavimo mašinėlių nebuvo, paskui kepdavau blynus, kad galėčiau šeimą pamaitinti ir į mokyklą išleisti. Ypač sunku auginti dvynius, o juos turėjau dukart. Jeigu vienas verkia, tuoj pat prižadina kitą. Taip jau pas mus buvo, kad vyresni augino mažesnius. Lopšyje gulinčius mažėlius supdavo vyresni.

Vestuvių akimirka.

Vestuvių akimirka.

Šiandieną jau visi vaikai užaugę, sukūrę šeimas ir senokai palikę gimtąjį lizdą, bet motinos nepamiršta, nuolat ją lanko. Dideliuose ir tvarkinguose tėvų namuose Spietiškiuose drauge su motina gyvena sūnus Vigintas su šeima. Kiti išsibarstę po Lietuvą. Vyriausioji dukra Rima Tamoševičienė gyvena Širvintose, vyriausieji sūnūs Virginijus ir Gintautas (vyriausieji dvyniai) įsikūrė Nemenčinėje ir Vilniuje, duktė Palmyra Machalskienė gyvena Vilniuje, jaunėliai dvyniai irgi abu įsikūrė sostinėje: ir dukra Vilija Taralienė, ir sūnus Eimontas. Daugiavaikė motina pasidžiaugė, kad visi vaikai labai draugiški, nuoširdžiai bendrauja, ypač gražiai tarpusavyje sutaria ir vieni, ir kiti dvyniai. Mama pabrėžė, kad visi keturi sūnūs linkę prie technikos, visi pasirinko tėvo kelią ir dirba vairuotojais.

– Gražiausia savaitės diena yra šeštadienis, – sakė Ona Lučiūnienė, – tuomet atvažiuoja sūnūs, dukros, marčios, žentai, anūkai.

 Lučiūnų šeima LR Prezidentūroje.

Lučiūnų šeima LR Prezidentūroje.

Pašnekovė suskaičiavo, kad turinti net 12 anūkų. Visų jų vardus išvardijo ilgai negalvodama. Tai Mantas, Vilius, Laimutis, dvyniai Audrius ir Vitalijus, Aistė, Matas, Tomas, Tautvydas, Benas, Lina, Justas. Vyriausiam anūkui Mantui – 31-eri, jauniausiam Benui – tik 4-eri.

Žiūrėjusi, kad vaikai būtų sotūs ir aprengti

Ona Lučiūnienė kilusi iš netoli Spietiškių esančio Strazdų kaimo. Baigusi Musninkuose 8 klases, išvyko mokytis į Kauną. Baigė mašininkių kursus. Pašnekovės teigimu, spausdinimo mašinėle įgūdžiai išliko iki šių dienų, netgi dabar kompiuteriu laisvai rinktų tekstą, nors to darbo jau daug metų nėra dirbusi. Moteris sakė, kad, besimokydama Kaune, iki Čiobiškio 9 kilometrus eidavusi pėsčia, paskui su valtele keldavosi per Nerį, tada pėsčia iki Žaslių 19 kilometrų, o paskui jau traukiniu iki Kauno. Į tėviškę grįždavusi 1-2 kartus per mėnesį. Ypač pavojinga būdavo keltis per Nerį tuomet, kai upe plaukdavo ižas.

Virvyčių kolūkio laukininkystės brigada (Ona Lučiūnienė stovi pirma iš kairės).

Virvyčių kolūkio laukininkystės brigada (Ona Lučiūnienė stovi pirma iš kairės).

Po mokslų Kaune dirbo Širvintų vykdomajame komitete mašininke, tuomet komiteto pirmininkas buvęs Jaras. Moteris sakė, kad iš Širvintų dažnai grįždavusi į tėviškę, o ten, Pamusių kaime, vakaruškose ir sutikusi būsimą vyrą Antaną Lučiūną.

– Mūsų vestuvės buvo 1962 metų spalio 22 dieną, – sakė Ona Lučiūnienė. – Gražiai su vyru 50 metų sutarėme. Po vestuvių gyvenome ir Strazduose, ir Pamusiuose, kol 1980 metais persikėlėme į dabartinį namą. Vyras visą gyvenimą dirbo Virvyčių kolūkyje vairuotoju. Rudenį jau bus dveji metai, kai sunki liga jį pakirto.

