Šiomis dienomis Lietuvoje kilo diskusijų, kai buvo paskelbta apie planus vietoje dabar tik teritoriškai egzistuojančių 10 apskričių palikti keturias. Tokią viziją pateikė Ūkio ministerija, siūlanti Lietuvą suskirstyti vos į keturis regionus: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių. Pastarajam priklausytų ir Panevėžio miesto bei rajono, Kupiškio, Pasvalio, Biržų ir netgi Rokiškio rajono savivaldybės.
Svarstydami, ką tai duotų regionams ir Lietuvai, Ūkio ministerijos karjeristai nutylėjo, kad sumanymas nėra jokia naujovė. Įgyvendinus šį planą, Lietuva grįžtų į … praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pradžią. Panaikinus nuo 1948-ųjų Lietuvos TSR veikusią 41 apskritį ir 320 valsčių, 1950-ųjų sausio 1-ąją buvo įkurtos Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus sritys (kaip sakytų rusakalbiai – „oblastys“) ir joms pavaldūs 87 rajonai. Beje, ir tada Panevėžys priklausė Šiaulių sričiai.
Po 1950-ųjų reformos mažiausia sritis pagal plotą ir rajonų skaičių (16) buvo Klaipėdos, o didžiausiai pagal plotą Vilniaus sričiai priklausė 24 rajonai, tarp kurių buvo dabar mūsų ausiai skambančių neįprastai, kaip antai – Daugų, Dūkšto, Dusetų, Eišiškių, Kavarsko, Naujosios Vilnios, Nemenčinės, Pabradės, Smėlių, Švenčionėlių, Vievio rajonai.
Turbūt tokia reforma nelabai pasiteisino, nes vos po trejų metų Lietuvos suskirstymo į „oblastis“ buvo atsisakyta, o dar po kelerių metų rajonų skaičius sumažėjo iki 79. Pirmiausia Vilniaus srityje neliko šiandien koldūnais garsėjančio Kavarsko rajono, taip pat šiandien visų ir visiškai pamiršto, daug kam nežinomo ir negirdėto Smėlių rajono.
Dar po ketverių metų, 1963-iaisiais, iš aukščiau paminėtų smulkiųjų rajonėlių buvusioje Vilniaus srityje beliko tik Eišiškių rajonas. Beje, tada buvo nutarta atsisakyti ir Širvintų rajono, tačiau nuo 1965-ųjų pradžios jis vėl buvo grąžintas į administracinį LTSR žemėlapį, o Eišiškių rajonas dar egzistavo iki 1972-ųjų, kol jo centras su visais partkomais ir ispolkomais kažkodėl buvo perkeltas į tuo metu dvigubai mažesnius Šalčininkus. Dėl šito perkėlimo rajonas ir buvo pavadintas pastarojo miesto pavadinimu.
Sovietmečio eros pabaigoje Lietuvoje veikė 44 rajonai. Tai truko ketvirtį amžiaus, administracinių suskirstymų ir perskirstymų reformatoriai tapo stagnatikais, apsiramino ir šios temos nebejudino. Ir tik po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, 1994-aisiais pradėjus naują reformą, buvo atkurta 10 apskričių, o susmulkinus kai kuriuos rajonus – „prigaminta“ 60 savivaldybių, nors naujosios, lyg kokios nevisavertės, rajonais taip ir nebuvo pavadintos, o senosioms taip ir liko rajonų statusas.
Prisiminus 1950-1955 metais veikusį Smėlių rajoną tenka pastebėti, kad tuomet jis buvo vienintelis, turėjęs tik nuo miesto dalies kildinamą pavadinimą. Smėliai – Ukmergės miesto dalis, įsispraudusi tarp kairiojo Šventosios upės kranto ir Pivonijos bei Gėlių rajonų.
Smėlių rajonas buvo sudarytas 1950 metų birželio 20 dieną iš buvusios Ukmergės apskrities 20 apylinkių ir Širvintų apskrities 8 apylinkių. Iki 1953 metų rajonas priklausė Vilniaus „oblasčiai“. 1954-aisiais buvo šiek tiek pakeistos Smėlių rajono ribos, o nuo kitų metų liepos 1-osios jis buvo panaikintas. Būtent tada, nelikus Smėlių rajono, iki 1949-ųjų Širvintų apskričiai priklausiusios Šešuolių ir Kulniškių apylinkės negrįžtamai atiteko Ukmergės rajonui, o Bagaslaviškio, Gelvonų, Juknonių ir Mančiušėnų apylinkės buvo grąžintos Širvintų rajonui, kuriam kiek anksčiau, 1950-aisiais, iš Ukmergės apskrities buvo perduota Kiauklių apylinkė.
Istorikai mėgsta pabrėžti, kad pagal nerašytus dėsnius istorija, kaip ir mada, keliauja ratu, t. y. – kartojasi. Tik taip galima pavadinti ir Ramūno Karbauskio bei Sauliaus Skvernelio sudarytos „profesionalų“ valdžios sumanymus grįžti prie 4 regionų (sričių, o gal „oblasčių“?) administracinio suskirstymo. Negi kitas žingsnis bus esančių rajonų ir savivaldybių skaičiaus didinimas iki kažkada buvusių 87 ir pamiršto Smėlių rajono atgaivinimas?
ŠK
