Keturioms kartoms po vienu stogu ne per ankšta…

Drazdauskų šeima: viduryje sūnus Matas, mama Daiva, tėtis Dainius. Iš kraštų dukterys Eglė ir Miglė...

2008 metų rugsėjo 15 dieną priimtas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo  pakeitimo įstatymas, kuriuo įtvirtinta nauja gyvenamosios vietovės bendruomenės atstovo – seniūnaičio – institucija. Šiais metais Lapelių kaime išrinktas naujas seniūnaitis Dainius Drazdauskas – ūkininkas, policininkas, šeimoje mylimas sūnus ir anūkas, mylintis vyras ir rūpestingas tėvas. Dainius mielai sutiko atsakyti į kelis „Širvintų krašto“ klausimus.

– Sakoma, kad seniūnaitis – nemokama pagalba seniūnui…

– Sutinku. Seniūnaitis renkamas 2 metų kadencijai ir dirba visuomeniniais pagrindais. Mane išrinko šių metų pradžioje. Taigi, esu dar visiškai „jaunas“ seniūnaitis. Pagal įstatymą darbas visuomeniniais pagrindais – tai darbas, už kurį joks atlyginimas nemokamas. Labai nesureikšmindamas šių pareigų manau, kad tie pinigai nelabai ir reikalingi. Juk svarbiausia – bendravimas su žmonėmis. Kaime atsiradusias problemėles aptariame bendruomenės susirinkimuose.

– Tame pačiame įstatyme, apibrėžiančiame seniūnaičio pareigas, dažnai vartojamas žodis „skatinti“. Skatinti prižiūrėti aplinką, skatinti dalyvauti kultūriniuose ir sportiniuose renginiuose…

– Mano vaikystė prabėgo Lapelėse, mūsų šeima iš Kaišiadorių rajono persikėlė dar 1977 metais, todėl visi Lapelių žmonės man pažįstami. Reikia „skatinti“, nes prievarta žmonių į renginius nesuvarysi, ne tie laikai. Paprasčiausiai, gyvendamas kaime, bendrauji, kalbiesi su žmonėmis, tiesiog gyveni, matyt, tuo pačiu ir skatini…

– Ar turi seniūnaičiai kokį nors dokumentą, patvirtinantį šią pareigybę? Juk ginant kaimo žmones kokioje nors valstybinėje įstaigoje jus gali tiesiog ignoruoti.

– Be abejo, gali ir taip būti. Bet aš savo darbą labiau įsivaizduoju įtraukiant gyventojus į visuomeninį gyvenimą, norėtųsi kažką nuveikti visų Lapelių labui, nes žmonės yra truputį inertiški – juos „uždegti“ ne taip lengva, o į įstaigas tegu kreipiasi seniūnas.

– Vieni sako, kad seniūnaičiai nereikalingi, kitų nuomonė priešinga. Kaip atrodo jums?

– Kodėl jie gali būti nereikalingi? Juk seniūnaitis nepriklauso biurokratiniam aparatui, jokio atlyginimo jam niekas nemoka. Seniūnaitis, gyvendamas tame pačiame kaime, geriau už bet kurį valdininką pažįsta to kaimo bėdas. Pavyzdžiui, šiandien mūsų didžiausia problema – duobėtas, nelygus pagrindinis kaimo kelias. Žinome, kad jis buvo įtrauktas į Savivaldybės kelių remonto planus, tačiau dėl ankstesnės Savivaldybės administracijos klerkų vilkinimo šiuo metu dar tik vyksta viešųjų pirkimų konkursas. Na, o koks šeimininkas žiemą kelius tiesia? Tikimės, kad darbai prasidės pavasarį.

– Pagal gyvenamąją vietą jūs esate lapeliškis, o pagal darbą – vilnietis? Kuo jūs pats jaučiatės esantis?