Ona Lučiūnienė pasakojo, kad po vestuvių dar dirbo Virvyčių kolūkio kontoroje, bet paskui perėjo į laukininkystės brigadą ir triūsė ten.

Šiandieną aštuntą dešimtį metų skaičiuoti įpusėjusi moteris stebisi, iš kur anais laikais buvo tiek sveikatos, kad viską suspėdavusi padaryti namuose, dar netgi už 9 kilometrų esančią Čiobiškio bažnyčią pasiekdavo. Pasak pašnekovės, jaunystė viską gali, nebuvo sunku sėdus ant dviračio į Musninkus ar Gelvonus nuvažiuoti, netgi saviveikloje dalyvauti.

Pamusiuose buvęs saviveiklos kolektyvas (Ona Lučiūnienė stovi ketvirta iš kairės).

Pamusiuose buvęs saviveiklos kolektyvas (Ona Lučiūnienė stovi ketvirta iš kairės).

Moteris rodė nuotraukas, liudijančias Pamusiuose buvusius saviveiklos kolektyvus, vadovaujamus Juozo Andriuškevičiaus ir Janinos Bareikienės.

Daugiavaikė motina sakėsi, kad tik senatvėje pamačiusi jūrą, kai sūnus nuvežė parodyti, anksčiau kelionėms laiko neturėjusi, žiūrėjusi, kad vaikai būtų sotūs ir aprengti. Ona Lučiūnienė pasakojo, kad vaikus auginti labai padėjusios netoliese gyvenusios vyro ir jos mamos.

Šiandieną galima tik paspėlioti, kaip rūpesčių ir darbų sūkuryje besisukančiai daugiavaikei mamai buvo įmanoma visur spėti. Po darbo kolūkyje dar ir savo ūkiu pasirūpinti reikėjo. Vaikus auginančios moterys žino, kiek rūpesčių užgula, kiek darbų tenka motinai kiekvieną dieną nudirbti. O ši mama augino net septynis.

– Sunku buvo, kai vaikai pradėjo eiti į mokyklą, – sakė Ona Lučiūnienė. – Gerai, kol mokykla buvo čia pat, Pamusiuose, Lapelėse, o paskui toliau vaikams reikėjo keliauti. Labai verkiau, kai vyresnieji dvyniai Virginijus ir Gintautas į kariuomenę išėjo. Net Virvyčių kolūkio pirmininkas Vidmantas Bieliauskas guodė, sakė, kad blogai nebus, nes dvyniai abu kartu, jų niekas neišskirs.

Lučiūnų šeima apie 1965-uosius.

Lučiūnų šeima apie 1965-uosius.

Gyvena šiandien Ona Lučiūnienė gražioje sodyboje darbus dirbdama, šventes švęsdama, vaikus užauginusi ir gyvenimo keliu išlydėjusi. Pasak pašnekovės, neseniai šventusi garbingą jubiliejų. Vaikai mamai surengė labai gražią šventę, užsakė restoraną, pagerbė, pasveikino.

Pagerbta Prezidentūroje

Visus vaikus Ona Lučiūnienė su vyru Antanu gražiai išaugino ir išauklėjo dorais Lietuvos piliečiais. Motinos dienos proga šių metų balandžio 28 dieną buvo pagerbta LR Prezidentūroje: Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė už tai, kad išaugino ir gerai išauklėjo 7 vaikus, Onai Lučiūnienei įteikė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį. Motinos dienos proga Ona Lučiūnienė sulaukė socialinės apsaugos ir darbo ministrės Algimantos Pabedinskienės sveikinimo.

Suprantama, kad septynis vaikus užauginti nelengva, bet Ona Lučiūnienė visada yra geros nuotaikos ir energijos pavyzdys, kupina stiprybės ir meilės aplinkiniams. Savo buvimu šioje žemėje liudija, kad galima gražiai, prasmingai gyventi ir turėti didžiausią turtą – septynis dorus vaikus.

Romas Zibalas
Nuotraukos iš Onos Lučiūnienės asmeninio albumo

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+