Kai rugsėjai beldėsi širdin…

Rugsėjo 1 – oji – Mokslo ir žinių diena

Sakoma, kad žmogaus vertė – ne jo maistas, ne drabužiai, ne baldai, bet jis pats. Jo gerumas, žmogiškumas, taurumas ir nuoširdumas spinduliuoja iš akių. Tokia buvusi ilgametė Juodiškių pagrindinės (jau buvusios!) mokyklos direktorė Zigfrida Alšauskienė – daugiau nei tris dešimtmečius atidavusi vaikams, mokyklai, mokytojams. Dauguma jos buvusių mokinių ir kolegų turbūt nežino kito direktorės pranašumo požymio, išskyrus gerumą.

– Praėję metai buvo geri, – braukdama aukštyn sidabru tviskančius plaukus, sako buvusi mokyklos direktorė Zigfrida Alšauskienė. – Didelių nusivylimų neturėjau, kolektyvas visose darbovietėse buvo geras, su visais sutardavau geruoju. Mokinius paveikdavau tik gerumu.

Pedagoginio darbo pradžia buvo Semeliškėse (tuometinis Vievio rajonas), paskui darbas Paberžės vidurinėje mokykloje (Vilniaus rajonas). Teko dirbti pionierių vadove, ruošti daugybę renginių, išvykų, talkų. Pasak pašnekovės, Paberžėje drauge su direktoriaus pavaduotoja Aldona Pivarauskiene daugybę Rugsėjo pirmosios švenčių rengusios, pionieriškus rytmečius ruošusios, netgi respublikiniuose renginiuose su moksleiviais dalyvavusios, daugybės svečių ir tikrintojų iš Vilniaus sulaukdavusios. Lengva nebuvę. Zigfrida Alšauskienė džiaugiasi buvusiomis Paberžės mokyklos moksleivėmis – dabar garsinančiomis Širvintų kraštą – Savivaldybės švietimo ir sporto skyriaus vedėja Regina Jagminiene, gydytoja Viktorija Trinkūniene, muzike Irena Vasiliauskiene.

Į Juodiškius mokytoja Zigfrida atvyko 1976-aisiais iš Paberžės, jau turėdama dvidešimties metų pedagoginio darbo patirtį. Atvykimo priežastis labai paprasta – vyras Algis Alšauskas gavo paskyrimą į nuošalų Širvintų rajono kraštą dirbti miškininku. Teko su visa šeima kraustytis į Juodiškius.

Gyvenime pravertė sukauptos žinios Kauno pedagoginėje mokykloje, Vilniaus pedagoginiame universitete. Įgyti pradinių klasių ir istorijos mokytojų diplomai, darbo patirtis, tolerancija ir pripažinimas atvėrė galimybes mokytojai Zigfridai Alšauskienei siekti karjeros, vadovauti mokyklai. Buvęs Juodiškių mokyklos direktorius Petras Butkevičius pasiūlė dirbti su prailgintos darbo dienos grupės vaikais. Deja, to darbo dirbti neteko, mat tais pačiais metais buvęs direktorius išvyko į Pagirius (Vilniaus rajonas) ir Zigfrida Alšauskienė buvo paskirta mokyklos vadove. Su didžiule pagarba mokyklos direktorė minėjo ją – vos „iškeptą“ ugdymo institucijos vadovę – vadybos pagrindų mokiusius tuometinį Švietimo skyriaus vedėją Kazimierą Baroną ir mokyklų inspektorių Petrą Pauliukonį. Pašnekovė juos prisimena kaip labai taktiškus ir sumanius žmones, daug metų atidavusius krašto švietimo sistemos tobulinimui. Tais laikais buvę švietimo vadovai organizuodavę daugybę metodinių išvykų po rajono ir respublikos mokyklas. Buvo sudarytos galimybės jauniems mokyklų vadovams semtis vadybinio darbo patirties, ieškoti naujovių, įgytas žinias pritaikyti praktiškai.

Mokyklos vadove Zigfrida Alšauskienė dirbo iki 1990-ųjų vasaros. Labai rūpindavosi jaunais mokytojais, motiniškai juos globodavo, aiškindavo bendravimo su tėvais ypatumus, stengdavosi pastebėti jaunųjų pastangas, paskatindavo, pagirdavo. Gebėjo bendrauti tiek su jaunais, tiek su brandaus amžiaus kolegomis, puoselėjo pedagogų kūrybiškumą. Tik darbas, darbas, rūpesčiai dėl remonto, dėl mokytojų stokos buvo nuolatiniai direktorės palydovai. Mat baigę mokslus specialistai ilgai neužsibūdavo nuošaliame kaime, po metų kitų palikdavo mokyklą. Nebuvo mokytojams Juodiškiuose butų, iš miesto atvykusius jaunus pedagogus gąsdindavo krosnimis šildomos klasės, dūmai, pereinamos patalpos. O direktorei vėl rūpesčiai, vėl ieškojimai.

