Kiekvienam – pagal darbą. Ar tikrai?

Balsas tyruose

Mano kartos žmonės puikiai prisimena socializmo sistemos lozungą „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal darbą“. Šūkis geras ir teisingas, bet turbūt visus labiau viliojo komunizmo santvarkos samprata „Iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam – pagal poreikius“. Sutikit, jei būtų pavykę tai įgyvendinti, tai bent gyvenimas prasidėtų! Deja, komunizmo nesukūrėm, o ir iš socializmo viršūnėn vedančio kelio seniai išklydom, vadovaujamės kitais lozungais. Dabar ne kiekvienas gali parodyti savo sugebėjimus, o kad atlygis atitinka darbą, daugeliu atvejų irgi diskutuotina. Bet kad mokama už atliktą darbą, nenuginčys niekas. Rašytojas gauna honorarą už išleistą knygą, nesvarbu, ar ją parašė per savaitę, ar per dešimt metų. Pardavimo vadybininkui ar brokeriui mokama už sandorį, ir niekam nerūpi, kiek laiko ir pastangų jam tai kainavo. Ir grioviakasys gaus sutartą atlygį už iškastą griovį, nesvarbu, kiek laiko jį kasė ir kiek kastuvų sulaužė. Sąrašą galima tęsti ir tęsti… Atrodytų, kam kalbėti apie tai, kas visiems žinoma ir nekelia abejonių? Ar tikrai nekelia? Ar tikrai visi pas mus gauna atlygį už ATLIKTĄ darbą? Jei pagalvojote apie valdininkus, Seimo ar Vyriausybės narius ir pan., galvokit iš naujo, šiandien kalba ne apie juos. Lietuvoj klesti įvairios tarnybos, sugebančios pasipinigauti už nieką.

Neseniai skaičiau pasakojimą apie antstolį, kuris socialiai remtinai moteriai neparašė pažymos, kol ji nesusimokėjo už jo paslaugas. Taip, susimokėti privalu, jei padaryta tai, kas prašoma. Šiuo atveju jis turėjo išieškoti alimentus iš buvusio vyro. Išieškojo? Ne. Tad už ką atlyginimas? Rezultato juk nėra. Daug metų dirbau draudimo rinkoje ir komisinį mokestį gaudavau už sudarytą sutartį, nepaisant to, kiek laiko ir sąnaudų reikėjo klientų paieškai. Minėtas antstolis nusiuntė keletą paklausimų, taigi, šį tą nuveikė, bet rezultato nebuvo, skola nesumažėjo nė litu.

Dažnas pasakys: pati kalta, nereikėjo kreiptis. Deja, reikėjo. Pagal nustatytą tvarką, prašant valstybės paramos, turi įrodyti, jog darai viską, kad tos paramos nereikėtų. Todėl daugeliu atvejų moterys priverstos kreiptis į antstolius tik tam, kad galėtų gauti pažymą, nes iš tėčio – veltėdžio ir antstolis ne taip lengvai pinigėlius išgauna. Aptariamuoju atveju pažymos reikėjo tam, kad  trys vaikai galėtų gauti nemokamus pietus mokykloje. Pažyma buvo išduota tik sumokėjus apie pusantro šimto litų. Pusantro šimto už porą formalių užklausų! Kalbėdamasis su žurnaliste antstolis arogantiškai pareiškė, kad galėjo ir nereikalauti tų pinigų, pritaikyti lengvatą. Bet kam stengtis, juk ne jo vaikai liks nepavalgę. Beje, ir tos pažymos, kurias privalu pateikti kas ketvirtį, išduodamos ne veltui, kainuoja dešimtį litų.

Pasipelnyti iš neatlikto darbo nevengia ir geodezinių matavimų specialistai. Neseniai pažįstamas pensininkas skundėsi, kad kreipęsis dėl detaliojo plano, turėjusio kainuoti penkis šimtus, buvo priverstas pusę sumos įmokėti avansu ir liko tuščiomis rankomis: plano išdavimas sustabdytas, o avansą grąžinti matininkai atsisakė. Klasikinis pasipinigavimo atvejis.

Turbūt nevertėtų kaltinti konkrečių asmenų, manau, kad kalčiausia yra sistema, naudinga ne prašančiajam, o vykdančiajam. Ar kas imsis ją keisti?

Janina Pukienė

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)
scroll to top
+