Mūsų bičiuliai
Kad aplenktų gyvenimo negandos…
2014 metų „Širvintų krašto“ prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo laimėtoja širvintiškė Danutė Jatkauskienė sako, kad rajono laikraštį prenumeruoja ir skaito nuo pat Širvintų rajono atkūrimo 1965 metais. Tuomet su šeima apsigyveno Širvintose ir pradėjo prenumeruoti rajono laikraštį. „Širvintų kraštą“ Danutė užsiprenumeravo ir šiems metams – o kaipgi be rajono naujienų.
Laikraštyje moteriai įdomu viskas, kai kuriuos straipsnius, sako, net po kelis kartus perskaito. Pažįsta daug rajono žmonių, todėl su didžiausiu susidomėjimu skaito pasakojimus su rubrikomis „Svečiuose pas Širvintų krašto žmones“, „Nekasdieniai susitikimai“, atkreipia dėmesį ir į sveikinimus – juk įdomu, kas kokį jubiliejų švenčia. Perskaičiusi užuojautas, apgaili anapilin iškeliavusiuosius ir apie trapią žmogaus būtį pamąsto. Mat ir pačios gyvenimas nuo pat mažens skaudžiomis netektimis paženklintas…
Tėvas Juozas Jurkūnas – politinis kalinys – 1954 metais mirė Magadane. Ten ir palaidotas. Mamos šeima neteko 1948-aisiais. Danutei tik penkti metukai ėjo. Vyriausiam broliukui Stasiui tebuvo devyneri (jo jau irgi nebėra tarp gyvųjų, pačiame jėgų žydėjime mirė), viduriniajam Pranui – šešeri. Vaikus „išsidalino“ giminės. Broliukus paėmė mamos seserys į Kaišiadoris, o Danutę išsivežė tėvo pusbrolis į Pasodninkus.
Mergaitė mokėsi Liukonyse, vėliau lankė Gelvonų vidurinę mokyklą. Tik našlaičio dalią patyręs žmogus gali suprasti, kaip sunku gyventi, kai trūksta mamos meilės, šilumos, atjautos, o ir išsikalbėti, išsipasakoti nėra kam…
– Ištekėjau jauna, vos 18-os,- prisimena Danutė. – Vyras Ignas – iš Paberžės kaimo Musninkų seniūnijoje. 1962 metais gimė dukrytė Laimutė, vėliau – sūnus Dainius. Šeima pasistatė Širvintose namą. Danutė dirbo elektros skaitiklių kontroliere, Socialinio aprūpinimo skyriuje, „Dovanos“ namudininkų ceche mezgėja. Visur buvo gerbiama už stropumą, kruopštumą, nuoširdumą. Vyras Ignas iš pradžių dirbo Družų plytinėje, o vėliau – ilgus metus Sėklų fabrike vairuotoju.
Užaugo, savas šeimas sukūrė vaikai, rodos, jau buvo galima lengviau atsikvėpti, skirti laiko sau, bet… Likimas vėl smogė netekties kirtį – iki šiol Danutė be ašarų negali kalbėti apie sūnaus žūtį. Ir visiška netiesa, kad laikas užgydo visas žaizdas – motinos širdyje netekties žaizda tebekraujuoja, nors jau dešimtmetis prabėgo…
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, vien tik žvalgantis į praeitį ir gyvenant skaudžiais prisiminimais būtų sunku ištverti. Noras gyventi ir mėgautis kiekviena akimirka turi būti stipresnis už bet kokias negandas.
Dabar Danutės ir Igno Jatkauskų džiaugsmas ir paguoda – dukra Laimutė, gyvenanti ir mokytoja dirbanti Ukmergėje, anūkai. Martynas jau baigė mokslus, dirba Vilniuje, Karolina – gimnazistė, o Arminas, kaip du vandens lašai panašus į amžiną atilsį savo tėtį Dainių, – Kauno technologijos universiteto studentas. Vieni rečiau, kiti dažniau aplanko senelius, tarsi saulės spindulėliai praskaidrina jų šventes ir kasdienybę. Ko daugiau reikia? O reikia, kad visiems sektųsi, kad visi būtų sveiki, kad aplenktų gyvenimo negandos. To Danutė Jatkauskienė linki ir visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams.
Aldona Bareckienė
Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo – 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono – laimėtoja Danutė Jatkauskienė.
Prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo - 30 eurų vertės „Senukų“ dovanų kupono - laimėtoja Danutė Jatkauskienė.
2014 metų „Širvintų krašto“ prenumeratorių loterijos pagrindinio prizo laimėtoja širvintiškė Danutė Jatkauskienė sako, kad rajono laikraštį prenumeruoja ir skaito nuo pat Širvintų rajono atkūrimo 1965 metais. Tuomet su šeima apsigyveno Širvintose ir pradėjo prenumeruoti rajono laikraštį. „Širvintų kraštą“ Danutė užsiprenumeravo ir šiems metams – o kaipgi be rajono naujienų.
Laikraštyje moteriai įdomu viskas, kai kuriuos straipsnius, sako, net po kelis kartus perskaito. Pažįsta daug rajono žmonių, todėl su didžiausiu susidomėjimu skaito pasakojimus su rubrikomis „Svečiuose pas Širvintų krašto žmones“, „Nekasdieniai susitikimai“, atkreipia dėmesį ir į sveikinimus – juk įdomu, kas kokį jubiliejų švenčia. Perskaičiusi užuojautas, apgaili anapilin iškeliavusiuosius ir apie trapią žmogaus būtį pamąsto. Mat ir pačios gyvenimas nuo pat mažens skaudžiomis netektimis paženklintas…
Tėvas Juozas Jurkūnas – politinis kalinys – 1954 metais mirė Magadane. Ten ir palaidotas. Mamos šeima neteko 1948-aisiais. Danutei tik penkti metukai ėjo. Vyriausiam broliukui Stasiui tebuvo devyneri (jo jau irgi nebėra tarp gyvųjų, pačiame jėgų žydėjime mirė), viduriniajam Pranui – šešeri. Vaikus „išsidalino“ giminės. Broliukus paėmė mamos seserys į Kaišiadoris, o Danutę išsivežė tėvo pusbrolis į Pasodninkus.
Mergaitė mokėsi Liukonyse, vėliau lankė Gelvonų vidurinę mokyklą. Tik našlaičio dalią patyręs žmogus gali suprasti, kaip sunku gyventi, kai trūksta mamos meilės, šilumos, atjautos, o ir išsikalbėti, išsipasakoti nėra kam…
– Ištekėjau jauna, vos 18-os,- prisimena Danutė. – Vyras Ignas – iš Paberžės kaimo Musninkų seniūnijoje. 1962 metais gimė dukrytė Laimutė, vėliau – sūnus Dainius. Šeima pasistatė Širvintose namą. Danutė dirbo elektros skaitiklių kontroliere, Socialinio aprūpinimo skyriuje, „Dovanos“ namudininkų ceche mezgėja. Visur buvo gerbiama už stropumą, kruopštumą, nuoširdumą. Vyras Ignas iš pradžių dirbo Družų plytinėje, o vėliau – ilgus metus Sėklų fabrike vairuotoju.
Užaugo, savas šeimas sukūrė vaikai, rodos, jau buvo galima lengviau atsikvėpti, skirti laiko sau, bet… Likimas vėl smogė netekties kirtį – iki šiol Danutė be ašarų negali kalbėti apie sūnaus žūtį. Ir visiška netiesa, kad laikas užgydo visas žaizdas – motinos širdyje netekties žaizda tebekraujuoja, nors jau dešimtmetis prabėgo…
Tačiau gyvenimas nestovi vietoje, vien tik žvalgantis į praeitį ir gyvenant skaudžiais prisiminimais būtų sunku ištverti. Noras gyventi ir mėgautis kiekviena akimirka turi būti stipresnis už bet kokias negandas.
Dabar Danutės ir Igno Jatkauskų džiaugsmas ir paguoda – dukra Laimutė, gyvenanti ir mokytoja dirbanti Ukmergėje, anūkai. Martynas jau baigė mokslus, dirba Vilniuje, Karolina – gimnazistė, o Arminas, kaip du vandens lašai panašus į amžiną atilsį savo tėtį Dainių, – Kauno technologijos universiteto studentas. Vieni rečiau, kiti dažniau aplanko senelius, tarsi saulės spindulėliai praskaidrina jų šventes ir kasdienybę. Ko daugiau reikia? O reikia, kad visiems sektųsi, kad visi būtų sveiki, kad aplenktų gyvenimo negandos. To Danutė Jatkauskienė linki ir visiems „Širvintų krašto“ skaitytojams.
Aldona Bareckienė
