„Mes padarėm gal netgi per daug…“

Svečiuose pas Širvintų krašto žmones

Kai naktį šalena, o dieną saulė dar šykštokai dalija šilumą, tai žemę mylinčiam žmogui darbų nei laukuose, nei soduose kaip ir nėra. Trumpa atokvėpio valandėlė prieš didžiuosius pavasario darbus turi būti išnaudota prasmingai. Šįkart pavyko pakalbinti Širvintų miesto gyventoją Albiną Rimšą, buvusį ilgametį rajono melioracijos vadovą, energingą rajono sąjūdžio grupės pirmininką, darbštų, sąžiningą, dorą žmogų, neseniai šventusį jubiliejinį gimtadienį. – 43 metus išdirbau melioracijoj, – sako Albinas Rimša. – 1958 metais atvykau iš Anykščių rajono, Jotkonių kaimo. Buvau ką tik baigęs Panevėžio hidromelioracijos technikumą ir gavau paskyrimą į Širvintas. Šį miestelį nusižiūrėjau dėl to, kad būtų netoli, išliktų artimas ryšys su tėviške. Ponas Albinas ilgai pasakojo apie savo gimtinę, esančią netoli Svėdasų. Gimtasis kaimas buvęs ant dviejų rajonų – Anykščių ir Kupiškio – ribos. Tėtis pirmininkavo kolūkyje, rėmė partizanus. Už tokią altruistinę veiklą buvo tuometinės valdžios nuteistas kalėti 25 metus ir 1953 metais ištremtas į Sibirą. Sunkūs buvo laikai. Reikėjo nepalūžti, laikytis.  Pašnekovas sakė, jog jis iš technikumo buvo paimtas į kariuomenę. Po privalomosios tarnybos grįžo ir vėl tęsė mokslus. Gavo iš bendramokslių konspektus, paruošė kursinius darbus ir sėkmingai baigė studijas. Laimė, kad Chruščiovui atėjus į valdžią tėvui teistumą sumažino ir po 7 tremties metų grįžo į Lietuvą. Pagarba gimtajam kraštui, tėvų įskiepytos vertybės išliko visam gyvenimui. 1988 gruodį įsikūrus Širvintų rajono sąjūdžio iniciatyvinei grupei, ponas Albinas buvo aktyvus narys, o nuo 1990 – ųjų – pirmininkas. Grupėje dirbo apie 15 iniciatyvių žmonių. Ypač buvo ruošiamasi įamžinti širvintiškių dalyvavimą Baltijos kelyje 1989 – aisiais. Albino Rimšos iniciatyva buvo pastatytas paminklinis akmuo prie Rimučių. Pašnekovas pasakojo, jog su akmenkaliu meistru ilgai ieškojo tinkamo riedulio, kol pagaliau buvo surastas netoli Pokiškių mokyklos ir su tralu atvežtas. Albinas Rimša buvo ir Roberto Antinio paminklo atstatymo komisijos narys. Drauge su iniciatyviais rajono žmonėmis skverelyje prie bažnyčios ieškojo paminklo nuolaužų, didžiąją dalį surado palaidotą palei šventoriaus sieną. Pašnekovas minėjo, jog buvo visokių trukdžių, netgi grasinimų. Didžiąją Albino Rimšos gyvenimo dalį, aišku, atėmė melioracija. Tai mėgiamas darbas, kuris buvo dirbamas atsakingai. Juk melioracija – tai toji gyvenimo pusė, kuri jaudina daugelį kaimo žmonių. Nuo senų laikų žinoma, kad melioruotoje, sukultūrintoje žemėje auga brandesnis grūdas, dera gausesnis derlius, būna pilnesnis aruodas. Ponas Albinas puikiai žino kiekvieną rajono kampelį. Sako, tuometinio melioracijos viršininko Petro Skiauterės nurodymu, dviračiu apvažinėjo visus melioruojamus objektus. Albinas Rimša nuo 1958 – ųjų iki Širvintų rajono panaikinimo 1962 – aisiais dirbo vyresniuoju inžinieriumi, paskui 2 metus Ukmergėje, o nuo 1965 metų, vėl atkūrus Širvintų rajoną, buvo paskirtas melioracijos viršininku. – Mes vykdėm užsakovo funkcijas, tvarkėm planavimą, finansavimą, darbų priėmimą iš rangovo, – prisiminė nuveiktus darbus buvęs melioracijos vadovas. – Gyvenom pagal komandas iš aukščiau. Jų būdavo visokių: iš pradžių viską šluodavo nuo žemės paviršiaus, paskui pamatė, kad negerai. Planai būdavo dideli. Širvintų melioratoriai vieni nepajėgdavo darbų atlikti, talkindavo partneriai iš Jonavos, Vilniaus, Kauno. Dažnai keisdavosi melioracijos, kaip organizacijos, pavadinimai: Melioracijos grupės valdyba, Sausinimo sistemų valdyba, Melioracijos sistemų eksploatavimo valdyba. Keitėsi ir žmonės – liko ištikimiausi, su kuriais dirbta daugelį metų, bendrauta. Ponas Albinas Rimša geru žodžiu minėjo Algimantą Vėbrą, Titą Bastį, Albiną Vitą, Romą Baltrukovičių, Albertą Mulevičių ir daugelį kitų. Paklaustas apie melioracijos ištakas, darbų specifiką, žmonių požiūrį