– Nors gimiau Kaišiadorių rajone, dirbu Vilniuje, tačiau save laikau grynu lapeliškiu. Mano mama kilusi iš Kaišiadorių rajono Krivonių kaimo, esančio kitoje Neries pusėje, o tėvas iš Širvintų rajono Liuliškių kaimo. Mokiausi Lapelių pradinėje mokykloje, mano pirmoji mokytoja buvo Otilija Šmaukštienė. Nuo ketvirtos klasės pradėjau lankyti Čiobiškio pagrindinę mokyklą. Esu labai dėkingas šiai mokyklai, atvėrusiai akis į gyvenimą, ją visada prisimenu tik šviesiai. Baigęs Vilniaus politechnikumą, po vasaros atostogų pradėjau dirbti policijoje. Šiuo metu esu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato operatyvaus valdymo skyriaus vyriausias specialistas. Tarnybą pradėjau 1991 metais Širvintų rajono policijos komisariate, tačiau jau 1994 metais persikėliau į Vilnių.  1998 metais su šeima nutarėme apsigyventi miete, todėl išvažiavome į Vilnių. Ten užaugo dukros, ir tik gimus sūnui, grįžome atgal į Lapelių kaimą.

– Mūsų pokalbio pradžioje jūsų mama minėjo, kad šiame name gyvena keturios kartos?

– Taip ir yra. Jauniausioji karta – tai mūsų vaikai: ketverių metukų sūnus – „namų generolas“ Matas ir dvi devyniolikos metų dukros dvynukės. Miglė mokosi Vilniaus universitete, o Eglė – Olandijoje, Roterdamo universitete. Nors ir dvynukės, tačiau ir pomėgiai, ir charakteris skiriasi, matyt, jos nėra identiškos dvynės. Antroji karta – aš ir mano žmona Daiva. Žmona dirba Vilniuje, viešojoje įstaigoje „Romų visuomenės centras“, ir auklėja čigoniukus. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad tai lygiai tokie patys vaikai kaip ir visi, gal tik likimo daugiau nuskriausti. Trečioji karta – mano mama Genutė, o ketvirtoji – 88 metų senelė, mamos mama Anastazija Grendienė.

Centre - Lapelių kaimo seniūnaitis Dainius Drazdauskas, kairėje - jo mama Genutė, dešinėje - senelė Anastazija.

– Esate idealus seniūno pagalbininkas – seniūnaitis-policininkas?

– Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar ne… Jaunimėlis šiek tiek privengia. Juk kaip policininkas tas pačias teises ir pareigas turiu ne tik Vilniuje, tačiau ir visoje Lietuvoje. Žinoma, policininko teisės ir pareigos yra apibrėžtos policijos veiklos įstatyme, be to, pagal teritorinį suskirstymą yra apylinkės tyrėjai, yra vietos policija. Savo pareigą atlieku ne tik kaip policininkas, tačiau ir kaip pilietis – niekada nevengiu padaryti pastabą, paaiškinti tinkamo elgesio normas.

– Gal turite kokį įdomų pomėgį? Vieni medžioja, kiti žuvauja, treti kolekcionuoja visokius daiktus…

– Ūkininkauju. Tai – ne tik darbas, bet kartu ir pomėgis. Tai tas dalykas, kurio taip trūko gyvenant Vilniuje. Save priskiriu prie smulkiųjų ūkininkų, nes turiu vos 26 hektarus žemės ir jokiu būdu nenoriu lygintis su tikrais ūkininkais, galinčiais išgyventi vien tik iš savo ūkio.

– Telefonu esate minėjęs, kad Lapelės – gražiausias kaimas Lietuvoje…

– Galiu ir dabar tą patį pakartoti. Pavartykite Lapelių Facebook-o puslapius. Ten mano kolega metraštininkas fotografuoja mūsų renginius ir nuotraukas skelbia internete. Lapelių kaimas iš tikro įsikūręs nuostabaus grožio vietovėje. Man Lapelės – pasaulio centras. Sutikite, kad ir kaimo pavadinimas gana įdomus, tik sunku pasakyti, nuo ko jis kilęs. Vieni sako nuo „lapių“, kiti – nuo „lapų“…

– Jūsų ateities planai…

– Svarbiausias tikslas – užauginti sūnų. Mano gyvenime patys svarbiausi ir brangiausi žmonės – mano vaikai. Po dukterų gimimo, praėjus penkiolikai metų, kaip meilės ženklą „pasidovanojome“ sau sūnų. Tarp kitko savo žmoną įsimylėjau dar būdamas pradinukas, ketvirtoje klasėje… Vos įžengęs į klasę ją pamačiau ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjau. Ir visiškai nesigailiu…

Kalbėjosi Remigijus Bonikatas