Buvusi direktorė prisiminė, kiek daug jėgų ir nervų kainuodavo mokyklos remontas. Ir dabar dėkinga buvusiems Juodiškių tarybinio ūkio direktoriams Jonui Varnui ir Vytautui Gobiui, Švietimo skyriaus ūkio dalies vedėjai Marytei Petrikienei, kurie parūpindavo dažų ir kitų statybinių medžiagų. Anot pašnekovės, pati dažydavusi lubas, o sienas ir grindis gražindavo mokiniai, mat tuomet vaikams vasarą būdavo gamybinė praktika. Talkindavo ir mokytojai, ir mokyklos techninis personalas. Mokykla visuomet rugsėjį pasitikdavo kvepianti dažais, išpuoselėtais gėlynais. Direktorė ir šiandien nuoširdžiai dėkoja puikioms pagalbininkėms: Janinai Krasauskienei, Petrutei Maišelienei, Pranei Apavičienei ir kitoms. Pradėjusi vadovauti mokyklai, rado idealiai sutvarkytą aplinką, tad teko išlaikyti „esamą lygį“. Mokykla įsikūrusi sename dvare, pastatus supo išlakūs maumedžiai, kiti egzotiški augalai, didžiulis sodas. Visą aplinką prižiūrėjo patys mokiniai. Jie, vadovaujami klasių auklėtojų, rūpinosi parko grožiu, švara ir tvarka. Labai sumanūs klasių auklėtojai buvo Vlada Kalesnykienė, Irena Vilčiauskienė, Veronika Stankevičienė, Vigilijus Putna, Stasė Gobienė.

– Labai laukdavau jaunų specialistų, – pasakoja direktorė, – jų veržlumas, iniciatyvumas, jaunatviškas ryžtas įnešdavo šviežumo į kolektyvą. Daug gerų ir išmintingų žmonių sutikau savo gyvenime. Net apsiverkiu kartais prisiminusi tuos, kurie mane supo. Kai labai liūdna, lipu į namo antrą aukštą, imu nuotraukų albumus, verčiu lapus, žvelgiu į taip gerai pažįstamus veidus. Kokie jauni ir gražūs kažkada visi buvę. Labai laukdavau rugsėjų, kuomet mokyklos kiemas suklegėdavo nuo sugrįžusių vaikų balsų. Rugsėjį būdavo graudu žiūrėti į pirmokėlius, verkiančius ir niekaip nepaleidžiančius motinos rankos. Koks stiprus ryšys tarp mamos ir vaiko buvęs, graudintis vertęs. Tokius dalykus tik mokytojas gali pamatyti ir tik jis nerimstančią vaiko širdį geba paguosti. Labai sunku būdavo išlydėti išeinančius iš mokyklos vaikus – juk susigyveni kaip su savais. Prasmingi metai buvę, kai rugsėjai į langą belsdavosi. Visada prisimenu savo mokinius, kurie gerais darbais garsino paprastą kaimo mokyklėlę, o dabar darbuojasi Lietuvos labui, yra gabūs specialistai, gerbiami žmonės. Tai Rasa Maišelytė, Arūnas Stankevičius, Jūratė Maišelytė, Artūras Varnas, Roma Džiovėnaitė, Arūnas Cijūnaitis, Jūratė Blažytė, Vilma Steponavičiūtė, Arūnas Pumputis, Jolita Vilčiauskaitė, Žavinta Pumputytė ir daugelis kitų. Dabar mano namai – kaip muziejus: laikau daiktus, kurie primena praeitį, buvusius mokinius, bendradarbius. Dukros dėl senienų kartais priekaištauja, bet pykti nereikėtų – juk istorijos mokytoja buvau…

Ir dabar, žvelgdama į prabėgusias dienas, į praėjusius metus, kai rugsėjai belsdavosi širdin, buvusi mokyklos direktorė Zigfrida Alšauskienė džiaugiasi šia akimirka – nuostabia ir nepakartojama. Joje telpa viskas: nuveikti darbai, nuoširdžiai pasakyti žodžiai, namo kieme svyrantys didžiuliai įvairiaspalvių jurginų žiedai, gausų derlių nokinančios obelys, krintantys gelstantys lapai bei dangų graudinančios paukščių virtinės. Rudenėja… Vėl rugsėjis… Iš vakarykštės dienos beliko prisiminimai, o rytojus tebėra graži svajonė.

Romas Zibalas

Sending
Skaitytojų įvertinimas
0 (0 įvert.)

3 Atsakymai į “Kai rugsėjai beldėsi širdin…”

  1. Buvusi mokinė parašė:

    Mano pati geriausia ir brangiausia mokytoja.

  2. Anonimas parašė:

    Pagarba buvusiai Direktorei, nors savo laiku pykdavom, kad apliną tvarkyti reikėdavo per fizinio lavinimo, darbų, biologijos pamokas, bet ne per istorijos… Vaikiškas tas pyktis buvo, kai dabar pagalvoji…
    Arūnas C.
    P.S. Linkėjimai Mokytojui Romui Zibalui – pamenu Jus taip pat puikiai, kaip ir Jūs mane 🙂

  3. Visiii parašė:

    Pavyzdys visiems: kukli, jautri, supratinga.

Comments are closed.

scroll to top
+