į nukeliamas sodybas, į Lietuvos kaimo naikinimą, pašnekovas buvo atviras. Kai 1958 – aisiais pradėjo dirbti, rajone buvo nusausinta apie 1000 hektarų žemių, o 2000 – aisiais, kai išėjo į pensiją, jau 37 000 hektarų. Padaryta labai daug. Prievarta buvo iškeldinti kaimų žmonės, gyvenę prie autostrados „Vilnius – Panevėžys“. Ten 100 metrų atstumu nuo kelio neturėjo likti jokių sodybų. Toks buvo vyriausybės nurodymas. Tad nuo Barskūnų iki Viesų buvo nugriauta ir sunaikinta apie 15 – 20 sodybų. Su teismais reikalų nebuvo, viskas išsisprendė be ašarų. Buvusiose sodybvietėse palikdavo tik ąžuolus arba labai didelius medžius, kurių kelmarovė neįstengdavo nuversti. – Pinigų nepanaudosi, gausi papeikimą – romantika, – juokavo pašnekovas. – Planinis ūkis tuomet buvo, tuoj „ant kilimo“ pakviečia, jeigu ko nors neįvykdai. Mūsų norų niekas nepaisė. Norinčiųjų atiduoti melioracijai sodybas buvo labai daug, netgi eilės susidarydavo. Buvo duotas leidimas ir be melioracijos nusikelti pastatus, mums tik tekdavo sumokėti pinigus. Keista, kad tada visi buvo turtingi, niekam malkų nereikėjo, kelmarovė versdavo didžiulius sodus, rausdavo duobes ir viską užkasdavo – sulygindavo su žeme. Manau, kad dabar žmonės kitaip žiūrėtų į savo turtą, nors malkų pasigamintų. Ponas Albinas sakė, kad Širvintų krašto žmonės buvo susitaikę su tokiu atsisveikinimu su tėviške, su sodais, su praeitimi. Dauguma statėsi gyvenvietėse, kūrėsi, kiti, pardavę sodybas, išvažiuodavo pas vaikus į miestą. Vidutiniškai žmonės gaudavo už nugriautus namus, sunaikintas sodybas 3000 tuometinių rublių. Valdžia mokėdavo net iki 10 000. Jei įkainodavo didesnei sumai, tokią sodybą palikdavo, nes valstybei per daug kainuodavo. Anot pašnekovo, kuo sodas didesnis, tuo pinigai riebesni. Didžiulis pasipriešinimas tokiam Lietuvos kaimų naikinimui buvęs Suvalkijoj. Ten žemės derlingesnės, žmonės labiau prisirišę prie savo namų. Pašnekovas prisiminė tik vienintelį skausmingą įvykį Širvintų rajone, kai Anciūnuose buvo statomas gyvulininkystės kompleksas ir reikėjo išsikraustyti iš ten gyvenusiems žmonėms. Paskutiniai pinigai už sunaikintas sodybas buvo sumokėti 1990 – aisiais, paskui išmokos nutrūko. Pasak pašnekovo, daugiausia darbų sumąstydavo „Tėviškės“, Družų, Vileikiškių kolūkiai. Ten ypač molinga žemė, lygumos, tad darbai būdavo efektyviausi. Kalnuočiausias reljefas Vlado Žvirblio, Kernavės, Kiauklių kolūkiuose. Veltui išleisti pinigai už Rubikonių kaimo esančiuose durpynuose. Labai sunkus darbas buvęs, reikėjo kirsti krūmus, kasti griovius. Buvo pašarų trūkumas, tad tais laikais stengtasi investuoti į pievas, niekas pinigų neskaičiuodavo. Vyras apgailestavo, kad daug numelioruotų pievų dabar apaugo mišku, nėra prižiūrimos, didžiulė problema – bebrų daroma žala, ypač Zibalų seniūnijoje. – Mes padarėm gal netgi per daug, – šypsosi ponas Albinas Rimša. – Laikai tie patys, tik žmonės kiti. Dirbti visuomet reikėjo. Kaip sakoma, darbas durnių mėgsta, durnius darbą. Aš ir dabar dirbu, sodo namelį pasistačiau, esu sodų bendrijos „Širvinta“ pirmininkas, garažų bendrijos vadovas. Tų darbų sočiai. Nuobodžiauti nėra kada – tik dirbk. Visas gyvenimas – tai virtinė kasdienių darbų, kuriuos Albinas Rimša dirba kruopščiai ir rūpestingai. Laisvalaikiu sprendžia kryžiažodžius, domisi mokslo atradimais, geografija, skaito knygas bei laikraščius, su žmona Apolonija laukia užsukančių vaikų ir anūkų. Kai su žmona, prisėdę prie nuotraukų albumų, pasižiūri į praeitį ir prisimena, ką gera turi, tai nei sukaupti turtai, nei užimtos pareigos neturėjo reikšmės, o tik geri darbai, nuveikti žmonių labui, savam kraštui, tėvynei Lietuvai, yra svarbūs ir reikšmingi. Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

1 Atsakymas į "„Mes padarėm gal netgi per daug…“"

  1. vincas.J. parašė:

    Gerai pazystu Albina,doras geras ,didis Lietuvos patriotas .Sekmes tau ir stiprios sveikatos. Vincas.

Comments are closed.

scroll to top
+